Apklausa: turtuoliams Dievo tikėjimas nėra svarbus(9)

Ačiū, Mindaugai, už atsakymą. Mes nesame zoroastriečiai ir nesvarstome jų tikėjimo. Kalba buvo konkreti: ar abraominis monoteizmas unikalus, ar ne. Jei priduriam zoroastrizmą - ne. Parodžiau Abajevo pacituotus seniausius tekstus, iš kurių aišku, kad ši religija išriedėjo iš dualistinio pagoniško tikėjimo ir tuo ryškiai skiriasi nuo nuostabios dorovinės abraomiečių Paslapties. Dabar sakai, kad semitai perėmė Mesiją iš zoroastriečių, o aš sakau, kad dar iki žydų ir persų kontakto žydai jau turėjo klasikinę Mesijo Išvaduotojo sąvoką, nes Izaijas iš esmės mesijinis pranašas. Savaime aišku, kad kultūrų sąveikoje formuojasi bendri suvokimai. Vis dėlto atstumas tarp Paties išdėstytų neabraominių dalykų ir aukštos moralės Izaijo tikėjimo yra akivaizdus. Todėl Paties dėstomi zoroastriečių tikybos elementai čia niekuo dėti, juolab, kad ir Pats aiškini, jog iš pradžių žydų Mesijas tereiškė tik Pateptąjį. Krikščionybė yra tas pats judaizmas, bet Mesijo suvokimas D-vu yra dogminis, apaštalinių laikų mesijiniams žydams net neesminis: svarbu pripažinti JHS žadėtu Mesiju ir suprasti, kad Jis yra visos žmonijos Išganytojas. Čia esmė, ne loginėse dogmose, pvz. , kad žmogus negalėjo atpirkti žmonijos. Kadangi Mesijo Išvaduotojo (ir kartu Išvaduotojo nuo bausmės už nuodėmę) suvokimas atsiranda iki kontakto su iraniečiais bent jau pas Izaiją, tai ir ši mūsų kalba yra iš tuščio į kiaurą. Manęs nemokyk, prašom, kalbos, aš puikiai žinau, kad Mesijas - Pateptasis. Bet Darijų žydai vadino Mesiju ne todėl, kad buvo karalius, o tik todėl, kad išvadavo žydus, nes tuo metu žydai jau suprato Mesijo reikšmę. Mašiah ir arabų Masih yra tas pats žodis, bet ne "ir pas arabus". Hebrajų kalboje "a" prieš gerklinį galo "h" atsirado kaip pagalbinis garsas nukritus linksniavimo galūnėms. Kadangi klasikinėje arabų kalboje jos išlieka, ten tokio garselio ir nereikia: al-Masihu, al-Masihi, al-Masiha. Kita vertus, aramėjų tarmėse (sirų kalboje) yra postpozicinis artikelis, lygus prepoziciniams hebrajų ha-, arabų al-. Iš to ir išeina sirų M(e)šiha. Peržiūrėjęs šios dienos Ekspertus, supratau, kad Lietuva eina tvirtu žingsniu į duobę, nes visuotinai svarstoma ir mąstoma apie ką tik nori, tik ne apie svarbiausius egzistencinius pamatus. Taigi esame milijonų bepročių gojų-kafirų apsuptyje, su kuriais diskutuoti beprasmiška. Gerai, kad parodei tą paskutinį idiotą Connerly: "Nėra nieko švenčiau žmonėms nei teisė patiems valdyti savo reikalus." Tegu eina idiotai ten, kur taip veržiasi, visi tie riboto proto "politikai" ir raselės su godžiais plėšriais žvilgsniais ir į save lenktais nagais. Pragare pasiginčys. Jau prasideda totalinis pasaulinis Chaosas.

Zoroastrian tradition envisions three future saviours, one for the end of each 1,000-year period that comprise the last 3,000 years of the world. All three will be born of maidens, conceived while their mothers bathed in a lake that miraculously preserved the seed of the prophet Zoroaster himself. The first will be named Hushedar, the second Hushedarmah, and the third will be Saoshyant, who will lead humanity in the final battle against falsehood. -- Žodis „Mesijas“ žinomas ne tik kaip hebrajų Mašiah, bet ir kaip sirų Mešiha, arabų Al Masih. Pirmąsyk Mašiah paminėtas Toroje, Išėjimo knygoje (30:22–25), kur kalbama apie patepimo aliejų. Iš pradžių jis neturėjo nieko bendra su eschatologinėmis schemomis. Pavyzdžiui, pirmasis Persijos imperatorius Kurušas (dar žinomas kaip Kyras) Didysis (apie 600/576–530) buvo laikomas „Dievo pateptuoju“, nors ir nebuvo žydas. Vėlesnėje žydų mesianistinėje tradicijoje ir eschatologijoje Mesijas – tai jau Dievo paskirtas lyderis, būsimasis Izraelio karalius, kilęs iš Dovydo giminės, kuris suvienys Izraelio gentis ir atneš visam pasauliui taiką. Judaizme Mesijas nėra prilyginamas Dievui ar Dievo Sūnui, kaip krikščionybėje, arba 12-ajam Imamui, kaip Islame.

Deja, nebūdamas iranistas, turiu pasikliauti mokslo "mainstream'u", bet ne įvairias originalias nuomones (tarp kurių gali pasitaikyti ir genialių, kaip tai ir turi būti tikrame moksle) reiškiančiais straipsniais. Tačiau iki Achemenidų", t. y. iki VI a. pr. Kr. ("prieš 2500 metų") tai jau jokiu būdu ne Abraomo laikai! Sakyti, neva semitai perėmė Mesijo "idėją", labai nekorektiška. Mesijo "idėja" iš pradžių pasirodo tik tarp žydų, paskui išplinta tarp pagonių ir galų gale išplaukia vėl pas semitus ialame. Anksčiausiai ji pasirodo, ko gero, Psalmėse, kur ji dar nėra ryški, žiūrėkite: "Bet aš kirminas, o ne žmogus, – vienų išjuoktas, kitų paniekintas. Visi, kas mane mato, iš manęs tyčiojasi ir šaipydamiesi kraipo galvas. „PasitikėJo VIEŠPAČIU, tegelbsti jį, – tegu išvaduoja, jei Juo gėrisi!“ /... / Mano priešai apstoja mane lyg jaučiai, stiprūs Bašano jaučiai apgula mane; atveria plačiai į mane savo žiotis lyg plėšrūs ir riaumojantys liūtai. Esu lyg ant žemės išlietas vanduo, visi mano kaulai išnarstyti; lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje. Gerklė man išdžiūvusi lyg molio šukė, mano liežuvis limpa prie gomurio; Tu guldai mane į mirties dulkes. Juk mane šunys apgula iš visų pusių, nedorėlių gauja mane apspinta; jie drasko man rankas ir kojas; galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi, dalijasi tarp savęs mano drabužius ir dėl mano apdaro meta burtus" (Ps 22 - tyčia pateikiu A. Rubšio kapituliantišką 22, 17 vertimą, kad niekas čia nekaltintų "pritempimu") - kas tai? Dovydas patekdavo į visokiausias situacijas, bet kada dėl Jo drabužių buvo metami burtai? Nėra konkrečių duomenų, yra tik vėlyvų midrašų samprotavimai, savaime aišku, traktuojami antikrikščioniškai. Nenuostabu, kad Mesijo "idėja" tapo daug ryškesnė Izraelio ir Judėjos žlugimo bei trėmimų laikais. 722 m. asiriečiai užėmė šiaurinę žydų valstybę Izraelį ir ištrėmė gyventojus. Pietinė Judėja išsilaikė iki 586 m. , kai tą patį jai padarė Babilonija (iš Asirijos nelaisvės žydai negrįžo, bet iš Babilonijos, persams ją užkariavus, grįžo - persų valdžioje ir vyko glaudūs judėjų kontaktai su zoroastriečiais! ). Tai va, 747 m. , didėjant Asirijos grėsmei, ima pranašauti Izaijas. Dabar nesvarbu ateistų ginčai, kiek tų Izaijų buvo ir kuris senesnis. Faktas, kad tai buvo šimtmečiais iki Kristaus. Štai Iz 53 surandame tą patį, ką ir Ps 22: "Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, laikėme mes Jį nieku. Tačiau Jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – D-vo nubaustu ir nuvargintu. Bet Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant Jo krito mūsų Išganymui, mes buvome išgydyti Jo žaizdomis. Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu, o VIEŠPATS uždėjo ant Jo kaltę mūsų visų. Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip Jis nepratarė žodžio." Kadangi Dovydas - šlovingasis žydų karalius, tai netekus valstybės, Mesijas ("Pateptasis") suvokiamas kaip Dovydo palikuonis, atstatantis valstybę. 539 m. karalystė buvo atstatyta persų valdžioje ir toliau tik 141–63 m. buvo nepriklausoma, o paskui romėnų valdžioje išgyveno iki Kr. eros 70 m. , kol po 135 m. žydai buvo masiškai išvaryti iš savo žemės iki demokratinio Izraelio (ne teokratinio, bet Vakarų projekto, gyvenančio ne pagal Mozės Įstatymą) formalaus išorinio atkūrimo 1948 m. Todėl ir dabar Mesijo Karaliaus "idėja", nepaisant jos dvasinio turinio (žr. Iz 53) išlieka aktuali. Per minėtus laikus spėjo susiformuoti tarp pagonių krikščionybė pirminio apaštalinio mesijinio judaizmo pagrindu, o paskui ir islamas, išaugęs kelių asmeninių Apreiškimų Muhamadui pagrindu iš archainio izmaelitiško chanifų monoteizmo likučių, Korane vėliau perėmusių ir Apreiškimą apie Mesiją JHS. Taigi niekaip nesuprantu, kas gali būti bendro tarp Ps 22 ir Iz 53 bei zoroastriečių Saošjanto? Kaip sakyta, persų valdžioje tikrai vyko glaudūs judėjų ir persų kontaktai, taigi labai problemiška, kaip semitai galėjo perimti iš persų "idėją", kuri dar Izaijo (ir ne vien 53 skyriuje) jau ryškiausiai išreikšta.

Pranašas Zaraθuštra gyveno arba dar iki Achemenidų (t.y. daugiau kaip prieš 2500 m.), arba ne vėliau kaip 312 pr. m. e. (A. Sh. Shahbazi, “The ‘Traditional Date of Zoroaster’ Explained,” BSOAS 40, 1997, pp. 25-35.) Monoteistiniai semitai perėmė Saošjanto (Mesijo) idėją būtent iš persų zoroastristų.

Ačiū, puikus darbas. Tik Jūs jo neskaitėte - tos fantastinės datos remiasi legendiniais Aristotelio samprotavimais. Iš tikrųjų, pats autorius 55 p. šitaip rašo: "Scholars still differed significally about such details of Zaratustra's life as his date (ranging from ca. 1500 B. C. E. - the "early date", via ca. 1000 B. C. E. , to ca. 500 B. C. E. )" Abajevą žiūrėjote? Jis pateikia citatas iš Avestos - gal jis "suklydo"? Pasiteiraukite pas specialistus, kas yra Abajevas. "Tarybinis iranistas" čia niekuo dėtas, moksle nėra nei tarybinių, nei antitarybinių. Garsus baltistas ir indoeuropeistas Vladimiras Toporovas irgi buvo "tarybinis", na ir mano mokytojas Mažiulis irgi. Taigi citatos yra faktinės, iš jų ir spręskite Pats. Gal Skjærvø turi po ranka kitokius tekstus? Be to, ką Jūs man norite įrodyti, kad Zaratuštra mokė monoteizmo? Ar aš pats nepaminėjau jo reformos, kuria "gėrio kūrėjas" iškeltas aukščiau už "blogio kūrėją"? Dualizmas plaukia iš vidinės tekstų rekonstrukcijos, o jei Abajevo cituoti fragmentai priklausė Zaratuštrai, tai ten apskritai jokio monoteizmo nesimato. Skirtumas nuo abraomizmo dar ir tas, kad nei Abraomas, nei Mozė, nei JHS (Mt 5, 17-18) nieko nerevidavo ir skirtingo savo mokymo nekūrė, bet teigė D-viškąjį Toros Apreiškimą.

Osetinas Vasilijus Abajevas (Абайты Васо, 1900-2001) - ne vienintelis iranistas. Rekomenduoju ne tarybinio, o Harvardą baigusio norvegų iranisto Prodso Oktoro Skjærvø (gim. 1944 m. ) nemokamai platinamą veikalą "Įvadas į zoroastrizmą" (h t t p://w w w . fas. harvard. edu /~iranian/Zoroastrianism/zorocomplete. pdf). Šioje puikioje knygoje aiškiai sakoma, jog Zarathuštra mokė monoteizmo (p. 49). Jis gyveno, manoma, 5000-6000 m. iki Trojos, kai dar žydų religijos nebuvo.

Gerb. L. Palmaiti, zoroastrizmas atsirado gerokai anksčiau nei abraomiškieji tikėjimai, ir tai yra pirmasis monoteistinis tikėjimas. Jame nėra dualizmo, kaip priimta manyti neįsigilinus. Neįsigilinus ir krikščionių trejybės doktriną galima pavadinti politeizmu.

Nežinau, kuo čia dėti maidaniečiai, bet autorius jokio atradimo nedaro: tikrai materialus gerbūvis sudaro įspūdį, neva esi "rojuje", kam dar D-vas? Juo labiau, kad moderniose šalyse kelyje į praturtėjimą neišvengiamai naudojamasi bankine palūkanų sistema. Tačiau pasakymas, neva tikėjimas reikalingas dėl moralės - jau pirmasis žingsnis į ateizmą. Abraominio tikėjimo (krikščioniško ir talmudinio judaizmo, islamo) pamatas - kad esi visiškai priklausomas nuo savo Kūrėjo, Kuris yra Viešpats ir Kuris yra apreiškęs Savąją Valią Toroje, Evangelijoje, Korane. Filosofiniai klausimai yra susiję su reikalu paaiškinti tiek Visatos ir gyvybės esmę (plg. begalines DNR formules, kurias jau pavyko iššifruoti ir kurios negalėjo atsirasti savaime, nes yra tik formulės), tiek paties abraominio tikėjimo unikalumą (nenatūralus, totaliai paplitęs, nieko panašaus nėra - zoroastrizmas yra buvęs dualizmas, abraominio tikėjimo paveiktas). Visa tai sudaro pakankamą moralinį ir loginį pagrindą, todėl mūsų dienomis tikėjimas gali būti tik arba fundamentalistinis ("fanatiškas"), arba joks (buitinių prietarų lygmenyje, o tai praktinės stabmeldystės atmaina). Suprantama, moralės klausimas tik tada išeina į pirmąją vietą, o jis ir jungia visas abraomines tikybas: vienas Kūrėjas reiškia Vieną Tiesą ir Vieną Moralę, skirtingai nuo aibės visų kitų religijų. Tai ir yra monoteizmo esmė, o ne "dievų skaičius". Iš tikrųjų tikėjimo (tiksliau - sąmoningo PASITIKĖJIMO D-vu) klausimas išsigimstančiame pasaulyje išeina į pirmąją vietą, visas "turtingųjų" (savimi patenkintų) pasaulis ne be pagrindo įžiūri jame sau pavojų ir skelbia jam atvirą karą. Tai mes ir vadiname apokaliptine Antikristo epocha.

čia labai švelniai pasakyta. realiai liudininkai sako ką kita: buvo taikus maidaniečių pozicijos demonstravimas su ukrainos vėliavomis. jie stovėjo ir dainavo himną. po to neapsikentusi separatistų grupuotė su rusijos ir sssrs vėliavomis juos apmėtė akmenimis, kiaušiniais ir t t. milicija nesikišo...