ROMOWE RIKOITO: prūsiškas neofolkas – iš vandens, tylos, kadagių dykros (video)

Nors istorija moko, kad dėl kryžiuočių ordino antpuolių prūsai pradėjo nykti XIII, o išnyko XVIII a. pradžioje, iš tikro prūsiškoji savimonė – gyva. Tai geriausiai įrodo šį pavasarį pasirodęs prūsiško neofolko grupės „Romowe Rikoito“ albumas „Undēina“. Įspūdinga 28 puslapių knygele su dainų tekstais, sakraliniais žemėlapiais ir simboliais, iliustruotą 74 min. kūrinį, nukeliantį mus į Sembą, išleido pernai dvidešimtmetį atšventusi šiuolaikinės baltiškos muzikos leidykla „Dangus“.

Vakarų Baltų pasaulyje įkurta grupė „Romowe Rikoito“ kitąmet švęs 20-metį.

Pasak „Romowe Rikoito“ (toliau – RR) įkūrėjo Glabio Niktorijaus (Glabbis Niktorius), pirmasis renginys, kuriame ši grupė pavartojo prūsų kalbą, įvyko 1997 m.

Iki šiųmetinio albumo išleisti trys neofolko kūriniai: „Narcissism“ (1996, „Dangus“, „Brudenia“), „L'Automne Éternel“ (2000, „Brudenia“), „Āustradēiwa“ (2005, „Ars Benevola Mater“).

Prie ketvirtojo, itin magiško ir konceptualaus albumo „Undēina“ (2014, „Dangus“, CD, planuojama LP) dirbta ilgai, jo prūsiškojo neofolko gerbėjai laukė gana ilgai, tačiau visi lūkesčiai pasiteisino su kaupu.

Už muziką, idėją, magiją, apipavidalinimą ir prūsiškos kultūros sklaidą albumui galima rašyti aukščiausią balą iš visų įmanomų.

RR turi ir feisbuko paskyrą.

Prūsiško ir apskritai baltiško neofolko scena kol kas dar nėra didelė, tačiau itin unikali. Yra žinomos grupės „Āustras Laīwan“ (Karaliaučius), „Alnestabs“ (Lenkija), „Ēnu kaleidoskops“ (Latvija). Bene geriausias lietuviško neofolko albumas – Donato Bielkausko grupės „Dónis“ „Bars Bars“ (2013, „Dangus“). Taip pat negalima nepaminėti unikalių lietuviško neofolko kolektyvų „Gyvata“, „Spanxti“, nevengiančių nerti giliau ir į baltarusių, latvių folkloro paraleles. O kur dar „Pievos“, „Liberte“, „Ženklas X“, „Keisto Folkloro Grupė“, „Saulės Broliai“ ir daugybė kitų...

Naująjį RR albumą sudaro 12 kompozicijų iš senojo aisčių archipelago Sembos. Jos padeda klausytojui, remiantis dainų žodžiais ir žemėlapiu bei simbolika patirti dvasinę kelionę per aisčių žemes (Aīsta) per Klaipėdą, Juodkrantę, Kretingą, Tvankstą, Gdanską, Alenšteiną, Romintą, Vorusnę, Varėną. Kelionėje senojo baltų tikėjimo archetipus mums suprasti padeda XVI a. prūsų žyniai Valtinas Suplitas (Waltīns Suplītis) ir Merūnas (Merūns). O albumo šerdis – paslaptingoji Undēina (Andeinė – deivė, šventovė ir galerija Dainavos girioje).       

Visi albume įrašyti garsai – autentiški, surinkti kelionėse po miškus, upių pakrantes, šventvietes ir kitas vietas.

Ketvirtasis RR albumas – ypač daugiasluoksnis. Jame naudojama daugybė (tik akustinių) instrumentų – gitaros, smuikai, pianinas, perkusija, kanklės, švilpynės, violončelė ir kt. Didelė svarba teikiama vokalui. 

Daugelis „Undēina“ dainų žodžių – prūsų kalba. 

Albumas įrašinėtas 2011–2012 m. Karaliaučiuje, Vilniuje ir Kijeve, dainų žodžius į anglų kalbą vertė Johanna Doyle.

Albumo įrašuose dalyvavo Glabbis Niktorius, Aleksas Āulaukis, Anny, Alwārmija, Tanya, Rūkas, Alnā, uGn, Sacred Winter, Aliona, prie albumo kūrimo prisidėjo D. Bielkauskas, McKaras, Vygandas Čaplikas, Marius Gal, Rāmans Pillawa, Denīs Iz Paustatāutan, Stasys Laurušonis, Linna, A. Z.

Muziką kūrė Glabbis Niktorius ir Aleksas Āulaukis, beveik visus žodžius, išskyrus antro kūrinio „b“ dalį (uGn) ir 5 kūrinį (A.Z.), – Glabbis Niktorius.

Ypatinga padėka išreikšta Kaukui ir Kurkai, paukščiams (ant albumo viršelio – Glabio daryta Kauko nuotrauka, užfiksuota medyje).  

Visos dainos – įspūdingos, aprašinėti jas išties nėra labai prasminga, šia muzika reikia tiesiog gyventi, sugerti į save.

Romowe Rikoito - Skaītan

Glabis paaiškino albumo koncepciją.

Rāmawa:

1) šventovė, šventykla, kurios nuolat ieškom, todėl ir yra ta nuolatinė kelionė;

2) apskritai kaip Vakarų Baltų pasaulio simbolis. Man – tai būtent šiuolaikinis pasaulis, kuriam nėra jokios istorijos, bet visada yra tik Dabar. Ten nėra jokių valstybių – Lietuvos, Latvijos ir t.t. Ten kitokia struktūra. Tai labiau sapnų teritorija. Kažkokia anomalinė erdvė, šventviečių-sapnų-ženklų koreliacija;

3) nematoma šventovė, šventykla, aptverta, ypatinga vietovė tarp pasaulių, ten galima įeiti po mirties tiems, kurie praėjo dvasinį kelią čia, nedalyvavo materialiniame gyvenime ir t. t.

Paslaptys

Teko dalyvauti archeologinėje ekspedicijoje 2010 m. Semboje. Pietų pertraukos metu visi žmonės ėjo valgyti, o aš eidavau į šventą mišką, kuris ten buvo netoli. Kiekvieną dieną galėjau aplankyti tik mažą miško dalį. Po savaitės supratau, kad tas miškelis – tai akmenų labirintas. Teko nemažai ten klaidžioti, kol labirinto kelias nuvedė mane į centrą. Ten kažkas keisto atsitiko. Bet vėliau ten gavau albumo supratimą.

Iš pradžių buvo toks planas – tiesiog paimti daug informacijos apie mūsų keliones į Sembos šventvietes, nes buvo užrašyta daug visko iš tų kelionių. Ne viskas iš tos medžiagos buvo iki galo aišku. Tikslas buvo kuo daugiau fiksuoti tą visą sluoksnį, t. y. būtent šiuolaikinėje baltų mitologijoje patyrinėti, kas iš tų jėgų iš tikrųjų veikia dabar. Todėl norėjau kuo tiksliau įdėti į tekstus visokių žodžių, žinių ir mantrų iš sapnų, iš ženklų, iš vizijų, keistų atsitikimų...

Pats maršrutas išėjo savaiminis. Jis gana archetipinis – tai naktinės saulės kelionės modelis.

Jau buvo įrašyta apie pusę albumo ir staiga paaiškėjo, kad kažkas pasikeitė. Toks įspūdis, kad su visais tais dalykais (simboliais, tekstais) buvo aktyvuotas kažkoks sudėtingas mechanizmas, susijęs su chtoniniu pasauliu, ir buvo aišku, kad nebegalėsim nieko kontroliuoti, išlaikyti planą ir t. t., nes prasidėjo lyg ir kažkokia „medžioklė“. Kas liko, – tik bėgti ir kažkaip išgyventi. Tačiau aplink pakankamai daug žmonių mirė. Ir buvo matyti, kad viskas vyksta pagal mitologinį scenarijų, kuris įdėtas tuose tekstuose. Ir lyg buvo iš anksto kažkieno mums nusiųstas.

Kelionės metu viskas buvo susiję su vandeniu, upėm, potvyniais ir pan. Ypač nuo 2011 m. Net kai tik pradėjom įrašinėti, vos baigėm pirmą kūrinį, ir kitą dieną studija nuskendo dėl potvynio.

„Medžioklė“ prasidėjo, kai sudalyvavau vienoj apeigoj, 2012 m. vasaros pabaigoj. Ten vandens šventvietė. Draugas mane pakvietė. Aš ilgai galvojau, ar tikrai man reikia dalyvauti. Bet po to iškart visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Iškart po tos apeigos nuvažiavom į Andeinės galeriją ir šventyklą Dainavos girioje, kur irgi atsitiko keista istorija upėje. Ir rudenį jau realiam pasaulyje pradėjo realizuotis tie vandens veiksmai iš vasaros apeigų, ir atsitiko keistas dalykas – vietovėje Undenawa pakilus audrai tą naktį aš vos gyvas likau. Supratau, kad tą fragmentą jau turėjau užrašytą tekste, kuris buvo parašytas prieš metus ir tuo metu jau buvo įrašytas.

Tada po kokio laiko pamačiau, kad yra tam tikra paralelė Andeinė / Undenawa – semantinė ir siužetinė. Ir taip pasirodė pas pavadinimas Undēina.

Čia labai daug visokių reikšmių ir sluoksnių turiu omeny. Pagrindinės gal penkios.

1. Pirmoji – tai „vandeninis kelias, takas“, šventas, kreivas su chtonininio pasaulio aspektais.

Albume visur yra vanduo ir kryptys kaip magiškos kelionės pagrindinis požymis kaip, pvz., „Stalkeryje“ jie mėtė kažką, kad sužinotų kryptį, kur eiti.

Ir čia kelionė bei tas takas susijęs su vandens srovėmis ir vandens Deivės veiksmais.

2) Ta vandens Deivė - abstrakti, bet ji visada čia susijusi su vyriškos lyties dievu Kaūks, Trīmps, Patals, Paskaits (Puškaitis). Ir jų veidai kartais čia kelionėje gali pasirodyti. Ir jie visi iš esmės – įvairūs aspektai to pagrindinio chtoninio dievo, kurio tikro vardo gal nieks niekada ir nežinojo.

Kaūks – tai tų didžiųjų inicijacijų „organizatorius“. Lietuviškoj medžiagoj jis yra tik kaip „Milžinas“, ypač tas žiemos laiku, kuris susijęs su chtonine saule.

3) Tai – Ēnda, t. y. „nuodai“. Tam tikri magiški Undēinos veiksmai iniciacijos-kelionės laiku. „Nuodai“ – todėl, kad visi nereikalingi žmonės turėtų išeiti, numirti.

4) Dēinawa – tai toks bendras mitologinis pasaulis, viskas, kas yra už Sembos ribų apskritai į rytus. Arba rytinė riba Vakarų Baltų pasaulio. Dēin- tai viskas susiję su rytais. O Kauko (ir mūsų) kelionės pabaiga rytuose. Natūraliai jos prototipas – tai, aišku, Dainava. Iš ten ir ėmiau pavadinimo prototipą. Tai ta galerija ir šventykla miškuose – Andeinė. Tai vasarą buvo mūsų kelionės paskutinis taškas.

Ir tai tos deivės laikas, jos inkarnacija – Kurka, pagrindinė baltų deivė. Pradžioje ji buvo tiesiog Mėnulio ragų aspektas, kuris mūsų pasaulyje išreikštas kaip raguotų galvijų deivė. Paskui, po reformų – kaip javų pėdos deivė. Jos atributas – tai kr-, sakralinis kreivumas.

5) Undenawa – tai upė ir mitologinis pasaulis, kuris yra už Sembos ribų į pietus ir pietvakarius. Tai – pagrindinė chtoninė kryptis. Taip pat pietų ir pietvakarių riba Vakarų Baltų. Tos dēin- chtoninis aspektas čia kaip dān-, t. y. danų kaip chtoninio pasaulio atstovų. Dānsks, „danų miestas“, – Gdanskas. Kitas to pasaulio atributas užkoduotas kaip wī-. Kaip mūsų Vytlandas, Vysla ir t. t.

Ir pernai spalį ten, Undenavoje, ir iš ten į Sembą vyko tos deivės pagrindinis veiksmas ir vyksmas. Ir tai buvo deivės Kurkos meto pabaiga. Pats misterijos pikas. Daug visokių dalykų atsitiko. Ir jie visi buvo susiję su mūsų su ta kelione vasarą. Taip ir atėjo tas pavadinimas Undēina.

Viršelio idėja

Sembos senoviškas žemėlapis, kur vyksta albumo kelionė. Tai mitologinė Semba - be laiko, be jokių konkrečių požymių, visiškai uždengta kopomis. Mitologinis laikas – kopos vėl keliauja, ir išvarė Baltijoje viską, kas pasaulietiška. Dabar liko tik magija, energija, dievai, dvasios ir gal keletas keliautojų.

Ir čia viršelyje Semba dar uždaryta. Tas pagrindinis chtoninis dievas (Kaukas) ją paslėpė.

Viršelyje tas Kaūks toks gal abstraktus ir šiuolaikinis (nors ir 100% gamtinis, būtent taip ir buvo medyje). O toliau už tų durų – jau buklete toje vietoje norėčiau pavaizduoti, kaip Kaukas buvo istoriškai pavaizduotas ir transformuotas į kitus dievus arba veikėjus. Ir ten irgi kaip Kaukas danguje atrodo – jo žvaigždynas.

„Undeinos bei Kauko durys“ – tai pats tas Vandeninis Takas. Kažkoks koridorius arba tunelis per mitologinę erdvę, laiką – ten, kur reikia eiti ir sutikti Kauko veidus ir praeiti iniciaciją, tą kreivą kelią.

Nuotrauka - tai durys iš Andeinės, pirties prie upės. Ir norėčiau padaryti, kad tos durys būtų iš abiejų pusių, kad tas Kauko koridorius eitų per visą plokštelę.

Iš kitos pusės (arba geriau kažkur viduje) norėčiau, kad būtų kitas žemėlapis, jau atidarytas. Kad ten būtų pažymėtas kelionės maršrutas arba kryptis. Kad paslaptingos informacijos kažkokia dalis būtų bent simboliškai atidaryta.

Tokiu būdu norėčiau, kad viršelyje ir toliau buklete būtų ta tikra šiuolaikinė gyva mitologija ir šiuolaikiniai vaizdai, taip pat, kad būtų ta „istorinė“ mitologija ir istoriniai vaizdai. Kad nebūtų jokio skirtumo tarp laikų, nes mitologinis pasaulis – be laiko, t. y. kaip šiandien, taip vakar.

Semba - kaip sala. Aplink ją – tik užribinis pasaulis.

Pagrindinė albumo tema – sakralinė geografija, prūsų toponimikos sakralinė sritis, kurios modelis – Semba – paimtas kaip viso Vakarų Baltų pasaulio modelis.

Pagrindinis dvasinio kelio paradoksas – tai dykra ir jos ypatingumas. Tik ten, kur yra Nieko, tik iš ten galėsi paimti Kažką.

Vakarų Baltų simbolis – kadagys, kuris Semboje visiškai išnykęs, o kadagių dykra buvo pagrindinis mitologinės erdvės požymis Semboje.

Romowe Rikoito - Bewangiskas Pintegas Wangā