Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Apie nuolatinį psichologinį smurtą, kurį Karoliniškių poliklinikoje patiria kineziterapeutė, Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininkė Albina Kavaliauskaitė, jau rašėme publikacijose „Už pasipriešinimą įtakingiems ponams – teroras darbe” , „ Kviečiama stabdyti susidorojimą su A. Kavaliauskaite” ir "Teroras Karoliniškių poliklinikoje tęsiasi ".
Po neseniai surengtos dar vienos teroro akcijos A. Kavaliauskaitė atsidūrė ligoninėje. Skelbiame jos pranešimą, išsiųstą VšĮ Karoliniškių poliklinikos direktorei Jelenai Kutkauskienei, fizinės medicinos ir reabilitacijos vedėjui T. Sinevičiui, darbo saugos ir sveikatos specialistui, poliklinikos darbuotojų saugos ir sveikatos komitetui.
2013 metų gegužės 29 dieną pastebėjau, kad masažo procedūrų grafike ištrintos prieš mėnesį užregistruotų masažo procedūroms pacientų pavardės 13.15 val. – A. T.; 13.45 val. – I. S.; 14.30 val. – V. K.; 14.50 val. – J. S.; 15.30 val. – G. P.; 16.30 val. – L. N. Paklausiau savo tiesioginės viršininkės vyr. slaugytojos V. Sinkevičienės, kodėl ištrintos pacientų pavardės. Ji man paaiškino, kad jai taip liepta, nes turi ateiti Darbo inspekcija.
Tačiau 13.15 val. į mano kabinetą atėjo ne Darbo inspekcija, bet darbų saugos organizatorė Vilma Vertelkaitė, Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėjas Tomas Sinevičius, 2013 m. balandžio 12 d. mano darbo vietoje 404 kab. atlikęs kažkokius matavimus vyriškis (pavardės nepasakė) ir dar viena moteris, ji taip pat neprisistatė.
Darbų saugos organizatorė V. Vertelkaitė pareiškė, kad jie šiandien mano kabinete atliks profesinės rizikos vertinimą, kad su jais atėjusi moteris sutiko dalyvauti eksperimente, kurio metu aš turėsiu daryti tai moteriai masažą, o jie mano atliekamas procedūras šiai moteriai filmuos.
Aš pasakiau, kad eksperimentus su žmonėmis draudžia Konstitucija ir jokių eksperimentinių masažų šiai moteriai nedarysiu; priminiau, kad poliklinika yra sveikatos priežiūros įstaiga ir joje masažo paslaugos teikiamos pacientams tik pagal poliklinikos direktoriaus įsakymu nustatytą tvarką.
Pagal šią tvarką visi pacientai masažo procedūroms iš anksto registruojami masažo procedūrų grafike ir ateidami nustatytu laiku masažo procedūrai, privalo turėti fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo paskyrimą masažo procedūrai formą 044/a, kurioje nurodyta diagnozė.
Atkreipiau jų dėmesį, kad nuo 13.15 val. iki 17 val. masažo procedūrų grafike nėra nė vienos pavardės. Tai reiškia, kad jei šios moters pavardės nėra masažo procedūrų grafike, aš negaliu atlikti masažo. Tuomet „eksperimentinė” moteris pareiškė, kad ji yra žurnalistė, ir net parodė žurnalisto pažymėjimą, pridurdama, kad niekuomet neitų pas mane gydytis. Šį faktą gali patvirtinti įvykio liudininkai.
Tada V. Vertelkaitė, pareiškusi, kad ši moteris tuoj bus užregistruota grafike, išėjo iš kabineto. Netrukus kompiuteryje masažo procedūrų grafike atsirado šešioms masažo procedūroms iš eilės užregistruota: 13.45 – D. B. – 2 vnt. – pečių juosta; 14.15 – D. B. – 3 vnt. – stuburo masažas; 14.40 – D. B. – 2 vnt. – pečių juosta; 15.05 – D. B. – 2 vnt. – dešinės rankos masažas; 15.25 – D. B. – 2 vnt. – dešinės kojos masažas; 16.30 – D. B. – 3 vnt. – stuburo masažas.
FMR skyriaus vedėjas, pabrėždamas, kad jis yra skyriaus vadovas ir mano viršininkas, liepė man daryti masažą dabar šiai jau užregistruotai moteriai – visas šešias masažo procedūras iš eilės, kaip užrašyta masažo procedūrų grafike.
V. Vertelkaitė taip pat reikalavo nedelsiant vykdyti FMR skyriaus vedėjo reikalavimus. Aš pasakiau jiems, kad neteisėtų reikalavimų nevykdysiu, nes jie prieštarauja poliklinikos direktoriaus įsakymu nustatytai masažo procedūrų skyrimo ir jų atlikimo tvarkai.
Poliklinikos direktoriaus įsakymu nustatyta tvarka reikalauja, kad pacientas privalo turėti fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo išrašytą paskyrimą masažo procedūroms – formą 044/a, kurioje yra nurodyta diagnozė, t. y. liga, kurią reikia gydyti, atliekant masažo procedūras.
Tuomet visi keturi profesinės rizikos vertintojai iš mano kabineto pasišalino.
Tačiau netrukus į mano kabinetą jau atėjo šešiese: darbų saugos organizatorė V. Vertelkaitė, pavaduotoja valdymui Violeta Kanapeckienė, kuri, neperspėjusi manęs ir nepaklaususi mano sutikimo, mane filmavo; poliklinikos teisininkė Rūta Kazlauskaitė; fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėjas Tomas Sinevičius, moteris, masažo procedūrų grafike įvardyta kaip D. B. ; vyriškis, 2013 m. balandžio 12 d. atlikęs mano kabinete vadinamąjį profesinės rizikos vertinimą.
R. Kazlauskaitė, V. Kanapeckienė ir V. Vertelkaitė pakeltu tonu pradėjo reikalauti, kad aš nedelsiant daryčiau masažą šalia jų stovinčiai moteriai, nes ji jau yra užregistruota išankstiniame masažo procedūrų grafike.
Tuomet aš paprašiau šią moterį pateikti gydytojo paskyrimus masažo procedūroms – formą 044/a. Moteris jų neturėjo, tačiau net keturis paskyrimus masažo procedūroms – forma 044/a, išrašytus D. B. skirtingų gydytojų, man padavė T. Sinevičius ir pareikalavo nedelsiant daryti šiai pacientei masažą. Tačiau visuose paskyrimuose masažo procedūroms D. B. vietoj diagnozės buvo parašytas žodis “sveika”.
Tuomet vedėjo T. Sinevičiaus paklausiau, kaip man daryti gydomąjį masažą žmogui, kuris yra sveikas, kas šią moterį apžiūrėjo ir nustatė, kad ji tikrai sveika, ir kas atsakys, jei nuo tokio didelio kiekio – net šešių – gydomojo masažo procedūrų sutriktų jos sveikata?
Kodėl sveikam žmogui tą pačią dieną, kai tik kreipėsi į fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoją, nedelsiant paskiriamos net šešios masažo procedūros iš eilės tą pačią dieną, kai net sergantys žmonės ne visuomet gauna gydymui masažą, o jei ir gauna, tai tenka laukti vos ne du mėnesius.
T. Sinevicius paaiškino, kad ši pacientė nori profilaktinio masažo ir už juos visus yra susimokėjusi, ir pareikalavo nedelsiant daryti jai masažą. Aš pasakiau, kad esu medikė ir puikiai suprantu, kad tokio kiekio – šešių masažo procedūrų – gali neatlaikyti net sveikas žmogus.
Tada T. Sinevičius perskaitė įrašą iš ligos istorijos, kad pacientė visiškai sveika ir tik pageidauja masažo procedūrų.
Tuomet paklausiau, kodėl ši pacientė, kuri tik įžengusi į mano kabinetą pareiškė, kad niekuomet nesikreiptų pas mane masažo procedūrų, verčiama masažuotis pas nepageidaujamą specialistą, kai įstatymai jai kaip pacientei leidžia pasirinkti sveikatos priežiūros specialistą; kodėl dėl šios sveikos pacientės buvo atšauktos masažo procedūros net šešiems iš anksto užregistruotiems ir jau kelis kartus atlikusiems pas mane masažo procedūras pacientams.
Į mano klausimus, pastabas niekas nekreipė dėmesio. T. Sinevičius, V. Kanapeckienė, V. Vertelkaitė, R. Kazlauskaitė pakeltu tonu įsakmiai reikalavo nedelsiant daryti masažą “pacientei”, kuri pati, jos žodžiais tariant, į mane niekuomet nesikreiptų, grasino imtis priemonių, nes aš nevykdau viršininko T. Sinevičiaus ir jų nurodymų masažuoti šią pacientę, t. y. nevykdau savo pareigų.
Po kelias valandas trukusių gąsdinimų, bauginimų, reikalavimų atlikti neteisėtus veiksmus su moterimi, kuri vėliau buvo „apiforminta” kaip pacientė ir prievarta verčiama atlikti masažo procedūrą pas specialistą, kurio ji nesirinktų, naudojant prieš mane psichologinę prievartą (kabinete aš buvau viena, o jie net šešiese, ir dar filmavo, vos ne į veidą įrėmę filmavimo kamerą), man prasidėjo skausmai širdies plote, jie vis stiprėjo, atsirado galvos svaigimas, dešinės rankos aptirpimas.
Todėl po darbo iš karto kreipiausi į greitosios pagalbos medikus, nes mano šeimos gydytoja, dirbanti Justiniškių šeimos centre, jau buvo baigusi darbą. Greitosios pagalbos specialistai, nustatę pakitimus kardiogramoje ir neurologinę simptomatiką, suteikė man skubią pagalbą ir nuvežė į Greitosios pagalbos ligoninę neurologo konsultacijai.
Buvo atlikta galvos kompiuterinė tomografija, paskirtas ir atliktas gydymas vaistais į veną. Kadangi viena auginu mažametį sūnų ir negalėjau jo vieno palikti namuose, dėl tolesnio gydymo ligoninės gydytoja liepė nedelsiant kreiptis į savo šeimos gydytoją. Todėl 2013 m. gegužės 30 d. kreipiausi į Justiniškių šeimos gydytojų centrą. Buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas.
Vadovaudamasi Darbų saugos ir sveikatos įvadinių instrukcijų, patvirtintų VŠĮ Karoliniškių poliklinikos direktorės 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 01-01-43, 44.
5 punktu informuoju, kad šių metų gegužės 29 d. , darbo metu, dėl Karoliniškių poliklinikos darbuotojų – darbų saugos organizatorės Vilmos Vertelkaitės, fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėjo Tomo Sinevičiaus, poliklinikos pavaduotojos valdymui Violetos Kanapeckienės, poliklinikos teisininkės Rūtos Kazlauskaitės kaltės – trijų valandų psichologinio spaudimo, reikalaujant atlikti neteisėtus veiksmus su paciente ir verčiant pažeisti poliklinikos direktoriaus įsakymais nustatytą masažo procedūroms skyrimo ir atlikimo tvarką, be mano sutikimo mane filmuojant, nuo patirto streso darbo metu sutriko mano sveikata, buvau išvežta į ligoninę.
Šiuo metu turiu nedarbingumo pažymėjimą.
Todėl prašau skubiai imtis veiksmų ir informuoti raštu, kokių veiksmų ėmėtės dėl aukščiau išvardytų poliklinikos darbuotojų, dėl kurių kaltės sutriko mano sveikata.
Komentarai (19)
ši vyr. gydytoja matomai yra kažkokia nesusivaldanti ir turinti užtarėjus, kurie yra galingi. Kitaip nepaaiškinsi. Ji matyt jau jaučia, kad pertempė gumą, nes mėgina laimėti ligoninių vadovo vietą kitų ligoninių vadovų konkursuose, o jau greit ir toje pačioje poliklinikoje sukaks rotacijai laikas? O tokia despotė kur tinkama? na atsisuks lazda kitu galu. O ministras kiek gali tylėti?
jau nieko nebesuprantu.Profesines rizikos vertinimas atliekamas ne filmuojant,o atliekant matavimo prietaisais tam tikrus matavimus(apsviesta,silumine aplinka,triuksmas ir t.t).Prie ko cia sitoj istorijoje darbu saugos specialiste,juk ji turi ginti darbuotoja, o ne veltis i kaskokias nesamones.Kiek suprantu veiksmas vyko del darbo kokybes.
Ir tai vyksta Nepriklausomoj Lietuvoj????
man jau nusibodo šitos nesąmonės, kiek gali ty��iotis iš žmonių, juos uiti. Neteisėtai prailgina darbo valandas, o sutrumpinti niekas net nežada. Kas čia per šalis, kur viskas atvirkščiai, net baisiosios juvenalinės justicijos socialiniai darbuotojai iš Danijos baisisi mūsų vaikų grobimo paryčiais iš namų "praktika". Greit tapsim "pažangiausi" visuose nuosmūkio rodikliuose.
Matyt, norėjo Jus padaryti atpirkimo ožiu, nes nebežino, kaip užglaistyt skandalą pirmininkavimo metu. Mano skunde tretysis asmuo lėlininkė J.K., visi Lietuvos, ne Lietuvos piliečiai. J.K. dėl grėsmės gyvybei pasiprašė prieglobsčio kitoje šalyje
Ačiū Jums gerb. Albina K. ! 2013 m. Gegužės 27d. Padaviau skundą dėl kankinimų ir galimų mokslinių tyrimų, eksperimentavimų su mano asmeniu be mano žinios ir laisvo sutikimo. Ačiū, kad nepažeidėt Žmogaus teisių, Konstitucijos, tarptautinių sutarčių. Ačiū. Nes yra Lietuvoje, kas pažeidinėja
Įstatymas yra Albinos Kavaliauskaitės pusėje, bet reikia ne verkšlenti, nes jūs ne maži vaikai, o veikti, t.y. apginti savo teises, o kaltuosius patraukti atsakomybėn.
1) skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus;
TREČIASIS SKIRSNIS ŽURNALISTŲ, VIEŠOSIOS INFORMACIJOS RENGĖJŲ IR SKLEIDĖJŲ PAREIGOS IR ATSAKOMYBĖ 41 straipsnis. Žurnalistų pareigos 1. Žurnalistų pareigas nustato šis ir kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. 2. Žurnalistai turi: 1) teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje; 2) autorizuoti pirmą kartą platinti parengtą informaciją, jeigu to pageidauja šią informaciją jam pateikęs asmuo; 3) nevykdyti viešosios informacijos rengėjo, skleidėjo, jų dalyvio ar jų paskirto atsakingo asmens pavedimo, jeigu pavedimas verčia pažeisti įstatymus ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą; 4) vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų; 5) informaciją rinkti ir skelbti tik etiškais ir teisėtais būdais; 6) prašydamas informacijos, pristatyti savo pavardę, nurodyti savo darbovietę (visuomenės informavimo priemonę ir (ar) laidą, kuriai rengia reportažą, ir pareigas, taip pat įspėti žmogų, kad jo žodžiai gali būti viešai paskleisti visuomenės informavimo priemonėse; 7) nedaryti informacijos šaltiniui spaudimo ir nesiūlyti už informaciją atsilyginti; 9) nenaudoti garso ir vaizdo įrašymo priemonių, jeigu to nenori informaciją teikiantis privatus asmuo;
Tai, gal galima sužinoti, kas ta žurnalistė? Ar iš Komunistinio rytojaus ar iš Delfi, ar dar iš kokio nors laikraščio? Nejaugi niekas nežino? Tai, jeigu jie filmavo, tai žurnalistę filmuotojai tikrai turėjo žinoti. Galų gale egzistuoja Žurnalistų kodeksas, kurio jie privalo laikytis. Lietuviai, na nebūkit jūs visški miemiai. Jūs tik piktinatės ir viskas, o kur veiksmai? Kur tie profsajungos nariai? Kodėl jie tyli? Ką nėra nei vieno? Štai mūsų įstatymai, kurie yra privalomi žurnalistei: III SKYRIUS ASMENS, VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS INTERESŲ APSAUGA VISUOMENĖS INFORMAVIMO SRITYJE 13 straipsnis. Asmens teisių, garbės ir orumo apsauga 1. Siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama: 1) be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose; 2) filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius, sutikimo;
Moteris visai teisi, jokie eksperimentai su žmonėmis(žinoma šią anoniminę žurnalistę sunku priskirti prie žmonių)valstybinėje gydymo įstaigoje negalimi, taškas. Akivaizdžiai administracija peržengia ribą, baigsis blogai, kad ir kokį aukštą užtarėją Seime turėtų. O ir konservatoriams derėtų savo bendrapartiečius apramint, jei patys nesusipranta... Valstybinėje gydymo įstaigoje tokia saviveikla, kai įsiveržiama pas specfialistą su kameromis bei žurnalistais ir pareiškiama , kad dabar vyks profesinės rizikos vertinimas, yra grubus profesinis nusikaltimas. O jei prie to prikišo nagus darbo inspekcijos tarnautojai - skandalas.
tai ka negali sito brudu lizdo isvaikyti, kur tas andriukaitis bl
tampa aisku, kad profsajungos pirmininke negali buti kartu ir darbuotoja, nes anksciau ar veliau ji bus sudorota. Administracija ras budu kaip prisikabinti, apkaltinti, apsmeizti. Mes gyvename laukinio kapitalizmo salygomis, tikros profsajungos naikinamos, smeiziamos, maisomos su zeme. Matosi, kad si moteris is tikruju savo darba dirba gerai, nera kisenine ar parsidavele, uztat labai nepatogi administracijai.
"Lietuvos medikų profesinės sąjungos pirmininkė Albina Kavaliauskaitė" ------štai čia manau visa šios istorijos esmė. Na nenori valdžiukė jokių tikrų profsąjungų.
baisu kas darosi. Ir tai vyksta gydymo įstaigoje ir tos gydymo įstaigos vadovei diriguojant. Tokie dalykai turi būti pabaigti, o ponia direktorė turėtų būti įvertinta. Kokia tai tarnybinė etika? Ministras manau turi labai aiškiai irgi įsikišti. Ko laukiama, gal kada engiamoji numirs ir liks našlaičiai vaikai?
brangioji.
Visas tas ypatas reikia skubiai nufilmuoti, kol jie dar šilti po įvykdytos egzekucijos. Būtinai reikia ir nuotraukų. Manau būtų įdomu pamatyti šituos gyvus KGB metodų platintojus. Dėmesio tikrai netrūktų, nes jis galėtų sumažėti tik, jeigu Lietuvoje netikėtai atsirastų gyvas mamutas. Reikia padėti šiai moteriai apsiginti nuo šitų iš viduramžių pasisavintų metodų autorius. Jų tarpe yra vienas, bet keista, kad kiti paklūsta kaip avys. Juk paskiau verks ir gailėsis, ir aiškins, kad netyčia. Kaip kartais žmonės pavirsta į šlykščiausius šakalus.
KBG nusprendė "visi idealistai bus nubausti"?
"Ten buvo labai geros KGB instrukcijos, kaip jų agentams veikti visose Sąjūdžio grupėse. Kaip pavyzdžiui, buvo aiškinama, kaip veikti švietimo ... Šį pasakojimą radau po vienu straipsniu. Gal privers susimąstyti. - 2000 m. neva už pasikėsinimo į Konservatorijos direktorių Laimutį Vilkončių organizavimą buvo nuteistas kalėti šešerius metus Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos vicepirmininkas Kęstutis Milius, tuometinis L. Vilkončiaus pavaduotojas. K. Milius tuomet buvo šiuo metu taip pat teisiamo savanorio Algirdo Petruševičiaus padėjėjas. Kas nutiko tą 1998 m. vasario 10 d. , kai L. Vilkončius buvo sužeistas? Iš K. Miliaus kaltinamosios išvados galima pamanyti, kad “kaitinamasis M. Rimša, vykdydamas K. Miliaus užsakymą nužudyti L. Vilkončių, nukreipęs ****oleto laibgalį nukentėjusiam į krūtinę, vieną kartą iššovė į L. Vilkončių, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios - nes šūvio metu L. Vilkončius netikėtai atsistojo, dėl ko buvo sužaloti ne krūtinės ląstos gyvybiškai svarbūs organai, bet pilvas”… Policija priėjo- išvados, kad į L. Vilkončių iš keleto metrų atstumo šauta iš labai galingo italų gamybos ****oleto “Berreta”, tačiau jau tada ginklų žinovams kilo daug klausimu - kodėl iš arti šovus iš tokio galingo ginklo, kulka įstrigo poodiniame riebalų sluoksnyje, o sužeistasis jau kitą dieną buvo išleistas į namus. Kodėl Panevėžyje Okuličius analogišku ****oletu “Berreta” iššaudė būrį vyrų, ir beveik visi jo šūviai buvo mirtim, o čia - šauta iš kelių metrų atstumo - ir kulka įstrigo “poodiniame sluoksnyje”. Apie tai, ką mano apie šį pasikėsinimą, LL ir paklausė Kęstučio Miliaus: - Kodėl sakote, kad esate nekaltas? - Būdamas kalėjimuose, ten sutikau šimtus Lietuvos gynėjų, kuriems buvo sufabrikuotos bylos, kurie buvo susodinti į kalėjimus ir palikti likimo valiai. Iš pradžių aš galvojau, kad esu vienintelis, tačiau vėliau supratau, kad smarkiai klydau. Su manimi vienoje kameroje sėdėjo toks Gintautas Žemaitis, buvęs Kalvarijų muitinės posto vadas. Jis pasakojo, kad pirmaisiais Nepriklausomybės metais jie buvo sudaužyti OMONO, sukišti į vagonėlį, tikintis, kad jie ten visi sudegs. Tačiau muitininkai stebuklingai išsigelbėjo. Vėliau prokurorai, vadovaujami to paties dabartinio VSD šefo A. Pociaus, garantuotai jiems suorganizavo provokaciją. Kai į valdžią atėjo LDDP, jiems reikėjo pakeisti muitinių vadus, ir G. Žemaičiui pasakė, kad jis nekvalifikuotas, ir jį atleido. Po to jis nuėjo dirbti policijos įgaliotiniu, prieš jį buvo įvykdyta provokacija, jis buvo nuteistas dviem metams lygtinai, tačiau kadangi jis vis skundė šį sprendimą, tai galiausiai Aukščiausiasis teismas nuteisė jį septyniems metams kalėjimo, kad nesiskųstų ir nepasakotų, kaip prokurorai rengė prieš jį provokaciją. Tokių pavyzdžių aš galėčiau papasakoti šimtus. Todėl nusprendžiau papasakoti ir savo gyvenimo istoriją - ne dėl to, kad sukelti kokį skandalą, tačiau tam, kad suprastumėte šiuo metu teisiamo savanorio Algirdo Petruševičiaus atvejį. 1996 m. buvau išrinktas Savanorių sąjungos vicepirmininku. Tuo metu dirbau Vilniaus Konservatorijoje, kuriai tuo metu vadovavo kompozitorius Mikalojus Novikas. Konservatorijos ūkio dalies vedėju dirbo Šaulių sąjungos narys Kęstutis Vidžiūnas. Tuo metu Šiaulių sąjunga neturėjo pinigų net uniformoms nusipirkti, todėl Šiauliai vykdė apsaugos funkcijas ir taip užsidirbdavo. Pvz. , Vilniuje jie saugojo tuo metu garsią firmą” Minolta”. K. Vidžiūnas tuo metu buvo geras SKAT (savanoriškos krašto pasaugos tarnybos) nario Algimanto Valucko draugas. Jis kartu su kitais” A. Butkevičiaus vyrais tuo meru saugojo KGB rūmus ir vieną naktį tuose rūmuose sulaikė vieną bėglį, kuris nešėsi KGB dokumentus. Savanoriai tuos dokumentus atėmė ir laikė juos pas save, niekam jų neatidavė. 1997 m. pradžioje pas mane užėjo A. Valuckas. Nors aš jį ir pažinojau, tačiau nieko bendro su juo neturėjau. Jis man pasakė, kad aš esu penktas jo patikimas žmogus, pas kurį jis norėjo padėti KGB dokumentų kopijas. Nors tuo metu pas mus vyko remontas, tuos dokumentus įsidėjau pas save į seifą. Neturėjau net laiko paskaityti tų dokumentų. Tuo metu buvau visuomeninis Seimo nario A. Petrusevičiaus patarėjas. 1997 m. gegužės 19 d. , kaip man papasakojo K. Vidžiūnas, jam paskambino A. Valuckas ir paprašė padėti mane surasti, nes yra “didelių problemų” dėl tų KGB dokumentų. Po poros dienų K. Vidžiūnas man papasakojo, kad A. Valuckas staiga mirė, nors neseniai buvo praėjęs medicininę komisiją, ir medikai nenustatė jam jokių sveikatos sutrikimų. Kitą dieną, kai man paskambino, kad yra didelių problemų dėl KGB dokumentų, A. Valuckas išvažiavo į mokymus, atsigėrė arbatos ir krito negyvas. Pasklido kalbos, kad jis buvo nužudytas, nunuodytas, tačiau aš į tai nelabai kreipiau dėmesio. Tačiau po jo mirties savanorių tarnybą masiškai ėmėsi krėsti visokios revizijos. Kai po A. Valucko mirties aš atsidariau seifą, ir pažiūrėjau, kas ten per dokumentai, kuriuos buvo jis pas mane padėjęs. Ten buvo labai geros KGB instrukcijos, kaip jų agentams veikti visose Sąjūdžio grupėse. Kaip pavyzdžiui, buvo aiškinama, kaip veikti švietimo sistemoje - darželiuose, mokyklose, proftechninėse mokyklose, aukštosiose mokyklose ir t. t. Perskaitęs tas instrukcijas, supratau kuriuos žmones į Konservatoriją buvo infiltravusi KGB. Ten buvo ir KGB agentų sąrašai, tačiau jie buvo įrašyti slapyvardžiais ir dar pažymėti septyniais skaičiais. Vadinasi, neturėdamas kodo. negalėjai sužinoti jų pavardžių. Paskaitęs tuos dokumentus, sudėjau juos atgal į seifą. Tuo metu Konservatorijos direktorius Novikas man prasitarė, kad jis yra spaudžiamas atleisti mane iš darbo, tačiau galiausiai Konservatorijos direktoriumi buvo paskirtas L. Vilkončius. Po Kalėdų grįžau į darbą, atsirakinau seifą, ir pamačiau, kad tie KGD dokumentai dingo, o mano seifo durys yra įlenktos. Nuo to laiko ir prasidėjo mano košmarai - buvau teisiamas už pasikėsinimo į L. Vilkončių neva organizavimą, ir nuteistas… Apie mane buvo prirašyta visokių straipsnių. Galiausiai, kai išėjau iš įkalinimo įstaigos, pas mane atvažiavo vienas žurnalistas iš “Echo Litvi”, kuris buvo išvertęs “Durnių laivą” į rusų kalbą, ir jis man pasakė, kad “KGB iki šiol mano, kad A. Valuckas manimi pasitikėjo, ir kam jis man perdavė tų dokumentų originalus, ir kad jie iki šiol yra pas mane”. Šis žurnalistas man patarė nevaikščioti per pėsčiųjų perėjas, net ir degant žaliam šviesoforui. Aš tik nusišypsojau ir atsakiau, kad mane ir taip jau du kartus automobilis bandė partrenkti, vieną kartą nutrenkė, tačiau Dievas išgelbėjo: Jis man dar patarė su svetima kompanija į balius nevaikščioti ir neslankioti užkaboriais. “Pasikėsinimas prieš tave nebus organizuotas, tačiau nelaimingas atsitikimas lengvai gali įvykti”, - sakęs šis žurnalistas. - Kokią įtaką jūsų gyvenimui turėjo šis įvykis - prisilietimas prie KGB dokumentų? - Aš noriu pasakyti, kad mano gyvenimas yra taip sugriautas, kad jau nieko iš jo nebeliko. Vienas dalykas, esu apšmeižtas. Buvau nuteistas už tai, kad aš neva organizavau pasikėsinimą prieš L. Vilkončių - “Ekstros” straipsnis apie tai iki šiol yra internete, kad visi iki šiol jį galėtų paskaityti. Po to, kai išėjau iš kalėjimo, aplankiau ir teisėjus, kurie mane teisė, ir prokurorą Slapšinską, kuris mane kaltino, ir kuris dabar jau dirba Generalinėje prokuratūroje. Visi tik skėsčiojo rankomis. Nes pagrindinis liudininkas, pavarde Sudikas, kuris paliudijo, kad aš liepiau pasikėsinti į Vilkončių, žuvo man sėdint kalėjime. Jis buvo nušautas Estijoje. Todėl kai mane teisė dėl neva Konservatorijoje nerūpestingai atliktų pareigų, teisme prokurorams, sakydamas paskutinį žodį, pasakiau, kad kai išeisiu iš kalėjimo, visą likusį gyvenimą ieškosiu tų, dėl kuriu kaltės buvau nuteistas, ir išsiaiškinsiu, kas organizavo šią provokaciją. Po mano šių žodžių praėjus keliems mėnesiams išgirdau, kad pagrindinis mano bylos liudininkas buvo nušautas į gaivą. Teisme visi, kurie buvo kaltinami, buvo paleisti, nuteistas aš vienintelis, o tas, kuris šovė, ir taip jau buvo nuteistas penkeriems metams už kitus nusikaltimus, todėl jam sugretino bausmes, ir paliko tuos pačius penkerius metus. Man būnant kalėjime, prieš mane buvo iškelta dar viena byla - dėl tariamo piktnaudžiavimo tarnyba, ir nuteisė pagal straipsnį “nerūpestingas valstybės tarnautojo pareigų, atlikimas”. Aš nežinojau, kad mane gali nuteisti ir pagal ši straipsnį, nes aš buvau tik Konservatorijos direktoriaus pavaduotojas administracijai. Ir mane nuteisė už tai, kad Konservatorija taikė neva per mažas kainas patalpų nuomininkams, ir dėl to neva per šešerius metus padaryta žala - apie 140 tūkst. litų. Dėl to mane nuteisė dešimt mėnesių kalėti ir sumokėti 140 tūkst. litų menamos žalos. Teisme klausiau, kodėl tos neva žalos nepadalinote direktoriui ir buhalterei, tai man atsakė, kad vėliau bus ir jų eilė. Baigėsi viskas tuo, kad aš neturiu jokio turto, o antstoliai iš mano atlyginimo išieško pusę pinigų. O aš dirbo apsaugoje. Noriu dar pasakyti, kaip buvo išardyta mano šeima. Kol aš sėdėjau, mano žmona vienoje kavinėje susipažino su JAV Taikos korpuso savanoriu iš Majamio, tas pasiūlė ją vesti, kad visą šeimą išvežti į JAV, Tuo metu šeimoje augo du mano mažamečiai sūnūs. Žmona pasiūlė mums skirtis. Kiek supratau, jiems reikėjo, kad aš kalėjime pats nusižudyčiau, kad mane atvestų iki tokios būklės, kad aš nematyčiau kitos išeities. Mano visi draugai sakė. kad šeimos neišskirs, nes šeimoje du vaikai, vienam - dveji, kitam - treji metai. Kai buvo svarstoma ištuokos byla, teisėjas klausė, ar nenorime taikytis su žmona. Atsakiau, kad mes nesipykome, tik va - meilė iš pašalies. Po posėdžio teisėjas perskaitė nutartį - man padengti teismo išlaidas ir sumokėti 500 litų baudos, nežinia už ką, ir paskelbė, kad mūsų šeima išskirta, nes aš atseit nesu šeimos žmogus. Toks buvo sprendimo motyvas. Šeima išsikraustė, o tas amerikietis po poros savaičių dingo. Po kiek laiko mano žmona ji atsitiktinai sutiko kavinėje ir paklausė, kodėl jis ją paliko. Amerikietis atsakė, kad jis tuo metu norėjo dėstyti anglų kalbą, o jam nedavė leidimo, todėl jis ir sutiko pabūti provokatoriumi. Po kiek laiko jis išvažiavo į Rusiją. Žodžiu, viskas buvo daroma tam, kad kuo greičiau pakišti mane po velėna. Vėliau mano buvusi žmona dar kartą ištekėjo už verslininko, kuris bankrutavo, ir dabar gyvena sodo namelyje. Po skyrybų mūsų keturių kambarių butas buvo padalintas - trys kambariai jai skirti, o man - vienas kambarys. Aš nuomoju tuos kambarius, žmonai atiduodu pinigus. Antstoliai net buvo paskelbę aukcioną, kad parduoti mano kambarį, niekam nepranešę. Padaviau juos į teismą, ir jis dar nesibaigė. Žod��iu, puolimas prieš mane dar nesibaigė. O tas K. Vidžiūnas, kuris vienintelis žino, kur buvo padėtį KGB dokumentų originalai, buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Jis buvo paverstas psichiniu ligoniu, kad negalėtų būti liudininkas mano byloje. Tas jo invalidumas buvo nuolat pratęsinėjamas. Netgi Rusijos ambasados darbuotojai jo klausinėjo, kur yra tie popieriai, kuriuos jis turėjo. Nuėjau pas dabartinį Vidaus reikalų ministrą R. Šukį bei Seimo narį V. Žiemelį, nes jis mano apylinkėje išrinktas. Jo paklausiau, ką man daryli, kad mane paliktų ramybėje, nes aš nebeturiu jokių KGB dokumentų originalų. Aš. suprantu, kad kai kurie žmonės, kurie buvo Sąjūdyje, ir buvo užverbuoti KGB, galbūt, dabar sėdi aukštose kėdėse, ir dabar bijo, kad ta informacija nebūtų paviešinta ar perduota žurnalistams. Man pasiūlė nueiti į LNK pas Rūtą Grinevičiūtę. Tačiau ji man pasakė, kad jai ir taip jau dvi baudžiamosios bylos iškeltos už šmeižtą, ir todėl ji nebenori lįsti į tą istoriją. Mat liudininkas - K. Vidžiūnas sutiko dalyvauti laidoje tik su kauke ir anonimiškai. Jeigu jis dalyvautų laidoje, tai prarastų savo pragyvenimo šaltinį - invalido pensiją. Nuėjau net pas Paleckį į laidą “Prašau žodžio”, jis sutiko mus išklausyti, ir pažadėjo paskambinti, tačiau taip niekada ir nepaskambino. Todėl net ir aš patikėčiau, kad Petruševičius galėjo būti prisidėjęs prie J. Abromavičiaus žūties, jeigu pats nebūčiau praėjęs to pragaro… Aš manau, kad pagrindinis liudininkas prieš A. Petruševičių - Albertas Miceika - buvo pasamdytas saugumo kaip provokatorius, ir jis du metus įkalbinėjo Petruševičių parduoti jam tuos ****oletus. Ir vienu metu, kai A. Petrusevičius visai neturėjo pinigų, jis ir sutiko tai padaryti. Tuomet A. Petrusevičiui tas A. Miceika ir perdavė saugumo pažymėtus pinigus, ir iš karto ir jį suėmė. Taip ir susidorojama su žmonėmis. O man prieš išeinant iš kalėjimo saugumas mane dvi savaites bandė priversti liudyti prieš A. Petrusevičių, nes jis nė piršto nepajudino, kad man padėtų. Todėl saugumiečiai manė, kad aš ką nors melagingai prieš jį paliudysiu, tačiau aš atsisakiau. Nes prokurorai inkriminuoja A. Petrusevičiui net ir šovinių gamyklos pastatymą - tai traktuoja kaip nusikaltimą. Net ir santykius su Kuveitu prokurorai traktuoja kaip nusikaltimą. Aš jau nekalbu apie tilto per Bražuolę susprogdinimą. Išėjęs iš pataisos namų, aš įspėjau A. Petrusevičių, kad jį seka, tačiau jis pamanė, kad tai nesąmonė. Jis man sakė, kad nežino, ar aš kaltas, ar ne, ir kad jis nesigilino į tą dalyką. O Petruševičius man sakė, kad tas A. Miceika jį du metus įkalbinėjo parduoti ginklų, ir provokavo daryti nusikaltimą. A. Miceika net teisme nepasirodė, o teismas pasakė, kad užtenka jo parodymų. Net K. Vidžiūno draugas, jo buvęs klasės draugas 1989 m. dirbo KGB, ir mums dar tada sakė, kad “visi idealistai bus nubausti. Mūsų žmonės dirba visur - tiek Sąjūdyje, tiek ir kitur”. KGB žinojo, kad žlugs SSRS, ir jie sukūrė sistemą, kuri viską kontroliuoja. Tuomet iš tokių kalbų juokėmės, tačiau dabar matome, kad tai buvo tiesa. - Išvada tokia: neaišku kuriais metais mes gyvename. Estai jau seniai atsikratė KGB šleifo (tiesa, neseniai vienas skandalas iškilo dėl buvusio KGB rezervininko šnipinėjimo), o mes vis dar velkamės. Turėkime vilties. Kada nors ateis patikima valdžia ir bus įmanoma sudaryti normalią koalicija, kuri išviešins visus praeities faktus, kad visuomenė žinotų kas yra kas. Valstybės Saugumo Departamentas (VSD) dažniausiai užsiima šmeižimu. Tą mes žinome jau po Pakso apkaltos. Jeigu reikia, jie pasitelkia ir žiniasklaidos priemones, dirbtinius reitingus. Jie nenori leisti (o gal bijo) žmonių nuomonei pasireikšti. Manau, kad visas šis suikaupęs nepasitenkimas dabartine valdžia vieną dieną sprogs. Išsiverš tas katilas ir vieną dieną Lietuvoje viskas pasikeis. Sulauksime. Nieko neraginu kažko daryti. Tiesiog įvykiai parodo, kad žmonės bunda. Gal kai kurie ne savo noru, o kažkieno inicijuojami, bet vyksta. Klausimas tik vienas - kuria linkme viskas pasisuks? Prieš dešimt metų, imdamas interviu iš pabėgusio į Vakarus sovietinio žvalgo Viktoro Suvorovo, knygų „Ledlaužis“, „Akvariumas“, „Diena M“ autoriaus, klausiau, ar ir kuo Lietuva domina Rusijos žvalgybos tarnybas, mirties bausme nuteistas rašytojas nedvejodamas atsakė: „Žinoma, domina. Kad kuo daugiau veltėdžių pateisintų savo egzistavimą, išsaugotų praktiškai nekontroliuojamas darbo vietas, išsimokėtų premijas ir palaikytų visuomeninę nuomonę apie savo svarbą“. V. Suvorovas tada juokdamasis pridūrė, kad „rusai sukurs bet kokią legendą apie Lietuvą (kaip ir apie bet kurią kitą šalį), jog atrodytų, kad žvalgybos darbas pas jus yra ypatingai svarbus“. Kaip į vandenį žiūrėjo tas rašytojas. Dar šiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose – sprendžiant iš Rusijos žiniasklaidos – lig šiol aršiausioje priešiškoje valstybėje areštuotų dešimties rusų šnipų–„nelegalų“ veikla ir atlikti „žvalgybiniai“ reikalai tai tik patvirtino jo teiginį. Vertinant tai, ką „žvalgė“ tie nevykėliai žvalgai, belieka tik nustebti, kad tokiems niekams yra skiriama tiek dėmesio, lėšų ir laiko. „Stebėti JAV politiką Pietų Amerikos šalių atžvilgiu“? „Tirti visuomenines nuotaikas“? – argi tam trūksta ambasados darbuotojų? Nenuostabu, kad areštuotiems „žvalgams“ net nebuvo pateikti kaltinimai „šnipinėjimu svetimai valstybei“, o tik paniekinantis „vengimas užsiregistruoti kaip užsienio šalies agentais“… Nes jau seniai žinoma, kad Rusijos „išorinė“ žvalgyba, kad ir kokiame savo istorijos etape veiktų, visada pasižymėjo viena tobulai įvaldyta veikla – užsienio žiniasklaidos apžvalga. Jau nuo sovietinių laikų puikiai suvokdami, kad pačioje Rusijoje ne tik kad Hondūro, bet net ir Prancūzijos laikraščiai ar radijo bei televizijos laidos nėra prieinami, vadinasi, bet kokia informacija, paimta iš žiniasklaidos – puikiausia ataskaita „Centrui“, liudijanti apie sudėtingą ir aktyvią žvalgų veiklą. Skaitai kokio nors pabėgusio į Vakarus KGB šnipo Olego Gordijevskio memuarus, ir šalia glitaus jausmo, kuris apima išryškėjant tikro Tėvynės išdaviko motyvams, atsiranda ir nuostaba bei pasišlykštėjimas – „sunkus“ ir „atsakingas“ darbas, pasirodo, reiškė „įdėmią Danijos spaudos peržiūrą“. Nuo žvaigždučių kiekio antpečiuose raibsta akys, o darbo rezultatas? Ataskaita apie diskusijas Danijos parlamente, o po atšaukimo į Tėvynę – pabėgimas į Angliją?"