Lietuva – TSRS nusikaltimo bendrininkė. Svarstykime, kaip ištaisyti šią istorinę nuodėmę

Prezidentas Antanas Smetona sako kalbą Raudonajai armijai perduodant Vilnių,

Europos Parlamento (EP) 2019 m. rugsėjo mėnesį priėmė rezoliucija dėl istorinės atminties svarbos minint Antrojo pasaulinio karo pradžios 80-ąsias metines.

Rezoliucijoje nurodoma, kad Hitlerio ir Stalino suokalbis 1939-aisiais atvėrė vartus Antrajam pasauliniam karui ir kad ne tik Vokietija, bet ir TSRS yra šio karo kaltininkė – to paties raugo agresorė, okupantė ir inspiratorė.

Šia rezoliucija stalinizmas prilygintas hitlerizmui, o ilgus metus sklandęs tarybinis mitas apie Vokietiją, esą tik pastaroji buvo vienintelė agresorė – galutinai išsklaidytas.

Kaip žinoma, tarp šios istorinės rezoliucijos rengėjų buvo ir Lietuvos europarlamentarai Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius ir Petras Auštrevičius. Apie tai plačiai buvo išanalizuota nepriklausomo Žmonių partijos portalo analitinėje analizėje „Grubiu tiesos kerzu Europa užmynė rusų pasakai ant gerklės“.





1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytas nacistinės Vokietijos ir TSRS paktas (dar vadinamas Molotovo-Ribentropo paktas)  – nepuolimo sutartis bei slapti Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolai. Pagal šios sutarties slaptuosius protokolus į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija, rytų Lenkija ir dalis Rumunijos (Besarabija). Vokietijos įtakon pateko Lietuva ir vakarų Lenkija. (1939 m. rugsėjo 28 d., jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Vokietija ir TSRS pasirašė sienos ir draugystės sutartį, pagal kurią Lietuva atiduota Tarybų Sąjungos įtakos sferai.)

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją, o rugsėjo 17 d. tai padarė TSRS – taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Netrukus karą Vokietijai paskelbė Anglija ir Pranzūcija.

Lietuva nieko niekam neskelbė. Tylėjo, kai vokiškasis aulas ir tarybinis kerzas trypė nepriklausomos Lenkijos žemę ir trynė šią valstybę iš pasaulio žemėlapio.

Taigi, Lietuvos ir ES valdžia teigia, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo dvi valstybės: Vokietija kartu TSRS, nes abi jos grobuoniškai užpuolė Lenkiją.

TSRS į Lenkiją įsiveržė 1939 m. rugsėjo 17 d. ir iš jos atėmė Vilnių rugsėjo 19 d., o Vilniaus kraštą nuo Lenkijos atplėšė rugsėjo 21 d.

Ir nors TSRS veiksmai buvo tokie grobuoniški, tuometinė Lietuvos valdžia ne tik nepasmerkė Antrojo pasaulinio karo sukėlėjo – Tarybų Sąjungos – veiksmų, bet atvirkščiai, tuo labai džiaugėsi ir teigė, kad „sovietų Rusija“ yra labai drauginga Lietuvai valstybė. („Prezidento Antano Smetonos šilti žodžiai Rusijai, jai sugrąžinus Lietuvai Vilnių iš okupantės Lenkijos“)



1939 m. spalio 10 d. Lietuva su Antrojo pasaulinio karo sukėlėja TSRS pasirašė sutartį, pagal kurią Lietuvai buvo atiduota dalis iš Lenkijos atplėšto Vilniaus krašto. O 1940 m. lapkričio 6 d., prie Lietuvos buvo prijungta dar dalis iš Lenkijos atimtos teritorijos.



Taip, Lietuva tikrai nebuvo pajėgi galinėtis su pasaulio didžiaisiais. Tačiau ar morališkai buvo teisinga tapti Antrojo pasaulinio karo iniciatorės TSRS bendrininku ir priimti grobį?

Dabartinės Lietuvos bei visos Europos Sąjungos vadovybė teigia, kad Antrąjį pasaulinį karą vienu metu pradėjo Vokietija ir TSRS.

Įvertinus visa tai, kas išdėstyta aukščiau, kyla klausimas – kaip vertinti Lietuvos veiksmus? Ar bus priimta kokia nors rezoliucija LR Seime ar Europos Parlamente, kurioje bus pasmerkta veidmainiška Lietuvos pozicija 1939 metais, kai Vokietija drauge su TSRS pradėjo Antrąjį pasaulinį karą?

Ar bus įvertintas faktas, kai plėšikas TSRS užpuolęs nepriklausomą valstybę Lenkiją ir atplėšęs jos teritoriją dalį grobio atidavė Lietuvai, kuri su džiaugsmu iš agresoriaus šį grobį priėmė?

Juk nieko nėra šlykščiau už veidmainius, ar ne taip? Mūsų strateginiams partneriams mes galime pasirodyti būtent kaip veidmainiai, o veidmainiai niekada niekam nekelia pasitikėjimo.

Tebūtine į šiuos klausimus vieną kartą atsako tautiniai istorikai.

Nes sunku suprasti tokius niekingus veidmainius, kai vienu metu labai džiaugiamės, kad plėšikas mus atnešė grobį ir tuo pat metu smerkiame plėšiką, iš kurio tą grobį su džiaugsmu priėmėme?

Ar ne metas pradėti svarstyti Vilniaus miesto bei viso Vilniaus krašto likimą – tų teritorijų, kurias kažkada priėmėme iš agresyvaus plėšiko? Nes reikia pagaliau įvykdyti istorinį teisingumą. Ypač dabar, vis labiau agresyvėjančios Rusijos ir totalitarinės Kinijos akivaizdoje.

Minėtos problemos svarstymas, dar labiau sušildytų ir taip šiltus santykius su mums draugiška Lenkija, su kuria ką tik minėjome Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ąsias metines bei su Lenkijos, Estijos, Latvijos ir Ukrainos lyderiais pasirašėme bendradarbiavimo ir paramos demokratiškų permainų siekiančioms valstybėms palaikymo deklaraciją.