A. Kavaliauskaitė: „Kur ta laisvė? Aš jos nematau“(26)

ekspertai.eu neseniai paskelbė Albinos Kavaliauskaitės skundą dėl sveikatos sutrikdymo darbe. Medikė, kuriai teko visą savaitę praleisti ligoninėje, išgirdo gerų naujienų: jos širdis sveika, tačiau būtina vengti stresinių situacijų.

Kaip tai padaryti, A. Kavaliauskaitė nežino, nes jau nuo 2009-ųjų pabaigos kenčia terorą darbe.

2010 metų kovą ji buvo atleista iš darbo ir tik po dvejų metų Aukščiausiojo teismo grąžinta atgal. Tačiau darbo sąlygos Karoliniškių poliklinikoje iki šiol nepasikeitė, ir mažametį vaiką auginančiai moteriai tenka kęsti tokį žeminimą ir psichologinį smurtą, kad daugelis jau seniai būtų palūžę ir pasidavę.

Vis dėlto A. Kavaliauskaitė nusilenkti neketina.

Apie tai, dėl ko verta nepasiduoti, ekspertai.eu kalbasi su Medikų profsąjungos pirmininke, Sausio 13-osios įvykių liudininke, Vyčio Kryžiaus ordininke A. Kavaliauskaite.

Teroras Jūsų atžvilgiu trunka jau daugiau negu trejus metus – tai gniuždo jau ne tik psichologiškai, bet atsiliepia ir fizinei sveikatai?

Dabar širdis sustreikavo, o prieš tai dar buvo skrandžio opa, išsivystė mažakraujystė. Rudenį teko gydytis 3 mėnesius. Kasdienis stresas darbe, kai poliklinikos administracija vis sugalvoja man kokį nors naują išbandymą, be to, neišleidžia atostogų. Darbas ir pats savaime sunkus, o dar ir košmariškos sąlygos, kai tekdavo dirbti 32 laipsnių karštyje su sintetiniais drabužiais.

Kas vertina, ar tinkamos darbo sąlygos, nustato, kokiais drabužiais Jūs turite vilkėti?

Darbo saugos organizatorė – Vilma Vertelkaitė. Man darbdavys pasakė, kad galiu pati nusipirkti drabužius, bet jie turi būti tokios pat spalvos – šviesiai mėlynos, nors kiti apsirengę baltos spalvos darbo drabužiais.

Įdomu, kur galėčiau gauti medvilnę tokio paties atspalvio. Greičiausiai į Lietuvą net neįveža tokios spalvos medvilninių drabužių.

Jie nustatė, kad mano drabužiai per dideli, bet kad jie sintetiniai, nepraleidžiantys šilumos – nenustatė. Be to, niekas iš jų nemato, kad pažeistas Darbo kodeksas, – manęs neišleidžia atostogauti.

Gal darbų saugos organizatorė palanki poliklinikos vadovei ar yra dar kokių nors priežasčių?

Akivaizdu, kad tokie dalykai negali vykti be suderinimo su vadovybe. Dėl profsąjungos, kurios pirmininkė aš esu. Kai praėjusių metų birželį pirmos instancijos teisme laimėjau bylą dėl profsąjungos užgrobimo, vėliau užgrobėjai padavė apeliaciją į Apygardos teismą ir per tą laikotarpį, kol vyko nagrinėjimas, poliklinikos vadovybė stengėsi mane atleisti iš darbo. Tačiau nutartis buvo palikta galioti.

Kodėl vadovybei neparanki profsąjunga?

Pavyko apginti nemažai žmonių, kuriuos bandė atleisti. Greičiausiai tai pasidarė principo reikalas: reikia mane išmesti, ir tiek. Labiausiai jiems nepatiko, kad aš paviešinau informaciją apie pirmąjį mirties atvejį Karoliniškių poliklinikoje. Taip pat jiems nepatinka, kad kišuosi į darbo organizavimą. Žodžiu, aš administracijai neparanki, jie nori nuslėpti, kad miršta žmonės.

Jūs labai tvirtai laikotės. Ar nebūna kartais, kad nusvyra rankos?

Jeigu aš būčiau pasidavusi, tai būtų parodyta, kad kiekvieną profsąjungą, kiekvieną visuomeninę organizaciją galima užgrobti. Tai buvo praktiškai pirmas atvejis Lietuvoje, kai ne profsąjungos nariai, o tik formaliai jais pasivadinę asmenys bandė perimti profsąjungos valdymą.

Todėl norėjau, jei jau pradėjau tą mūšį, jį ir laimėti. Stengiuosi viską atlaikyti, bet organizmas vis dėlto ne geležinis – sureaguoja.

Žmonės tremtį Sibire ištvėrė, konclageriuose išgyveno ir grįžo, o kai civilizuotoje teisinėje Europos Sąjungos valstybėje vyksta tokie dalykai, kurie neturi vykti, su jais būtina kovoti.

Ar Karoliniškių poliklinika buvo pirmoji Jūsų darbovietė?

Pirmoji, mokslus baigiau Kaune, gavau paskyrimą, taip ir vargstu. Kai tik atėjau dirbti, viskas buvo normalu, darbas patiko, kolektyvas geras, buvo kitas direktorius, kuris nesikišo į profsąjungos darbą.

Jis suprato, kad profsąjunga yra reikalinga, kalbėdavosi, bendradarbiavo, darė sprendimus. Tada dar dirbau kineziterapeute, dabar liko tik užrašas ant durų.

Šito reiškinio teisinėje valstybėje niekaip neįstengiu suprasti: Aukščiausiojo teismo nutartimi turiu būti grąžinta į tas pačias pareigas, o esu priversta dirbti visai kitą darbą.

Kodėl į šią situaciją nereaguoja aukštesnės institucijos?

Apie tai, kas vyksta, žino ir ministras Vytenis Andriukaitis (yra pasirašęs po peticija), ir Darbo inspekcija, ir SODRA. Visi stebi iš šalies ir nieko nedaro, laukia, kol reikės užkast (šypsosi)... Maždaug – ištversi ar neištversi... Bet juk čia civilizuota valstybė, o mūsų teisių niekas negina.

O kaip darbo kolektyvas?

Dabar kolektyvas labai pasikeitė. Pirmiausia, savo noru per dvejus metus iš 400 darbuotojų išėjo 250.

Tai įsivaizduokite, kokia darbe turėjo būti psichologinė įtampa, kad žmonės taip masiškai bėgtų. Prieš mane, kaip profsąjungos pirmininkę, kuri turi šiokias tokias garantijas, apsaugą dėl atleidimo, buvo panaudota ir policija, ir neteisėtas atleidimas iš darbo, o dabar dar ir į kabinetą suėję filmavo: liepė daryti masažą „eksperimentinei“ pacientei, kuri vėliau mojavo žurnalisto pažymėjimu, bet taip ir neprisistatė.

Taip esą turėjo būti atliktas profesinės rizikos vertinimas... Bet juk eksperimentai su žmonėmis nevykdomi.

Turite mažą vaiką – kaip jam visa tai atsiliepia?

Taip, turiu 11 metų vaiką, kurį auginu viena. Darbdavys tai puikiai žino, bet ir šiemet neišleidžia manęs atostogauti. Šita situacija mano sūnui labai skaudi. Įsivaizduokite: jis laukia manęs grįžtančios iš darbo ir nesulaukia, nes aš patenku į ligoninę ir neaišku, kada iš jos išeisiu... Vaikas lieka vienas namuose ir laukia: grįš mama ar ne. Ką jam daryti tokioje stresinėje situacijoje?

Kas jį prižiūri, kol Jūs gulite ligoninėje?

Dabar prižiūri teta, bet tada, kai sušlubavo mano sveikata, juo niekas negalėjo pasirūpinti.

Buvote Sausio 13-osios įvykių liudininkė ir dalyvė, ar galėtumėte plačiau apie tai papasakoti?

Baisu net prisiminti... Tą naktį buvau prie bokšto sužeista, teko ilgai gydytis ligoninėje.

Tanko šūvio sukeltas garsas mane tiesiog parbloškė ant žemės, kažkas pakėlė, buvau dalinai praradusi sąmonę. Vėliau buvo nustatyta akustinė galvos trauma – pažeistas klausos nervas...

Apkurtimas, nervo pažeidimas išliko, ir darbdavys tai panaudoja prieš mane – terorizuoja dėl neįgalumo. Aš pati administracijai pasakiau, paprašiau supratimo, nes kartais kalbu pakeltu tonu.

Kai po Aukščiausiojo teismo nutarties buvau sugrąžinta į darbą, buvo kalbama, kad taip rodau nepagarbą darbuotojams, nors tai dalykas, kurio aš negaliu pakeisti. Tačiau jie tyčiojasi iš manęs, visur prikiša tą pakeltą toną.

Paskui net pradėjo reikalauti dokumentų iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos. Dėl neįgaliųjų galimybės dirbti sprendžia mano šeimos gydytojas, kuris išduoda pažymą dėl sveikatos patikrinimo.

Bet mano darbdavys užsimanė raustis tuose neįgalumo dokumentuose.

Ar tai, kad tada gynėte valstybę nuo priešų, ir dabar skatina nepasiduoti?

Taip, nes kitaip ta auka būtų beprasmiška. Žmonės žuvo už Nepriklausomybę, už geresnį gyvenimą, už žmogaus teises, visi norėjome išsikovoti laisvę.

Tai kur ta laisvė? Aš jos nematau.

Žmogaus teisės pažeidinėjamos kasdien, žmonės persekiojami, o valdžia viską puikiai žino, bet nekreipia į tai dėmesio. Jei aš, kaip profsąjungos pirmininkė, darbuotojų atstovė, nerūpiu valdžiai, tai kur tas eilinis darbuotojas rūpės?

Kaip jį galima apginti, kaip jam pačiam apsiginti, jeigu net darbuotojų atstovas to padaryti negali?

Esate Vyčio Kryžiaus ordininkė?

Taip.

Susiję: „Teroras Karoliniškių poliklinikoje tęsiasi“

„Už pasipriešinimą įtakingiems ponams – teroras darbe“

„Kviečiame stabdyti susidorojimą su A. Kavaliauskaite“