Nekęsti Rusijos – nereiškia mylėti Lietuvą

Vis dar negalime palikti prezidento rinkimų temos. Ir ne tik todėl, kad dar laukia antras rinkimų turas. Jis yra visiškai neįdomus, ir aš net susilaikau nuo raginimo dalyvauti jame, ar nedalyvauti. Aš asmeniškai nedalyvausiu. Bet jei jūs nuspręsite dalyvauti, aš, aišku, raginu balsuoti už tuščią vietą, t. y. už Nausėdą. Nes tuščia vieta vis dėlto, galbūt, ne taip uoliai naikins Lietuvą nei Šimonytė.

Birželio 9 d. mūsų laukia kiti rinkimai – į Europos parlamentą. Lietuvos gyvenime jie, kaip ir pats Europos parlamentas, švelniai tariant, nėra labai reikšmingi. Vienintelis mano patarimas – jei nuspręsite dalyvauti šiuose rinkimuose – rinktis partiją, kuri pasisako už tradicines vertybes. Tai reiškia, kad jokiu būdu negalima balsuoti nei už socialdemokratus, nei už Tėvynės sąjungą, ne už liberalus. Iš tų, kurie pasisako už tradicines vertybes, daugiausia šansų patekti į Europos parlamentą turi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir Lenkų rinkimų akcija.

Bet šios trumpos laidos tema yra kita. Grįžtame į pirmąjį Lietuvos prezidento rinkimų turą. Konkrečiai – į Eduardo Vaitkaus rezultatą ir į tai, kaip jį įvertino dauguma Lietuvos politikų ir Lietuvos politikos mokslininkų bei žiniasklaidos atstovų.

Šitas įvertinimas buvo griežtai neigiamas. Ir ne vien Vaitkus buvo įvertintas neigiamai. Neigiamai buvo įvertinti ir tie žmonės, kurie atidavė už jį savo balsus.

Pagrindinis kaltinimas Vaitkui yra tai, kad jis yra – kaip tvirtinama – prorusiškas. Bet pats Vaitkus niekur ir niekada nesakė, kad jis yra už Rusiją. Tai, ką Vaitkus sako iš tikrųjų (viešai sako) – tai, kad jis nėra proamerikietiškas. Taip, tai tiesa – jis taip sako.

O ar nebūti proamerikietišku – ar tai yra blogai?

Lietuva daugiau kaip 30 metų yra proamerikietiška. Ir lietuviai yra viena iš sparčiausiai nykstančių tautų pasaulyje. (Tarp tų tautų, kurios turi savo valstybes.) Ar tai yra gerai, ar blogai? Lietuvos režimas yra proamerikietiškas, o lietuvių tauta Lietuvos valstybėje per tris dešimtmečius sumažėjo vienu milijonu žmonių. (Nuo 3,7 mln. iki 2,8 mln.) Ar tai gerai, ar blogai? Kai kam, turbūt, tai yra gerai. Didelė Vytauto Landsbergio gerbėja Nijolė Oželytė viešai ir su džiaugsmu paskelbė, kad po 100 metų Lietuva išnyks. Manęs tokia perspektyva nedžiugina.

Taigi būti proamerikietišku nereiškia būti prolietuvišku. Būti už JAV nereiškia būti už Lietuvą. Lietuvos režimas yra proamerikietiškas ir kartu antilietuviškas. Tai rodo elementarūs demografiniai faktai. Jeigu Lietuvos režimas būtų prolietuviškas, jeigu Lietuvos režimas tarnautų lietuvių tautai, Lietuvos nacionaliniams interesams, lietuvių tauta šiandien nebūtų išmirštanti tauta.

Negana to, šiandien mes atsidūrėme situacijoje, kai proamerikietiškas ir antilietuviškas Lietuvos režimas viešai svarsto apie galimybę siųsti Lietuvos karius į Ukrainą. O kas vyksta Ukrainoje? Ukrainoje JAV ir jų vasalai kariauja su Rusija. Ukrainoje Vakarai kariauja su Rusija vakarietiškais ginklais ir Ukrainos karių rankomis.

O kodėl taip yra? Kodėl Ukrainos režimas leido, kad Ukrainos žemė taptų poligonu, kuriame pasaulio ginklų gamintojai išbando savo produkciją?

Todėl, kad Ukrainos režimas yra proamerikietiškas ir antiukrainietiškas. Ir dar – rusofobinis. T. y. nekenčiantis Rusijos. Ir toks pat yra Lietuvos režimas. Proamerikietiškas, antilietuviškas ir rusofobinis. Tai yra režimai broliai. Todėl ir Ukrainos vėliavos Lietuvoje plevėsuoja visur šalia Lietuvos vėliavų.

Būti proamerikietišku dar nereiškia būti prolietuvišku arba proukrainietišku. Nekęsti Rusijos dar nereiškia mylėti Lietuvą arba Ukrainą. Galima būti tokiu proamerikietšku ir taip stipriai nekęsti Rusijos, kad aukoti Lietuvą ir Ukrainą ant pasaulinės JAV hegemonijos aukuro. Nebūti rusofobu nereiškia būti prorusišku.

Štai ką reikia turėti omenyje stebint Eduardo Vaitkaus ir Lietuvos režimo konfliktą. Lietuvos neoliberalus režimas yra proamerikietiškas, rusofobinis ir antilietuviškas. O Vaitkus yra ne prorusiškas, o prolietuviškas ir ne rusofobas.