Pasipriešinimas

“TV teismo pirmininkas“ Šioje garsiojoje nuotraukoje LŽ fotografė užfiksavo neseniai iš Akmenės į generalinio prokuroro postą svieste įsviesto Dariaus Valio susitikimą su sostinės grietinėlės atstovais atkampioje Vilniaus senamiesčio kavinėje. Savotiška provincijos prokuroro inauguracija į elitą - kas čia blogo? Tikrai nebūtų nieko blogo, jeigu tokie draugiški pasėdėjimai vėliau nedarytų poveikio prokurorų ir teisėjų sprendimams. Šio susitikimo dalyvės Ritos Miliūtės TV laidoje kitas nuotraukos herojus Egidijus Kūris nuolat teisingai kalba apie valdžių atskyrimo, teisėjų ir prokurorų nepriklausomumo principus. Ir neužmiršta priminti, kad teisingumą vykdo tik teismas. Tačiau kodėl man atrodo, kad ši R.Miliūtės laida jau senų seniausiai pavirtusi teismu? Pastaruoju metu šiame „teisme“ vienintelė kaltinamoji yra teisėja Neringa Venckienė (o naujausiame „posėdyje“- ir du Seimo nariai, išdrįsę suabejoti Kėdainių teisėjo sprendimu). Man šiokia tokia staigmena buvo šalia etatinio „TV teismo pirmininko“ E.Kūrio išvysti ir patį Aukščiausiojo Teismo (AT) pirmininką Gintarą Kryževičių, tiesa, užmiršusį užsivilkti mantiją. Gal todėl teisiamajai N.Venckienei nesuteikta teisė į gynybą ir galimybė šiuos teisėjus be mantijų nušalinti. Tačiau N.Venckienei nepavyko nušalinti ir teisėjų su mantijomis, kitaip tariant, pasinaudoti viena svarbiausių žmogaus teisių į nešališką teismą. Kėdainių Anakonda Kiekvienas pilietis, taip pat ir teisėja N.Venckienė, gali iš anksto abejoti teismo objektyvumu ir, jeigu teismas (teisėjas) pats nenusišalina, pareikšti jam nušalinimą. Žinoma, sprendžia teismas, ar pakankamas nušalinimo pagrindas. Per tuos dvejus metus N.Venckienės ir Kėdainių bei Panevėžio teismų santykiai taip susiraizgė, kad vargu ar bylininkė gali pasitikėti teisėjais, kuriems taip pat nėra lengva išvengti šališkumo. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas savo sprendimu N.Venckienės skundą dėl antstolės nušalinimo paskyrė nagrinėti tam pačiam Kėdainių apylinkės teismui, motyvuodamas tuo, kad jis geriausiai susipažinęs su byla ir yra netoli Kauno. Argumentai neišlaiko mažiausios kritikos, tačiau jie niekam nerūpi, tarsi tai būtų kasdienė byla. Kompiuteris N.Veckienės skundą nagrinėti paskyrė Kėdainių teisėjui Broniui Varsackiui, jau pagarsėjusiam savo prieštaringu sprendimu (vėliau panaikintu) grąžinti mergaitę Laimutei Stankūnaitei. Ar galėjo teisėjas nuvilti L.Stankūnaitę, juo labiau kad N.Venckienė jį buvo apskundusi Teisėjų ir etikos komisijai. N.Venckienei buvo palikta teisė stebėtis: B.Varsackis nenusišalino ne tik todėl, kad susijusią bylą jau sykį nagrinėjo, bet ir todėl, jog anksčiau turėjo advokatų kontorą šalia tos antstolės. Dar didesnių bėdų N.Venckienei kyla Panevėžio teismuose. Ji tik per plauką išsaugojo teisėjos vardą, kai apimta nevilties davė valią jausmams ir išvadino Panevėžio teisėjus kyšininkais. Nesvarbu, kad pasakė teisybę - net du kyšininkai jau teisiami, už teisėjo vardo pažeminimą pašalinti iš šio luomo Rimantas Savickas ir Arnoldas Šukaitis, kurių Teisėjų garbės teismas taip ir nesuskubo įvertinti, negana to, vienam iš šių kyšininkų Panevėžio apygardos teismo rūmuose buvo surengtos jubiliejinės iškilmės. Tačiau Lietuvos teisėjų savivalda pasmerkė ne kyšininkus ir jų sveikintojus, nė nebandė pasisakyti dėl visos skandalingos Panevėžio teismų situacijos, kuri primena pritvinkusį skaudulį (teisiamųjų suole - ir R.Savicko sutuoktinė teisėja Vaiva Savickienė), tačiau rekomendavo atleisti teisybę išdrožusią A.Venckienę. Gal nemandagiai, netinkamu laiku ir vietoje, tačiau vis vien teisybę. Juk A.Venckienės desperaciją nesunku suprasti ir pateisinti, nes ji, kaip teisininkė, mato, kad jos situacija yra beviltiška - ji yra įstumta į uždarą Kėdainių-Panevėžio ratą, iš kurio neįmanoma ištrūkti. Kėdainių teismo sprendimus ji turi skųsti Panevėžio teisėjams, kurie juos atmeta arba net nepriima nagrinėti. Todėl G.Kryževičiaus žodžiai apie instancinę Lietuvos struktūrą, kuri veikia instancinės patikros principu (žemesnės instancijos teismų sprendimus tikrina aukštesnės instancijos teismas), Kėdainių-Panevėžio ruože nustoja galios. Tarytum tarp šių miestų būtų išsitiesusi Anakonda - dar nuo garsiosios „Jangilos“ bylos, kuri buvo sėkmingai sustabdyta ne kur kitur, o Panevėžyje (nuslėpti „Vikondos“ partnerės „Jangilos“ mokesčiai net nuo 270 mln. litų). Kėdainių teisingumo specifiką yra išbandęs Šarūnas Paberalius, Lietuvos karininko ir partizano, Sibiro kankinio anūkas, Sausio 13-osios parlamento gynėjas, buvęs „Vikondos“ Kėdainių skyriaus vadovas. Šeimininkui įtarus, kad Š.Paberalius galbūt yra Valstybės saugumo departamento žvalgas, jam Kėdainių prokuratūroje ir teisme buvo sufabrikuotos dvi baudžiamosios bylos, net kėsintasi į gyvybę. Todėl vaikinas turėjo bėgti iš Lietuvos, jis buvo įtrauktas į 8 ieškomiausių nusikaltėlių sąrašą, Lietuvos generalinės prokūratūros (GP) prašymu, pasirašytu jau D.Valio, jis buvo sulaikytas kaip pavojingiausias galvažudys Amerikoje. Tačiau JAV federaliniame teisme šios abi bylos subliūško, buvo atsisakyta išduoti Š.Paberalių Lietuvai, JAV pareigūnai lietuvio atsiprašė. Negirdėjau, kad šio parlamento gynėjo būtų atsiprašę Lietuvos prokurorai ir teisėjai, kad teisės korifėjai būtų atlikę JAV ir Kėdainių teismų bylos proceso veiksmų ir sprendimų lyginamąją analizę, po kurios galbūt neliktų nieko kito, kaip pastarąjį teismą performuoti, surengiant jo teisėjams apkaltą. Trise lovoje Tačiau net Kėdainių teismo sprendimus būtina vykdyti. Šitą universalų teisinės valstybės principą nuolat kartoja ir „TV teismo pirmininkas“. Niekas tuo neabejoja. Tačiau privalu pridurti - būtina vykdyti visus sprendimus, o ne tik tuos, kurie tau patogūs. Antraip tai tebus selektyvus teisingumas. Vieną tokią nepatogią - prokurorams, L.Stankūnaitei ir visiems jos patronams - nutartį 2010 metų gegužės 21 dieną priėmė Vilniaus apygardos teismas, panaikindamas Kauno apylinkės teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas D.Kedžio skundas, prašantis panaikinti prokuratūros nutartį, atsisakančią L.Stankūnaitę patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Savo nutartyje Vilniaus apygardos teismas nurodo, kad „D.Kedytė apklausos metu aiškino, jog nusikalstami veiksmai jos atžvilgiu buvo atlikti tuo metu, kada jie trise, t. y. ji, mama - L.Stankūnaitė - ir A.Ūsas gulėjo lovoje. (...) Kaip teisingai nurodė pareiškėjas, iš anksčiau išvardytų aplinkybių galima įtarti, jog L.Stankūnaitė, sudariusi sąlygas įtariamajam A.Ūsui tvirkinti mažametę D.Kedytę, pati tiesiogiai stebėdama atliekamus nusikalstamus veiksmus, padėjo tvirkinti A.Ūsui mažametę, dėl ko jos veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 str., padarymo“. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūra šios nutarties neįvykdė ir L.Stankūnaitei įtarimų nepareiškė. Kauno pedofilijos byla buvo įkalinta Kėdainių-Panevėžio teismų rate, kur būtų sėkmingai užgesusi neprasidėjusi, jeigu ne AT teisėjų kolegijos sprendimas atnaujinti bylą. Kėdainių apylinkės teismo pirmininkas V.Kondratjevas, priimdamas sprendimą skubos tvarka grąžinti mergaitę L.Stankūnaitei, negalėjo nepaisyti aplinkybės, kad AT priėmė sprendimą atnaujinti pedofilijos bylą, kurios vienintelę auką ir liudininkę galima įtariamoji pasistengtų užčiaupti ar kitaip paveikti. Kėdainiškis teisėjas taip pat negalėjo nežinoti Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuri, nors ir neįvykdyta, bet nepanaikinta. Juk apie mergaitę, mamytę ir dėdę vienoje lovoje kalba ne D.Kedys, ne N.Venckienė, ne žurnalistas, o teismas. Kaip tokiame kontekste V.Kondratjevo sprendimą - atimti mergaitę iš globėjos namų Naujųjų metų išvakarėse - pavadinti? Teisiniu nihilizmu ar daltonizmu? Nepagarba teismui? O gal paprasčiausiai - žiaurumu, nežmoniškumu? Teisėjos kūryba Kiekviena tragiška istorija turi ir savo komiškąją pusę. Atsipūskime nuo iškrypėlių bei išsigimėlių, pedofilams pardavinėjančių savo vaikus, ir pakalbėkime apie sveikus normalius žmones. Tarkim, R.Miliūtę. Neseniai LŽ išspausdino paneigimą, pranešantį, kad „paskelbti teiginiai „netradiciniu būdu - netrynę studijų suolo, nelankę paskaitų ir nelaikę egzaminų - universiteto diplomą įgijo (...) Lietuvos televizijos laidų vedėja Rita Miliūtė“ neatitinka tikrovės“. Dauguma LŽ skaitytojų turbūt nieko nesuprato. Nuovokesni vis dėlto galėjo susigaudyti, jog dera skaityti: tradiciniu būdu - trynę studijų suolą, lankę paskaitas ir laikę egzaminą - universiteto diplomą įgijo (...)“. Turintieji geresnę atmintį galėjo net padaryti išvadą, kad teismas įpareigojo iš esmės LŽ pranešti, kad R.Miliūtė net 19 metų trynė tradiciniu būdu studijų suolą. Tai, žinoma, absurdas, bet LŽ vykdo teismo nutartis be atsikalbinėjimų. Atvirai sakant, aš iki šiol nesupratau, kodėl LŽ žurnalistą R.Miliūtė padavė į teismą. Matyt, vargšas nukentėjo per mano ir mano redaguotų leidinių pašiepiančias pastabas apie R.Miliūtės vieną kitą meilužį ar sugyventinį, taip pat „VSD nuotakos“ titulą, ironizuojantį jos intymiausius santykius su šia slapta tarnyba, nors tikslesnis būtų „VSD našlės“ (jos buvęs vyras, aukštas VSD pareigūnas, ūmai mirė kaimo sodyboje kaip ir A.Ūsas). Veikiausiai trūko kantrybė ir nutarė LŽ pamokyti. Tačiau LŽ R.Miliūtės mokslai niekad nebuvo nei įdomi, nei svarbi tema (visų laikų geriausias TV pokalbių laidų vedėjas Larry Kingas niekad nesimokė universitete). Bet įdomūs Lietuvos teismai. Gavusi civilinę bylą, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėja Raimonda Vansevičienė paplušėjo iš peties - net ir už LŽ žurnalistą, parašydama teismo nutartyje tai, ko jis net nesapnavo: „... atsakovo paskelbti teiginiai apie ieškovę leidžia skaitytojui susidaryti nuomonę, jog ji aukštojo mokslo diplomą įgijo ne taip, kaip visi aukštosios mokyklos studentai, o „netradiciniu būdu - netrynusi studijų suolo, nelankiusi paskaitų ir nelaikiusi egzaminų“, iš tokio autoriaus teiginio galima daryti išvadą bei suprasti - nesąžiningu, neteisėtu būdu“. Kadangi LŽ niekad nesutiktų, kad netradicinis būdas yra blogesnis nei tradicinis, juo labiau būtų neteisėtas ar nesąžiningas, žurnalistas niekad nerašė, kad R.Miliūtė „neteisėtais būdais užbaigė studijas Vilniaus universitete“ (tai tik teisėjos kūryba, kuri pati už ją ir nuteisė), LŽ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą. LŽ įsitikino, koks taiklus aforizmas: „Kur Lietuvoje prasideda teismai - ten baigiasi teisingumas.“ Teisėjai savose bylose Pirmasis ženklas, kad teisingumas LŽ gali netrukus baigtis, buvo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos sudėtis: Ona Gasiulytė, Laima Gerasičkinienė, Alvydas Poškus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas). Mat 2010 metų liepos mėnesį LŽ paskelbė straipsnių ciklą „Valstybė be teisingumo: vardai, ryšiai, postai“, kurio moto buvo šv. Augustino žodžiai: „Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja.“ Šiame LŽ žurnalistiniame tyrime, sukėlusiame nekasdienį atgarsį, nemažai vietos skiriama advokatui Vladui Gerasičkinui ir jo sutuoktinei L.Gerasičkinienei, kurią LŽ autoriai titulavo kaip turtingiausią Lietuvos teisėją, publikuojama graži jų prašmatnaus namo nuotrauka. Atrodytų, daugiau nei gana, kad teisėja L.Gerasičkinienė nusišalintų ir bylininkams nereikėtų griebtis šios kraštutinės priemonės. Tačiau aš buvau per didelis optimistas - teisėja L.Gerasičkinienė nenusišalino, LŽ skundas buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija buvo apdairesnė, kaip įmanydama vengė komiškų teisėjos R.Vansevičienės išvedžiojimų apie suolo trynimą tradiciniu būdu, tačiau ginčo esmė ir apeliacinės instancijos nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados nepakito: 19 metų R.Miliūtės bakalauro studijas paskelbė tradicinėmis, o netradicinius studijų būdus prilygino neteisėtiems. Tiesa, nedaug skliausteliuose pakoreguodama pirmosios instancijos argumentus, esą „davė visuomenei suprasti, jog ieškovė neteisėtais (plačiąja prasme) būdais užbaigė studijas“. Ką tai galėtų reikšti - „neteisėti būdai (plačiąja prasme)“? Gal metas kalbėti ne apie žurnalistų, o Lietuvos teisėjų išsilavinimą (plačiąja prasme)? Bet yra Lietuvoje dar AT. Galima įsivaizduoti: garbinga AT teisėjų kolegija svarsto, tradiciniu ar netradiciniu būdu R.Miliūtė 19 metų trynė studijų suolą, kuo tradicinis būdas geresnis nei netradicinis, ar tikrai netradicinis būdas yra nesąžiningas ir neteisėtas, ir t. t. Tačiau niekas nemirs iš juoko: vienintelis - ir tradicinis - teisinis būdas išgelbėti bylą nuo gėdingo žlugimo - užkirsti kelią jos nagrinėjimui. Matyt, G.Kryževičius nežinojo, kad „instancinės patikros principas“ neveikia net gretimame kabinete, kur posėdžiauja AT Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija (pirmininkė Dangutė Ambrasienė, nariai Egidijus Laužikas ir Vincas Verseckas). Kolegijos pirmininkė D.Ambrasienė, kaip ir teisėja L.Gerasičkinienė, yra minima tose LŽ publikacijos apie valstybę be teisingumo įtakos schemose, ji, kaip ir L.Gerasičkinienė, užmiršo nusišalinti. Dėsninga, kad LŽ kasacinį skundą D.Ambrasienės kolegija, net nesusipažinusi su pačia byla, atsisakė priimti. Teisėjų nusišalinimas (nušalinimas) leidžia įgyvendinti principą „niekas negali būti teisėjas savo byloje“. Pirmasis šį fundamentalų teisės principą sutrypė E.Kūrio vadovaujamas KT, kai pirmosios ekonominės krizės laikais pasisakė prieš sumažintus AT teisėjų atlyginimus, nuo kurių dydžio priklausė pačių KT teisėjų algos. AT Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija patenkino Panevėžio teisėjų ieškinį dėl neteisėto atlyginimų sumažinimo. Po to šios sesijos dalyvė AT teisėja D.Ambrasienė pati kreipėsi į Utenos teismą su ieškiniu prieš Vyriausybę dėl neteisėtai sumažintos algos. Galima įtarti, kad D.Ambrasienė yra patyrusi teisėja savo bylose. Todėl AT kolegija, atsisakiusi priimti LŽ skundą, praleido puikią progą išnaudoti šią kasaciją, kurios esmė - teisės problemų sprendimas ir visų teismų praktikos formavimas. Šioje byloje ir buvo prasilenkta su Lietuvos ir Europos teismų praktiką dėl viešųjų asmenų garbės ir orumo gynimo, o ypač šiems asmenims neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų nusišalinimo, kaip byloja teisėjų L.Gesasičkinienės ir D.Ambrasienės pavyzdžiai, teisėjavimas savose bylose virsta rimčiausia problema, verta AT atidos. Tačiau D.Ambrasienės vadovaujama atrankos kolegija užkirto jos svarstymui kelią. Klanas pergrupavo jėgas Lietuvoje netrūksta sąžiningų, nepriekaištingos reputacijos teisėjų, tačiau jie laikomi atstu nuo valdžios piramidės, nes jie lemia nacionalinės teisėkūros gaires ir linkmes. Vis dėlto per dvidešimt atkurtos nepriklausomybės metų būta puslapių, kuriais gali didžiuotis Lietuvos teismai ir visa teisėtvarka. Vienas jų - Vilniaus brigados sutriuškinimas, kai net savo gyvybėmis rizikavo policijos komisarai, prokurorai, o teisėjams buvo skiriama apsauga. Nors visuomenės įtampa buvo pasiekusi kraštutinę ribą (grasinimai susprogdinti Ignalinos AE), AT teisėjų kolegija, vadovaujama Vytauto Greičiaus, įvykdė savo pareigą ir teisingumą Borisui Dekanidzei bei jo brigadai iki galo. Tai buvo Lietuvos teisinės sistemos sausio 13-oji. Priešingoje barikadų pusėje buvo žurnalisto Vito Lingio žudikų gynėjas advokatas Ipolitas Nekrošius, ilgamečio Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto dekano Ipolito Nekrošiaus vyresniojo sūnus ir dabartinio VU Teisės dekano Vytauto Nekrošiaus brolis. Ar tai nieko nesako apie šioje nomenklatūros šeimoje puoselėtas vertybes? Todėl nenustebau, įvertinau kaip dėsningumą, kai mano redaguoto savaitinio žurnalo „Ekstra“ darbuotojai nutvėrė V.Nekrošių dėstytojaujantį Rusijos išlaikomoje nelegalioje aukštojoje mokykloje Vilniuje ir net nuvedusį į ją ne vieną VU Teisės fakulteto dėstytoją. O kur kitur gali nuvesti šis veikėjas? Kaip ir Vilniaus brigadai, triuškinamas smūgis teisėjų klanui buvo suduotas 2006-aisiais, kai įsisiūbavo kova dėl AT Civilinių bylų skyriaus pirmininko posto, kurio net dvejus metus, pasibaigus kadencijai, nenorėjo apleisti AT teisėjas Česlovas Jokūbauskas. Tačiau teisėjų klanas turėjo gėdingai atsitraukti po to, kai buvo demaskuoti viešai melavę aukščiausio rango teisėjai Virgilijus Valančius, Vigantas Višinskis ir Romanas Klišauskas, teisingumo viceministras Gintaras Švedas ir prezidento patarėjas teisės klausimais Haroldas Šinkūnas. Tik G.Švedas ir H.Šinkūnas atsistatydino, o teisėjai ir vėl sausi išlipo iš balos, tapę teisėjais savo byloje: balsavo už save Teisėjų taryboje, tik savais balsais išgelbėjo kailį. Nūnai apsimelavęs V.Višinskis „TV teisme“ agituoja už teisinę valstybę, G.Švedas ir H.Šinkūnas yra VU Teisės fakulteto prodekanai ir sėdi V.Nekrošiaus dešinėje, iš kur ateis mūsų teisti „TV teisme“. Šikšnosparniai Grįžkime prie pradžios nuotraukos. Jeigu kur nuošalioje kavinėje, užkiemyje ar tarpuvartėje pamatysite besikuždančius žmones, apeikite juos, netrukdykite - gal čia su prokurorais, teisėjais reikalus aptaria mūsų elitas: politikai, verslininkai, žurnalistai. Bet gali būti ir advokatai ar net kriminalinio pasaulio įžymybės. Kaip kadaise, kai prezidento Rolando Pakso apkaltos metu kavinėje buvo nutvertas KT pirmininkas E.Kūris su vienu aktyviausių apkaltos rengėjų. Tačiau E.Kūris nenusišalino, nes apie teisėjų, prokurorų nepriklausomumą, nešališkumą kalbama tik „TV teisme“, o gyvenime tai yra fikcija. Valdžia, politika, verslas, kriminalas, teisė, parsidavusi žiniasklaida dabar suaugę į vieną daiktą. Bet tai gali pamatyti tik tamsoje kaip šikšnosparnius. Teisės viduramžiai Viduramžius man pirmiausia primena teisėjos N.Venckienės medžioklė - nedaug trūksta, kad mūsų teisės elitas viduryje miesto sukrautų laužą. Neabejoju, kad pirmas jį uždegtų „TV teismo pirmininkas“. Žiūrėdamas į „TV teismo pirmininką“ negaliu atsistebėti: iš kur toks aplombas, įprotis į visus žvelgti nuo kalno, juk mokslo darbų kraitis toks elgetiškas - Maskvoje 1988 metais apginta disertacija šiuolaikiniam žmogui vargiai įkandamu pavadinimu „Teisėdaros proceso demokratizavimas kaip tarybinės liaudies socialistinės savivaldos tobulinimo veiksnys“? Atrodo, kad jis iki šiol neišsinėręs iš tų savo pamėgtų KT teisėjų viduramžiškų grandinių. Bet tai iš tikrųjų teisės viduramžiai, kai monarchai save laikė vieninteliu teisės šaltiniu. Dabar viduramžių feodalus pakeitė KT teisėjai, kurių taip pat nevaržo jokia aukštesnė teisė. Nenuostabu, nes Maskvoje į jų studijų programas nebuvo įtrauktas Mykolo Romerio „Suverenitetas“, iš kurio išriedėjo Lietuvos Konstitucijos kertiniai straipsniai: „Suverenitetas priklauso Tautai“ (2 str.); „Niekas negali varžyti ir riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. / Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ (3 str.); „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“ (4 str.). Ir kai niekieno nerinkti žmonės, kaip tai atsitiko „TV teisme“, mėgina nutildyti tautos išrinktus atstovus (Seimo narius), uždrausti pareikšti nuomonę apie teisėjus, kritikuoti jų sprendimus, tie žmonės kėsinasi riboti ir varžyti Tautos suverenitetą, kelia grėsmę valstybės konstitucinei santvarkai. Todėl jiems būtina priešintis. Toks pasipriešinimo židinys, pasipriešinimo pirmiausia teisėjų klanui, kuris savinasi visai Tautai priklausančias suverenias galias, ir susiformavo apie tą mažą mergaitę. Štai kodėl su tokiu pasiutusiu įniršiu ir stačiai žvėriška jėga mėginama šį židinį izoliuoti ir nuslopinti, kad neišplistų po visą Lietuvą.  „Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]