"Oranžinė" afera, arba tradicinis mulkinimas

Vilniuje jau tapo tradicija, kad beveik kiekvieną miesto valdžios inovaciją lydi arba anekdotas, arba skandalas. Deja, ir šįsyk neįvyko tai, ką dar birželį žadėjo Vilniaus valdžia, tikinusi, kad jau nuo rugpjūčio 15-osios vilniečiai viešajame transporte naudos tik elektroninius bilietus (vilniečio korteles). Sakau “deja”, nes neketinu piktdžiugiškai trinti rankų - iš tiesų galvoju, jog elektroninis transporto bilietas yra pažangu ir gerai. Bėda ta, kad miesto vadai nenori suprasti vienos labai elementarios tiesos. Viešojo transporto patrauklumas nuo bilieto formos (elektroninis ar popierinis) beveik visiškai nepriklauso. Jo patrauklumą miestiečiams lemia kainos ir kokybės santykis, o kokybė priklauso ne tik nuo transporto priemonių (troleibusų ar autobusų) patikimumo ir komforto lygio, bet ir nuo maršrutų pasiekiamumo, patogumo bei lankstumo, jų tarpusavio suderinamumo, personalo paslaugumo. Regis – taip elementaru, kad suprastų ir VGTU pirmakursis, o jau ką kalbėti apie išmintingus mūsų miesto vadus. Nepaisant jų išminties, manau, kad išreklamuotoji elektroninių bilietų sistema yra dar vienas pseudoprojektas, lygiai toks pat, kaip 140 milijonų litų kainavusi šviesoforų sistema, išradingoji dviračių nuoma, savivaldybės dangoraižio puošmena (ir ne daugiau) tapę elektriniai motoroleriai (taip pat šiek tiek oranžiniai) ar ta pati milijardinė tramvajaus vizija.

Esminis vilnietiškų elektroninių bilietų sistemos trūkumas yra tai, kad viešasis transportas netampa patrauklesniu. Realiai miestiečiams jis pasidarys ženkliai brangesnis, nors ir skelbiama, kad už persėdimą į kitą maršrutą nebereikės mokėti atskirai. Taip nutiks todėl, kad laiko trukme apriboto bilieto sistema yra neracionali ir nepatogi keleiviui, kuris neišvengiamai praras dalį pinigų. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Tarkime, 2-ojo maršruto troleibusas iš Saulėtekio į Stotį važiuoja apie 40-45 minutes. Suprantama, pusvalandinio bilieto nepakaks, teks pirkti valandinį. Tad klausimas – o ką keleivis turėtų daryti su likusiomis biliete nepanaudotomis 15 minučių? Į šį klausimą e-bilieto interneto svetainėje atsakymų neradau. Visiškai neišspręsta ir trumpų atstumų problema, jei žmogus pageidauja važiuoti tik 2-3 stoteles. Tokią teisę jis turi ir jam privalo būti sudarytos sąlygos ją realizuoti už prieinamą ir protingą kainą.

Akivaizdu, kad miesto valdžiai dėl prarastų vilniečių pinigų ir pabrangusių bilietų galvos neskauda. Jei taip, tai yra paprasčiausias keleivių apgaudinėjimas, kuriuo normalioje valstybėje užsiimtų ne tik vartotojų teisių gynimo tarnyba, bet ir teisėsaugos institucijos. Todėl manęs dabar jau niekas neįtikins, kad Artūras Zuokas su jo administracine kompanija dar gali „pasitaisyti“ ir neužsiiminėti panašiais aferistiniais projektais.

Manau, kad pats principas, kai vienkartinio bilieto kaina priklauso tik nuo jo galiojimo trukmės, yra ydingas, nelogiškas ir nepalankus keleiviui. Daugelyje Europos miestų, iš kurių dar turėtume daug ko pasimokyti, jau seniai, kai niekas dar net nesapnavo jokių elektroninių bilietų, miestai buvo dalinami į tarifų zonas, t. y. bilieto kaina priklauso nuo važiuojamo atstumo. Toks principas jau seniai galėjo būti įgyvendintas ir Vilniuje, nes tam nereikia jokių ypatingų informacinių technologijų - pakaktų miesto viešojo transporto schemą suraikyti bent į tris tarifų zonas. Tai būtų aišku ir patogu keleiviui, kuris žinotų, kiek ir už ką moka, nereikalautų ypatingų investicijų, tad būtų (turėtų būti) priimtina ir miesto valdžiai bei vežėjams, nes aiškiau pasiskirstytų keleivių srautai ir taptų paprasčiau planuoti maršrutus.

Galima spėlioti ir numanyti, kokių motyvų vedini sostinės vadai imasi panašių avantiūristinių projektų, ypač kai nuo visuomenės, t. y. mokesčių mokėtojų, nuslepiama, kiek toks projektas iš tiesų kainavo. Apmaudžiausia tai, kad tokiais sprendimais A. Zuoko administracija sugeba „suknisti“ net pačias geriausias idėjas. Beje, ta pačia proga galima paminėti ir dviračių takų klausimą. Miesto valdžia išlaistė įspūdingą kiekį piarinio rašalo, liaupsindama vadinamąją „Eurovelo“ trasą Žirmūnuose, tačiau visi kiti sostinės dviračių „takai“ yra tokios apverktinos ir pavojingos būklės, kad jais dviračiu geriau apskritai nevažiuoti (išskyrus nebent Gedimino prospektą).

Viena iš galimų elektroninio fiasko priežasčių – kompetentingų specialistų stoka savivaldybėje ir jos valdomose įmonėse. Specialistų ir tarnautojų kompetencijos stoka – ne tik Vilniaus savivaldybės, bet ir visos valstybės problema. Ir kitaip būti negali, jei viešosios valdžios ir administravimo struktūrose kompetencija keičiama į lojalumą ir ištikimybę kokiai nors partijai, vienam ar kitam partiniam-politiniam vadukui arba į dar „šiltesnius“ „šeimyninės rangos“ santykius.

Liūdina ir kitas dalykas - miesto bendruomenė į šią eilinę sostinės valdžios aferą niekaip nesureagavo, išskyrus keliolikos kaukėtų „zuikių“ pasistaipymą prie Savivaldybės pastato. O juk žmonės turėtų tiesiog išeiti į gatves. O gal praradome paskutinius pilietinės savigarbos likučius, jei leidžiame įvairaus plauko politiniams aferistams taip „drožti“ mūsų pinigines ir tyčiotis?