Politikos mokslininkas Medalinskas: labai noriu tikėti Ukrainos sėkme ir tuo „stebuklu prie Dniepro“

Alvydas Medalinskas (kairėje).

Politikos mokslininkas ir politinis visuomenės veikėjas, buvęs prezidento Rolando Pakso patarėjas užsienio politikos klausimais, buvęs socialdemokratas vėliau liberalas, valstybinio transliuotojo bendradarbis Alvydas Medalinskas visuomeniniuose tinkluose pasidalino savo įžvalga apie situaciją Ukrainoje.

„Savaitgalis. Šiek tiek laisvo laiko atsisėsti ir pabandyti atsakyti į klausimus, kurių iš Jūsų vėl gaunu daug pastaruoju metu ir visų pirma, dėl Ukrainos ir ko galima laukti kitą savaitę.

1. Ar Ukrainos kontrpuolimas prasidėjo?

Nepaisant žiniasklaidoje paskelbtos datos, kad Ukrainos kontrpuolimas prasidės balandžio 30d., kiek suprantu ir kalbėjau su įvairiais Ukrainos ekspertais Kijeve šią savaitę, tai nemanau, kad kontrpuolimas prasidėjo.

Tas mažo, svarbaus placdarmo užėmimas Chersono srityje, kitoje Dniepro pusėje, bandymas atakuoti Zaporižhes srityje prie Orichovo ar Donecko srityje prie Vuhledaro yra kol kas čiupinėjimas silpnų Rusijos vietų.

Lygiai taip pat, kaip ir amunicijos sandėlių apšaudymas arti fronto linijos ar naftos terminalų atakavimas Rusijos teritorijoje. Yra ekspertų, kurie atkreipia dėmesį, kad būtent balandžio 30 d. Ukraina smogė Krymui, Melitopoliui ir Doneckui, o iš to daro išvadą, kad kontrpuolimas prasidėjo. Bet tai greičiau faktų pritraukimas prie datos, nes panašių Ukrainos smūgių būta kitomis dienomis.

Be to, Rusija taip pat smūgiuoja Ukrainai. Ir ne tik pataiko į gyvenamus namus, prekybos centrą ar ligoninę. Rusai atakuoja geležinkelio mazgus, amunicijos sandėlius, vadavietes, karines gamyklas. Ar tada galima tvirtinti, kad Rusija rengiasi puolimui? Vargu. Greičiausiai Rusija dabar vis daugiau galvoja apie gynybą, nors Bahmutą ar Marjinką, o gal Avdijivką, matyt, labai norėtų užimti iki gegužės 9 d. Tik Ukrainos kariai savo pasiaukojimu jiems to neleidžia niekaip padaryti.

2. Ar gerai, kad taip ilgai laukiamas Ukrainos kontrpuolimas dar neprasidėjo?
Atsakau savo nuomonę: manau, kad gerai. Nors suprantu ir savo pažįstamus karius, karininkus tuose karščiausiuose taškuose. Jeigu Ukrainos kontrpuolimas prasidėtų, jis nuimtų didelę dalį to Rusijos puolimo resurso, kuris dabar nukreiptas į Bahmutą, Marjinką, Avdijevką, Vuhledarą. Bet, matyt, visi nori, kad kontrpuolimas Ukrainos būtų sėkmingas, o tai reiškia maksimaliai pilnai sukomplektuotomis ir apginkluotomis veikiančia Vakarų modernia ginkluote pajėgomis, taip pat ir tomis, kurios buvo apmokytos Vakaruose.

Ir čia aš nesuprantu, (ką sakiau ir sakysiu ir savo kolegoms Vakaruose): kaip buvo galima taip spausti Ukrainą, žinant, kad neįgyvendinti visi pažadai su tiekimu ginkluotės ir čia pat Vakarų žiniasklaidoje samprotauti, kad Ukraina nepajėgi atlikti efektyvaus puolimo ( gal gali paimti tik 30-50 km dabar Rusijos užgrobtos teritorijos), bet vis tiek reiškiant mintį, kad Ukraina turi pulti ir darant užuominą, kad kitaip gali mažėti parama.

Visa tai girdi skaito ukrainiečiai taip pat ir fronte ar trumpam grįžę iš fronto į Kijevą ar kitur, kraipo galvas, nesuprasdami, kas čia yra. Lygiai tas pats buvo su Vakarų partnerių pareiškimu, kad Ukrainai yra suteikta 98 proc. pažadėtos ginkluotės. Patys ukrainiečiai skebia, kad skaičiai yra daug daug mažesni bei tvirtino, kad laukia visos pažadėtos ginkluotės ir todėl dar prieš keletą savaičių tikrai nebuvo pasiruošę pulti, kaip partneriai norėjo.

Padėtį dar šiek tiek komplikavo situacija, kai vienos ar kitos NATO šalies žurnalistai, visuomenininkai, nuvežę humanitarinę pagalbą arti fronto ir pakalbėję ten su vienu ar kitu karininku, kariu išgirsdavo ten nepasitenkinimą karine valdžia. Atseit, ko jie ten laukia, ko nepradeda puolimo. Ir pranešdavo tą išgirstą nuomonę viešojoje erdvėje. Bet gali būti, kad tas ar kitas karininkas, karys negalėjo žinoti bendros situacijos su apginklavimo ir armijos komplektavimo būkle ir tai prisidėdavo prie spaudimo šalies karinei vadovybei daryti puolimą.

Reikia pripažinti, kad įtampų dabar ir taip yra pagausėję Ukrainoje labai įvairiose gyvenimo sferose, taip pat ir armijos klausimuose, įskaitant karinės strategijos ir taktikos klausimus, karinių komisariatų ir jų vadovų darbo skaidrumą, korupciją.

Dar viena papildoma įtampa, šį kartą dėl kontrpuolimo pradžios, įtampa tiek šalies viduje, nes žmonės labai daug vilčių dabar deda į tą būsimą kontrpuolimą, tiek ir su partneriais Vakaruose, kurie iš vienos pusės ragino kuo greičiau pulti, o iš kitos reiškė abejones to puolimo efektyvumu, būtų labai žalinga, kalbant ir apie galimus to kontrpuolimo rezultatus. Kita vertus, viskas galėjo prieiti prie to, kad Ukrainos politinei karinei vadovybei galėjo plyšti kantrybė ir jie būtų nutarę eiti va-bank ir nurodyti nepasirengus pulti.

Bet išgelbėjo situaciją… oras. Girdėdama Vakarų raginimus rengti kontrpuolimą, Ukrainos pusė, kaip girdėjau, rodė net ir vaizdus iš Donbaso savo partneriams, iš kur buvo galima matyti, kaip šarvuota karinė technika stringa purve, sakė, kad žemė stipriai pažliugusi ir Zaporizhes bei Chersono srityje. O per tą laiką Ukraina toliau siekė gauti papildomos Vakarų ginkluotės, ėjo į pabaigą procesas su karių parengimu Vakaruose, šturmo gvardijos parengimu VRM sistemoje, buvo sustiprintos mobilizacijos pastangos, deja, neišvengiant ir didelių perlenkimų, kurie tik dabar imti kritikuoti.

3. Kas toliau?

O toliau greičiausiai bus kontrpuolimas. Gegužės mėnuo bus labai karštas ir ne tik minėtuose taškuose Donbase. Kryptys puolimo galimos labai įvairios be vieša paslaptimi laikomo puolimo Krymo ar Azovo jūros link. Bet, ar reikia burti iš kavos tirščių, kur seks smūgis ar smūgiai?

Ukrainos karinei vadovybei tai spręsti. Net ir ne partneriams Vakaruose. Bet visi matome, kad konsultacijos su partneriais tęsiasi ir po to, kai iš ten buvo nutekinti duomenys apie galimas puolimo detales.

Bet su Vakarų partnerių galima reakcija, ypač, jei kontrpuolimas nebūtų taip toli siekiantis, kaip buvo tikimasi, irgi gali būti visko. Apie tai, kaip tik ir kalbėjau LTV laidoje prieš keletą savaičių, į kurią nuorodą įdedu. Jeigu kontrpuolimas bus platus ir sėkmingas, tai šios sėkmės autorių atsiras labai daug. Ir ne tik Ukrainoje. Padaugės vėl selfi diplomatijos atstovų iš įvairių šalių, kurie vyks į Kijevą, fotografuosis su prezidentu Zelenskiu ir duos suprasti, kad irgi prie to prisidėjo.

Bet, jeigu kontrpuolimo sėkmė nebus tokia akivaizdi arba dar blogiau, Rusija, pastačiusi gynybą, pati kontratakuos, tada net neabejoju, kad Ukrainos ir konkrečiai prezidento Zelenskio atžvilgiu bei Sausumos pajėgų vado generolo Syrskio atžvilgiu pasipils daug kritikos, visų pirma, dėl politinio sprendimo ginti Bahmutą bet kokia kaina, kaltinimai, kad ten buvo pražudyta ir daug Ukrainos armijos profesionalų ir raginimas kuo greičiau sėsti prie derybų stalo su Putinu. Kiltų didžiulė įtampa ir šalies viduje, o kalbant apie išorę, matyt, sumažėtų selfi diplomatijos atstovų Kijeve iš Vakarų šalių ir norinčių paspausti ranką tam, kurį neseniai taip garbino ir visaip apdovanojo.

Kaip ten buvo su tuo poreikiu žūtbūti ginti Bahmutą yra tikrai didelis klausimas. Netrūksta argumentų už gynybą ir prieš.

Bet kalbant apie galimo kontrpuolimo sėkmę jau ne pirmą kartą negaliu niekaip atsistebėti kai kurių Vakarų partnerių analizės seklumu. Atrodo, kad kiekvieną dieną skelbiamos įvairių think tank ekspertų naujienos, įvairiose šalyse kasdien offline ir online rengiami apskriti stalai, bet, kaip, pavyzdžiui, buvo galima pražiopsoti šį rudenį, kad Ukraina yra bejėgė apsiginti nuo Rusijos raketų ir dronų. Taip pat ir iš Irano. Kad Ukrainos elektros energijos infrastruktūra bus atakuota nuolat. Ypač žiemos periodu.

O prieš metus, tik vasaros pradžioje buvo apsižiūrėta, kad Ukraina neturi artilerijos sviedinių ir kad priešo persvara buvo 10 prieš 1, kalbant apie artilerijos atakas.

Daug kalbant apie galimą Rusijos puolimą šių metų pradžioje ilgai labai nenorėta pastebėti, kad jau gruodžio pabaigoje ir sausio pradžioje prasidėjo aršus Rusijos puolimas prieš Bahmutą ir Marjinką, visai siurprizu tapo Soledaro užėmimas, o tada tik įtakingiausi Vakarų centrai apsižiūrėjo, kad Ukraina neturi pakankamai ginkluotės atkaikyti tokį puolimą.

Dabar kalbant apie šį kontrpuolimą, naikintuvų F-16 nenori dar Vakarai duoti, tankų ir šarvuotos Vakarų technikos duos mažiau, nei pradžioje žadėjo, o dabar dar atsipeikėjo, kad Ukraina neturi pakankamai pajėgumų priešlėktuvinės gynybos ir galimybės efektyviai sustabdyti galimą Rusijos aviacijos dominavimą kontrpuolimo metu. Visa tai reiškia, kad vėl galimos didelės aukos.

Be to dar, įtakingi Vakarų centrai visai neseniai pastebėjo, kad Rusija per tą pauzės laikotarpį, kai buvo galima išvystyti Ukrainos puolimą po Charkivo ir Chersono operacijos pastatė ne tik rimtus įtvirtinimus Chersono ir Zaporizhia srityje, bet ir sukaupė regione 300 tūkst. armiją, o 200 tūkst. dar laiko visai netoliese.

Ar turi Ukraina tą būtiną 3 kartus armijos perviršį prieš besiginančią kariuomenę mes nežinome. Tie skaičiai neskelbiami. Galimai yra ir klaidinančios informacijos viešojoje erdvėje apie Ukrainos armijos pajėgumą, nes, kaip sakė ir patys ukrainiečiai, pastaruoju metu per tas keletą savaičių, kurias stebuklingai davė gamta, vis nauja Vakarų ginkluotė ateina.

Jeigu taip yra, tai yra gera, bet žvelgiant į bendrą situaciją, panašu, kad ukrainiečiai šiandien, kalbant apie kontrpuolimą, turi padaryti ,,stebuklą prie Dniepro”, kaip kažkada prieš 20 metų Lenkija turėjo padaryti ,,stebuklą prie Vislos”, sumušę tą pačią Maskvos armadą kitu pavadinimu.

Štai tokios mintys apėmė mane, atvykus iš Kijevo į Odesą ir žvelgiant šiandien ryte į banguotą Juodąją jūrą. Pasaulis, deja, nėra toks idealus ir nebūtinai gėrio kovoje su blogiu visi kiti ateina į pagalbą. Ir ateina realiais darbais, o ne gražiais žodžiais.

Prisimenu pokalbius su kai kuriais mano pažįstamais Vakarų analitikais, kurių pasisakymuose neretai matau per šį karą nesuvokimą realios situacijos ir gilesnės analizės. Sakau jiems: suprantu, kodėl taip yra. Sunku būnant Berlyne, Briuselyje, Londone ar juo labiau Vašingtone suvokti visą gilumą problemų.

Sunku suvokti ir po kelių dienų viešnagės Lvive ar Kijeve. Sakau: atvykite savaitei. Ir ne į Lvivą ar Kijevą, bet į Odesą, Dnieprą, Zaporizhia. Padarysime čia ekspertų apskritus stalus, nuvyksime gal į Donbasą ar Mykolajevo, Chersono sritį. Geriau viską suprasite. Bet atsakymas toks: ten pavojinga. Ten skraido raketos, dronai.

Negali nesutikti. Skraido. Ir žūna žmonės. Ne tik kariai, bet ir civiliai gyventojai. Ir dabar gegužės 8-9 d.d., matyt, bus rimti Rusijos bandymai atakuoti raketomis. Putinas įsiutęs. Dėl drono atakos prieš Kremlių, dėl to, kad teko atšaukti gegužės 9 d. minėjimus daugelyje Rusijos miestų ir jis tikrai tomis dienomis smogs. Manau, kad Kijevas su Odesa yra pirmi sąraše.

Tačiau juk tai karas. Ir, jeigu jis imtų ir pasisuktų Ukrainai nepalankia linkme, tai tas rusų tankas bandytų, matyt, važiuoti toliau, nei Ukraina. Ir visi tada būtume įtraukti į didelio karo sūkurį savo šalyje.

O analitikų vaidmuo labai svarbus ir klaidos, deja, gali būti labai skaudžios. Todėl, matyt, galima atvažiuoti ir pasiaukoti bent kažkiek. Tada nebus ir tiek klaidų šio karo analizėje, o ekspertai, būdami už Ukrainos ribų, nekartotų, kaip papūgos, kito kokio nors eksperto irgi esančio už Ukrainos ribų nuomonę vien todėl, kad tas ar kitas ekspertas yra laikomas įtakingu ir gal geriau žinančiu.
Ir tada prieiname situaciją, kaip dabar: koks nors įtakingas ekspertas Vakaruose atsipeikėja ir sako: palaukite, su to Ukrainos būsimo kontrpuolimo sėkme dar ne viskas yra taip aišku. Ir nubanguoja, nuraibuliuoja kitų ekspertų nuomonė: taip ir aš taip galvojau… O Ukrainos žmonės žūsta. Už visų mūsų laisvę ir saugumą.

Vis dėlto, labai noriu tikėti Ukrainos sėkme ir tuo „stebuklu prie Dniepro“. Tikėti ir padėti, kiek tik galima“, - parašė A. Medalinskas.