Lietuvos Sąjūdis, kurio įsteigimo metines minime, savo veiklos tikslu laikė Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Formaliai žvelgiant, Sąjūdis šį tikslą pasiekė, tačiau jei žvelgtume esmiškai, visagalė abejonė verčia paklausti: ar Sąjūdis įgyvendino savo užmojus, ar gyvename tikrai nepriklausomoje Lietuvoje?

Vėlgi nestoviniuokime ties formalia reikalo puse, narpliodami, kiek turime nepriklausomybės priklausydami Europos Sąjungai, kaip ir svarstydami tokius globalius klausimus, kiek nūdienos pasaulyje šalis apskritai gali būti nepriklausoma. Užuot pasidavę abstraktiems svarstymams, pažvelkime į mūsų realijas.

Pirmiausia pagal sinonimų ir reikšmių žodyną nepriklausomybė reiškia: „nuo nieko nepriklausymas, laisvė“. Tad kad ir kaip spekuliuotume, nepriklausomybė ir laisvė yra sinonimai. Ar galėtume ranką prie širdies pridėję pasakyti, kad tokie esame? Turbūt tik patys mūsų šalies piliečiai gali nuspręsti, ar jaučiasi laisvi, ir dar svarbiau, ar jiems laisvė, nepriklausomybė yra tos vertybės, apie kurias jie mąsto ir be kurių neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Žinoma, nepriklausomybė ir laisvė negali būti absoliutūs dalykai. Jie visuomet reikalauja tam tikrų kompromisų, kurie neleidžia patirti pilnatvės.

Kitas klausimas, kad kompromisai negali tapti tokie dideli, kad pažeistų kieno nors interesus, žemintų kitą žmogų, sukurtų dviprasmiškas situacijas ir įtampas. Būtent tai dabar nuolatos jaučiama mūsų visuomenės gyvenime.

Vyksta nuolatinė jos polių radikalizacija, kuriai neutralizuoti yra būtina laisvės atmosfera.

Būtent šios laisvės mums ir trūksta įvairiose gyvenimo sferose. Maža to, baimė tampa nuolatiniu mūsų šalį dengiančiu šešėliu. Pagaliau sutikime – ta vidinė laisvė, orumas nėra įgyjamas spragtelėjus pirštu. Ji yra ilgalaikis procesas, kuriam visų pirma reikia ne tiek bendruomeninių, kiek asmeninių pastangų.

Tačiau galvodami apie ilgalaikę perspektyvą, apie tai, kokioje valstybėje auga mūsų vaikai, neturime teisės nekelti klausimo: kodėl esame kažkokie supančioti? Ar laisvoje šalyje gali būti taip, kad galima sulaukti grasinimų už laisvą žodį, kad kitokia nuomonė marginalizuojama, kad rūpinamasi tik savimi, kad sava šalis yra nemiela, o vyraujančia religija ir vertybe tampa abejingumas viskam, ypač bendrajam gėriui?

Be vidinės laisvės sunku kalbėti apie tikrą šalies nepriklausomybę. Vis dėlto negalime neatsižvelgti į tuos sunkumus, su kuriais susiduria Lietuvos valstybė (tai reiškia – ir mes) šiame savo gyvavimo etape, realizuodama nepriklausomybę.

Kad ir kokia reikšminga būtų Kovo 11-oji, tuomet šalia valstybingumo atkūrimo Atkuriamasis Seimas turėjo atlikti ir kitą, jau valstybės kūrimo, žingsnį. Turėjo būti išsyk priimti Liustracijos ir desovietizacijos įstatymai, kuriais remiantis būtų buvę galima formuoti naujas valstybės valdymo struktūras.

Anuometinės Sąjūdžio vadovybės neryžtingumas, nenoras paaukoti bendražygių (o ir jų pačių nepasitraukimas į šoną dėl Lietuvos interesų) daugeliui metų lėmė šalies raidos stabdymą, kuris atsiliepia iki šiol. Valstybę tebevaldo sovietinės nomenklatūros bei teisėsaugos veikėjai, partinių mokyklų auklėtiniai ir slaptųjų tarnybų agentai, kurių veikla neretai būna paprasčiausiai išdavikiška, grobuoniška ir naikinanti viltį.

Neįvykusio apsivalymo padariniai tokie, kad valstybės institucijos virsta monstriškais prievartos mechanizmais. Anuomet buvo šventai tikima, kad savas teisėjas teis teisingai, savas policininkas nedaužys bendrapiliečių, savas kapitalistas neengs savo tautiečių.

Klydome, nes nežinojome, kad nuodėmė nesirenka pagal tautybę ir teritoriją.

Ar tai reiškia, kad Sąjūdis turi tęsti savo darbą? Ne, nes gyventi nostalgija yra iliuzija. Tuo labiau kad Sąjūdis pridarė lemtingų klaidų, kurių padarinius jaučiame iki šiol. Suprantama, kad praėję metai valstybės gyvenime yra kaip akimirksnis. Kita vertus, tai pakankamas laikas susivokti, kur esame ir kas esame. Kol laisvė bus tik skambus žodis, netapęs savastimi, tol visos kalbos apie naują Sąjūdį – vien noras braidyti po tuos pačius vandenis.

Nes laisviems žmonėms jokių sąjūdžių nereikia – pati laisvė juos telkia ir įkvepia. Tokiai laisvei vis nesubręstame.

Naujausi

Iš Konstitucijos 2 straipsnio liko tik deklaracijaNuomonės · 2026-07-23Marco Rubio ir Sergejus Lavrovas Maniloje aptarė karo Ukrainoje pabaigąPasaulis · 2026-07-23Lietuva rengia planą galimam „airBaltic“ skrydžių mažinimui ar pasitraukimuiPolitika · 2026-07-23Sinkevičius užtikrino ukrainiečiams ne mažesnę kaip 0,25 proc. BVP paramą Ukrainos gynybaiPolitika · 2026-07-23

Komentarai (21)

Rikiuoti
Dar ne įgyvendino2013-06-04 23:57

Kai parduosim visą žemę užsieniečiams tik tada būsim laisvi.

copy2013-06-04 20:05

"Ten buvo labai geros KGB instrukcijos, kaip jų agentams veikti visose Sąjūdžio grupėse. Kaip pavyzdžiui, buvo aiškinama, kaip veikti švietimo ... Šį pasakojimą radau po vienu straipsniu. Gal privers susimąstyti. - 2000 m. neva už pasikėsinimo į Konservatorijos direktorių Laimutį Vilkončių organizavimą buvo nuteistas kalėti šešerius metus Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos vicepirmininkas Kęstutis Milius, tuometinis L. Vilkončiaus pavaduotojas. K. Milius tuomet buvo šiuo metu taip pat teisiamo savanorio Algirdo Petruševičiaus padėjėjas. Kas nutiko tą 1998 m. vasario 10 d. , kai L. Vilkončius buvo sužeistas? Iš K. Miliaus kaltinamosios išvados galima pamanyti, kad “kaitinamasis M. Rimša, vykdydamas K. Miliaus užsakymą nužudyti L. Vilkončių, nukreipęs ****oleto laibgalį nukentėjusiam į krūtinę, vieną kartą iššovė į L. Vilkončių, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios - nes šūvio metu L. Vilkončius netikėtai atsistojo, dėl ko buvo sužaloti ne krūtinės ląstos gyvybiškai svarbūs organai, bet pilvas”… Policija priėjo- išvados, kad į L. Vilkončių iš keleto metrų atstumo šauta iš labai galingo italų gamybos ****oleto “Berreta”, tačiau jau tada ginklų žinovams kilo daug klausimu - kodėl iš arti šovus iš tokio galingo ginklo, kulka įstrigo poodiniame riebalų sluoksnyje, o sužeistasis jau kitą dieną buvo išleistas į namus. Kodėl Panevėžyje Okuličius analogišku ****oletu “Berreta” iššaudė būrį vyrų, ir beveik visi jo šūviai buvo mirtim, o čia - šauta iš kelių metrų atstumo - ir kulka įstrigo “poodiniame sluoksnyje”. Apie tai, ką mano apie šį pasikėsinimą, LL ir paklausė Kęstučio Miliaus: - Kodėl sakote, kad esate nekaltas? - Būdamas kalėjimuose, ten sutikau šimtus Lietuvos gynėjų, kuriems buvo sufabrikuotos bylos, kurie buvo susodinti į kalėjimus ir palikti likimo valiai. Iš pradžių aš galvojau, kad esu vienintelis, tačiau vėliau supratau, kad smarkiai klydau. Su manimi vienoje kameroje sėdėjo toks Gintautas Žemaitis, buvęs Kalvarijų muitinės posto vadas. Jis pasakojo, kad pirmaisiais Nepriklausomybės metais jie buvo sudaužyti OMONO, sukišti į vagonėlį, tikintis, kad jie ten visi sudegs. Tačiau muitininkai stebuklingai išsigelbėjo. Vėliau prokurorai, vadovaujami to paties dabartinio VSD šefo A. Pociaus, garantuotai jiems suorganizavo provokaciją. Kai į valdžią atėjo LDDP, jiems reikėjo pakeisti muitinių vadus, ir G. Žemaičiui pasakė, kad jis nekvalifikuotas, ir jį atleido. Po to jis nuėjo dirbti policijos įgaliotiniu, prieš jį buvo įvykdyta provokacija, jis buvo nuteistas dviem metams lygtinai, tačiau kadangi jis vis skundė šį sprendimą, tai galiausiai Aukščiausiasis teismas nuteisė jį septyniems metams kalėjimo, kad nesiskųstų ir nepasakotų, kaip prokurorai rengė prieš jį provokaciją. Tokių pavyzdžių aš galėčiau papasakoti šimtus. Todėl nusprendžiau papasakoti ir savo gyvenimo istoriją - ne dėl to, kad sukelti kokį skandalą, tačiau tam, kad suprastumėte šiuo metu teisiamo savanorio Algirdo Petruševičiaus atvejį. 1996 m. buvau išrinktas Savanorių sąjungos vicepirmininku. Tuo metu dirbau Vilniaus Konservatorijoje, kuriai tuo metu vadovavo kompozitorius Mikalojus Novikas. Konservatorijos ūkio dalies vedėju dirbo Šaulių sąjungos narys Kęstutis Vidžiūnas. Tuo metu Šiaulių sąjunga neturėjo pinigų net uniformoms nusipirkti, todėl Šiauliai vykdė apsaugos funkcijas ir taip užsidirbdavo. Pvz. , Vilniuje jie saugojo tuo metu garsią firmą” Minolta”. K. Vidžiūnas tuo metu buvo geras SKAT (savanoriškos krašto pasaugos tarnybos) nario Algimanto Valucko draugas. Jis kartu su kitais” A. Butkevičiaus vyrais tuo meru saugojo KGB rūmus ir vieną naktį tuose rūmuose sulaikė vieną bėglį, kuris nešėsi KGB dokumentus. Savanoriai tuos dokumentus atėmė ir laikė juos pas save, niekam jų neatidavė. 1997 m. pradžioje pas mane užėjo A. Valuckas. Nors aš jį ir pažinojau, tačiau nieko bendro su juo neturėjau. Jis man pasakė, kad aš esu penktas jo patikimas žmogus, pas kurį jis norėjo padėti KGB dokumentų kopijas. Nors tuo metu pas mus vyko remontas, tuos dokumentus įsidėjau pas save į seifą. Neturėjau net laiko paskaityti tų dokumentų. Tuo metu buvau visuomeninis Seimo nario A. Petrusevičiaus patarėjas. 1997 m. gegužės 19 d. , kaip man papasakojo K. Vidžiūnas, jam paskambino A. Valuckas ir paprašė padėti mane surasti, nes yra “didelių problemų” dėl tų KGB dokumentų. Po poros dienų K. Vidžiūnas man papasakojo, kad A. Valuckas staiga mirė, nors neseniai buvo praėjęs medicininę komisiją, ir medikai nenustatė jam jokių sveikatos sutrikimų. Kitą dieną, kai man paskambino, kad yra didelių problemų dėl KGB dokumentų, A. Valuckas išvažiavo į mokymus, atsigėrė arbatos ir krito negyvas. Pasklido kalbos, kad jis buvo nužudytas, nunuodytas, tačiau aš į tai nelabai kreipiau dėmesio. Tačiau po jo mirties savanorių tarnybą masiškai ėmėsi krėsti visokios revizijos. Kai po A. Valucko mirties aš atsidariau seifą, ir pažiūrėjau, kas ten per dokumentai, kuriuos buvo jis pas mane padėjęs. Ten buvo labai geros KGB instrukcijos, kaip jų agentams veikti visose Sąjūdžio grupėse. Kaip pavyzdžiui, buvo aiškinama, kaip veikti švietimo sistemoje - darželiuose, mokyklose, proftechninėse mokyklose, aukštosiose mokyklose ir t. t. Perskaitęs tas instrukcijas, supratau kuriuos žmones į Konservatoriją buvo infiltravusi KGB. Ten buvo ir KGB agentų sąrašai, tačiau jie buvo įrašyti slapyvardžiais ir dar pažymėti septyniais skaičiais. Vadinasi, neturėdamas kodo. negalėjai sužinoti jų pavardžių. Paskaitęs tuos dokumentus, sudėjau juos atgal į seifą. Tuo metu Konservatorijos direktorius Novikas man prasitarė, kad jis yra spaudžiamas atleisti mane iš darbo, tačiau galiausiai Konservatorijos direktoriumi buvo paskirtas L. Vilkončius. Po Kalėdų grįžau į darbą, atsirakinau seifą, ir pamačiau, kad tie KGD dokumentai dingo, o mano seifo durys yra įlenktos. Nuo to laiko ir prasidėjo mano košmarai - buvau teisiamas už pasikėsinimo į L. Vilkončių neva organizavimą, ir nuteistas… Apie mane buvo prirašyta visokių straipsnių. Galiausiai, kai išėjau iš įkalinimo įstaigos, pas mane atvažiavo vienas žurnalistas iš “Echo Litvi”, kuris buvo išvertęs “Durnių laivą” į rusų kalbą, ir jis man pasakė, kad “KGB iki šiol mano, kad A. Valuckas manimi pasitikėjo, ir kam jis man perdavė tų dokumentų originalus, ir kad jie iki šiol yra pas mane”. Šis žurnalistas man patarė nevaikščioti per pėsčiųjų perėjas, net ir degant žaliam šviesoforui. Aš tik nusišypsojau ir atsakiau, kad mane ir taip jau du kartus automobilis bandė partrenkti, vieną kartą nutrenkė, tačiau Dievas išgelbėjo: Jis man dar patarė su svetima kompanija į balius nevaikščioti ir neslankioti užkaboriais. “Pasikėsinimas prieš tave nebus organizuotas, tačiau nelaimingas atsitikimas lengvai gali įvykti”, - sakęs šis žurnalistas. - Kokią įtaką jūsų gyvenimui turėjo šis įvykis - prisilietimas prie KGB dokumentų? - Aš noriu pasakyti, kad mano gyvenimas yra taip sugriautas, kad jau nieko iš jo nebeliko. Vienas dalykas, esu apšmeižtas. Buvau nuteistas už tai, kad aš neva organizavau pasikėsinimą prieš L. Vilkončių - “Ekstros” straipsnis apie tai iki šiol yra internete, kad visi iki šiol jį galėtų paskaityti. Po to, kai išėjau iš kalėjimo, aplankiau ir teisėjus, kurie mane teisė, ir prokurorą Slapšinską, kuris mane kaltino, ir kuris dabar jau dirba Generalinėje prokuratūroje. Visi tik skėsčiojo rankomis. Nes pagrindinis liudininkas, pavarde Sudikas, kuris paliudijo, kad aš liepiau pasikėsinti į Vilkončių, žuvo man sėdint kalėjime. Jis buvo nušautas Estijoje. Todėl kai mane teisė dėl neva Konservatorijoje nerūpestingai atliktų pareigų, teisme prokurorams, sakydamas paskutinį žodį, pasakiau, kad kai išeisiu iš kalėjimo, visą likusį gyvenimą ieškosiu tų, dėl kuriu kaltės buvau nuteistas, ir išsiaiškinsiu, kas organizavo šią provokaciją. Po mano šių žodžių praėjus keliems mėnesiams išgirdau, kad pagrindinis mano bylos liudininkas buvo nušautas į gaivą. Teisme visi, kurie buvo kaltinami, buvo paleisti, nuteistas aš vienintelis, o tas, kuris šovė, ir taip jau buvo nuteistas penkeriems metams už kitus nusikaltimus, todėl jam sugretino bausmes, ir paliko tuos pačius penkerius metus. Man būnant kalėjime, prieš mane buvo iškelta dar viena byla - dėl tariamo piktnaudžiavimo tarnyba, ir nuteisė pagal straipsnį “nerūpestingas valstybės tarnautojo pareigų, atlikimas”. Aš nežinojau, kad mane gali nuteisti ir pagal ši straipsnį, nes aš buvau tik Konservatorijos direktoriaus pavaduotojas administracijai. Ir mane nuteisė už tai, kad Konservatorija taikė neva per mažas kainas patalpų nuomininkams, ir dėl to neva per šešerius metus padaryta žala - apie 140 tūkst. litų. Dėl to mane nuteisė dešimt mėnesių kalėti ir sumokėti 140 tūkst. litų menamos žalos. Teisme klausiau, kodėl tos neva žalos nepadalinote direktoriui ir buhalterei, tai man atsakė, kad vėliau bus ir jų eilė. Baigėsi viskas tuo, kad aš neturiu jokio turto, o antstoliai iš mano atlyginimo išieško pusę pinigų. O aš dirbo apsaugoje. Noriu dar pasakyti, kaip buvo išardyta mano šeima. Kol aš sėdėjau, mano žmona vienoje kavinėje susipažino su JAV Taikos korpuso savanoriu iš Majamio, tas pasiūlė ją vesti, kad visą šeimą išvežti į JAV, Tuo metu šeimoje augo du mano mažamečiai sūnūs. Žmona pasiūlė mums skirtis. Kiek supratau, jiems reikėjo, kad aš kalėjime pats nusižudyčiau, kad mane atvestų iki tokios būklės, kad aš nematyčiau kitos išeities. Mano visi draugai sakė. kad šeimos neišskirs, nes šeimoje du vaikai, vienam - dveji, kitam - treji metai. Kai buvo svarstoma ištuokos byla, teisėjas klausė, ar nenorime taikytis su žmona. Atsakiau, kad mes nesipykome, tik va - meilė iš pašalies. Po posėdžio teisėjas perskaitė nutartį - man padengti teismo išlaidas ir sumokėti 500 litų baudos, nežinia už ką, ir paskelbė, kad mūsų šeima išskirta, nes aš atseit nesu šeimos žmogus. Toks buvo sprendimo motyvas. Šeima išsikraustė, o tas amerikietis po poros savaičių dingo. Po kiek laiko mano žmona ji atsitiktinai sutiko kavinėje ir paklausė, kodėl jis ją paliko. Amerikietis atsakė, kad jis tuo metu norėjo dėstyti anglų kalbą, o jam nedavė leidimo, todėl jis ir sutiko pabūti provokatoriumi. Po kiek laiko jis išvažiavo į Rusiją. Žodžiu, viskas buvo daroma tam, kad kuo greičiau pakišti mane po velėna. Vėliau mano buvusi žmona dar kartą ištekėjo už verslininko, kuris bankrutavo, ir dabar gyvena sodo namelyje. Po skyrybų mūsų keturių kambarių butas buvo padalintas - trys kambariai jai skirti, o man - vienas kambarys. Aš nuomoju tuos kambarius, žmonai atiduodu pinigus. Antstoliai net buvo paskelbę aukcioną, kad parduoti mano kambarį, niekam nepranešę. Padaviau juos į teismą, ir jis dar nesibaigė. Žodžiu, puolimas prieš mane dar nesibaigė. O tas K. Vidžiūnas, kuris vienintelis žino, kur buvo padėtį KGB dokumentų originalai, buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Jis buvo paverstas psichiniu ligoniu, kad negalėtų būti liudininkas mano byloje. Tas jo invalidumas buvo nuolat pratęsinėjamas. Netgi Rusijos ambasados darbuotojai jo klausinėjo, kur yra tie popieriai, kuriuos jis turėjo. Nuėjau pas dabartinį Vidaus reikalų ministrą R. Šukį bei Seimo narį V. Žiemelį, nes jis mano apylinkėje išrinktas. Jo paklausiau, ką man daryli, kad mane paliktų ramybėje, nes aš nebeturiu jokių KGB dokumentų originalų. Aš. suprantu, kad kai kurie žmonės, kurie buvo Sąjūdyje, ir buvo užverbuoti KGB, galbūt, dabar sėdi aukštose kėdėse, ir dabar bijo, kad ta informacija nebūtų paviešinta ar perduota žurnalistams. Man pasiūlė nueiti į LNK pas Rūtą Grinevičiūtę. Tačiau ji man pasakė, kad jai ir taip jau dvi baudžiamosios bylos iškeltos už šmeižtą, ir todėl ji nebenori lįsti į tą istoriją. Mat liudininkas - K. Vidžiūnas sutiko dalyvauti laidoje tik su kauke ir anonimiškai. Jeigu jis dalyvautų laidoje, tai prarastų savo pragyvenimo šaltinį - invalido pensiją. Nuėjau net pas Paleckį į laidą “Prašau žodžio”, jis sutiko mus išklausyti, ir pažadėjo paskambinti, tačiau taip niekada ir nepaskambino. Todėl net ir aš patikėčiau, kad Petruševičius galėjo būti prisidėjęs prie J. Abromavičiaus žūties, jeigu pats nebūčiau praėjęs to pragaro… Aš manau, kad pagrindinis liudininkas prieš A. Petruševičių - Albertas Miceika - buvo pasamdytas saugumo kaip provokatorius, ir jis du metus įkalbinėjo Petruševičių parduoti jam tuos ****oletus. Ir vienu metu, kai A. Petrusevičius visai neturėjo pinigų, jis ir sutiko tai padaryti. Tuomet A. Petrusevičiui tas A. Miceika ir perdavė saugumo pažymėtus pinigus, ir iš karto ir jį suėmė. Taip ir susidorojama su žmonėmis. O man prieš išeinant iš kalėjimo saugumas mane dvi savaites bandė priversti liudyti prieš A. Petrusevičių, nes jis nė piršto nepajudino, kad man padėtų. Todėl saugumiečiai manė, kad aš ką nors melagingai prieš jį paliudysiu, tačiau aš atsisakiau. Nes prokurorai inkriminuoja A. Petrusevičiui net ir šovinių gamyklos pastatymą - tai traktuoja kaip nusikaltimą. Net ir santykius su Kuveitu prokurorai traktuoja kaip nusikaltimą. Aš jau nekalbu apie tilto per Bražuolę susprogdinimą. Išėjęs iš pataisos namų, aš įspėjau A. Petrusevičių, kad jį seka, tačiau jis pamanė, kad tai nesąmonė. Jis man sakė, kad nežino, ar aš kaltas, ar ne, ir kad jis nesigilino į tą dalyką. O Petruševičius man sakė, kad tas A. Miceika jį du metus įkalbinėjo parduoti ginklų, ir provokavo daryti nusikaltimą. A. Miceika net teisme nepasirodė, o teismas pasakė, kad užtenka jo parodymų. Net K. Vidžiūno draugas, jo buvęs klasės draugas 1989 m. dirbo KGB, ir mums dar tada sakė, kad “visi idealistai bus nubausti. Mūsų žmonės dirba visur - tiek Sąjūdyje, tiek ir kitur”. KGB žinojo, kad žlugs SSRS, ir jie sukūrė sistemą, kuri viską kontroliuoja. Tuomet iš tokių kalbų juokėmės, tačiau dabar matome, kad tai buvo tiesa. - Išvada tokia: neaišku kuriais metais mes gyvename. Estai jau seniai atsikratė KGB šleifo (tiesa, neseniai vienas skandalas iškilo dėl buvusio KGB rezervininko šnipinėjimo), o mes vis dar velkamės. Turėkime vilties. Kada nors ateis patikima valdžia ir bus įmanoma sudaryti normalią koalicija, kuri išviešins visus praeities faktus, kad visuomenė žinotų kas yra kas. Valstybės Saugumo Departamentas (VSD) dažniausiai užsiima šmeižimu. Tą mes žinome jau po Pakso apkaltos. Jeigu reikia, jie pasitelkia ir žiniasklaidos priemones, dirbtinius reitingus. Jie nenori leisti (o gal bijo) žmonių nuomonei pasireikšti. Manau, kad visas šis suikaupęs nepasitenkimas dabartine valdžia vieną dieną sprogs. Išsiverš tas katilas ir vieną dieną Lietuvoje viskas pasikeis. Sulauksime. Nieko neraginu kažko daryti. Tiesiog įvykiai parodo, kad žmonės bunda. Gal kai kurie ne savo noru, o kažkieno inicijuojami, bet vyksta. Klausimas tik vienas - kuria linkme viskas pasisuks? Prieš dešimt metų, imdamas interviu iš pabėgusio į Vakarus sovietinio žvalgo Viktoro Suvorovo, knygų „Ledlaužis“, „Akvariumas“, „Diena M“ autoriaus, klausiau, ar ir kuo Lietuva domina Rusijos žvalgybos tarnybas, mirties bausme nuteistas rašytojas nedvejodamas atsakė: „Žinoma, domina. Kad kuo daugiau veltėdžių pateisintų savo egzistavimą, išsaugotų praktiškai nekontroliuojamas darbo vietas, išsimokėtų premijas ir palaikytų visuomeninę nuomonę apie savo svarbą“. V. Suvorovas tada juokdamasis pridūrė, kad „rusai sukurs bet kokią legendą apie Lietuvą (kaip ir apie bet kurią kitą šalį), jog atrodytų, kad žvalgybos darbas pas jus yra ypatingai svarbus“. Kaip į vandenį žiūrėjo tas rašytojas. Dar šiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose – sprendžiant iš Rusijos žiniasklaidos – lig šiol aršiausioje priešiškoje valstybėje areštuotų dešimties rusų šnipų–„nelegalų“ veikla ir atlikti „žvalgybiniai“ reikalai tai tik patvirtino jo teiginį. Vertinant tai, ką „žvalgė“ tie nevykėliai žvalgai, belieka tik nustebti, kad tokiems niekams yra skiriama tiek dėmesio, lėšų ir laiko. „Stebėti JAV politiką Pietų Amerikos šalių atžvilgiu“? „Tirti visuomenines nuotaikas“? – argi tam trūksta ambasados darbuotojų? Nenuostabu, kad areštuotiems „žvalgams“ net nebuvo pateikti kaltinimai „šnipinėjimu svetimai valstybei“, o tik paniekinantis „vengimas užsiregistruoti kaip užsienio šalies agentais“… Nes jau seniai žinoma, kad Rusijos „išorinė“ žvalgyba, kad ir kokiame savo istorijos etape veiktų, visada pasižymėjo viena tobulai įvaldyta veikla – užsienio žiniasklaidos apžvalga. Jau nuo sovietinių laikų puikiai suvokdami, kad pačioje Rusijoje ne tik kad Hondūro, bet net ir Prancūzijos laikraščiai ar radijo bei televizijos laidos nėra prieinami, vadinasi, bet kokia informacija, paimta iš žiniasklaidos – puikiausia ataskaita „Centrui“, liudijanti apie sudėtingą ir aktyvią žvalgų veiklą. Skaitai kokio nors pabėgusio į Vakarus KGB šnipo Olego Gordijevskio memuarus, ir šalia glitaus jausmo, kuris apima išryškėjant tikro Tėvynės išdaviko motyvams, atsiranda ir nuostaba bei pasišlykštėjimas – „sunkus“ ir „atsakingas“ darbas, pasirodo, reiškė „įdėmią Danijos spaudos peržiūrą“. Nuo žvaigždučių kiekio antpečiuose raibsta akys, o darbo rezultatas? Ataskaita apie diskusijas Danijos parlamente, o po atšaukimo į Tėvynę – pabėgimas į Angliją?"

Kapitalo gniaužtuose2013-06-02 13:28

Iki ko privedė supuvęs kapitalizmas... Valstybę galima lyginti su banku, kuriame yra ribotas pinigų kiekis. Žinoma, jeigu toje valstybėje pinigai nespausdinami ant tualetinio popieriaus. Jeigu saujelė "gudriųjų" susigrobia milijonus ir milijardus, kitiems lieka APČIULPTA ŠPYGA, kaip taisyklė, tiems, kurie tuos milijardus turčiams ir sukrauna. Kitaip tai vadinama ŽMONIŲ IŠNAUDOJIMU, o IŠNAUDOJIMAS - PAGRINDINIS KAPITALIZMO BRUOŽAS. Lietuva - puikus to pavyzdys. 2008 m. 3-jų Lietuvos gyventojų pajamos – po PUSĘ MILIJARDO Lt. ; Virš 192 tūkst. Lt/mėn. - didžiausia vieno samdomo darbuotojo Lietuvoje alga 2009 m. VMI duomenimis, per metus šis AB vadovas uždirbo 2,304 mln. litų. (Beje, toje įmonėje yra gaunančių minimumą). Gaunantis minimalią algą - 800 litų, tiek uždirbtų per 240 m.. 24 darbuotojų metinis atlyginimas viršijo 1 milijoną Lt. Didžiausia alga, 2009 mokėta bent vieną mėnesį - 753 734 Lt. "Sodros" duomenimis, trečiąjį 2010 m. ketvirtį 19,5 tūkst. litų į rankas per mėnesį uždirbo 1. 035 gyventojai. Jų algos vidurkis - 31,8 tūkst. litų. Didžiausia mėn. alga 2010 m. Lietuvoje viršijo 180 tūkst. Lt, Didžiausia dividendų suma vienam žmogui viršija 34 mln. Lt. VMI duomenimis, 2010 m. daugiau nei 100 tūkst. Lt/mėn uždirbo 11 asmenų. Nuo 10 tūkst. iki 100 tūkst. - 6317 darbuotojų. 2010 per 600 tūkst. Lietuvos gyventojų uždirbo iki 1 000 litų, per pusę milijono – 1000-3000 Lt, iki 5000 Lt – 121 tūkst. gyventojų, nuo 5-10000 – 36 tūkst. gyventojų, įskaičiuojant pajamos ir iš kitų veiklų. Didžiausia 1 žmogui išsimokėtų dividendų suma 2010 m. viršijo 34 mln. Litų. 2009 m. tesiekė tik 10 mln. Lt. Didžiausias mėnesinis atlygis Lietuvoje, mokėtas bent ketvirtį 2011 m, - 1,033 mln. litų. Toks darbo užmokestis, remiantis pajamų deklaracijomis, buvo mokamas vienoje iš Lietuvoje veikiančių AB. Antroje vietoje –UAB mokėtas daugiau nei 508 tūkst. litų darbo užmokestis, trečioje – 507,9 tūkst. litų (AB), ketvirtoje – maždaug 453 tūkstančiai (AB), penktoje – 447 tūkstančiai litų (UAB). Milijoną vienoje įmonėje uždirbusių žmonių skaičius nuo 2010 m. išaugo nuo 23 iki 32, rodo VMI duomenys. Didžiausius mėnesinis darbo užmokestis, mokėtas visus metus - 350 826 Lt prieš mokesčius. Antroje vietoje – apie 319 tūkstančių, trečioje – per 180 tūkstančių, po jos seka per 175 tūkstančius AB ir 160 tūkstančių – UAB. Iš viso 2011 metais vienoje įmonėje milijoną uždirbo 32 asmenys, 2010 tokių buvo devyniais mažiau. 1. 287. 000 gyventojų (99 proc. dirbančių žmonių) uždirbo VIDUTINIŠKAI 1. 665 litus į rankas per mėnesį. 285. 000 pensininkų pensija nesiekia 650 Lt. Apie 40. 000 pensininkų gauna mažesnę, negu 500 Lt. pensiją.

Kaip Šustauskas sakė,2013-05-31 17:08

kol Lietuvoje nesukalens kalašnikovas tvarkos nebus nors tu ką.

Klausimas2013-05-31 12:13

Argi tokios nepriklausomybes mes norejome? Saujele susikure sau roju, nusiaubdami sali kaip po didziausios audros. Negana to, tuoj buvom igrusti i nauja sajunga, kuri niekuo ne geresne uz buvusia... Kainos kyla kasdien. Sali apraizge visose valdzios institucijose stoga turinciu oligarchu nevarzomas lobizmas. Jaunimas palieka sali. Seni zmones, kurie dar nenumarinti, isvaziuoti negali. Ismokant jiems grasius, jie laikomi pusbadziu, be mediku pagalbos, be vaistu, nuolatiniame strese. Tai ir mirsta zmogeliai kaip muses, o jie tiek metu dirbdami juk uzsitarnavo pragyvenimui , o jiems pakisa mirti, nes visi zinome, kad yra Lietuvoje nerasytas isakymas - negydyti virs 70 metu. Per visa "nepriklausomybes" laikotarpi labai aiskios 3 svarbiausios vyriausybes veiklos kryptys: ismarint pensininkus, isvaryt mokyta jaunima is salies, atsikviesti svetimsaliu is rytu valstybiu, kad jie " elita" garbintu ir nieko nematytu, nes jie kalbos nemokes ir nesupras, kaip tas " elitas" vagia ir tautos turta dovanoja meiluzems, vaikams .... Tai (rusifikacijos), ko sovietai nepadare per 50 m. , musu " elitas" padarys su ES pagalba. Tokie ir rezultatai. Manome, kad neimanoma pasipriesinti valdzios genocidui, nes jis išvijo iš Lietuvos daugiau lietuviu negu Stalinas per savo laikotarpi. Vienintelis issigelbejimas darbingiems zmonems - isvykti i uzsieni ir padeti cia pasilikusiems tevams, kad jie galetu normaliai pavalgyti, tada ir sveikesni bus ir genocida lengviau pernes, nes nereikes lankytis pas daktarus, kurie... Patikekite, kad ir 70-metis nori gyventi, o valdzia ji siuncia i kapines, tai baisu.... Ta rodo padidejes mirtingumas. Iki 2005 kasmet apie 1500-1600 (2006-12 - 1050-1100) zmoniu is nevilties nusizudydavo (keikiamu sovietmeciu nusizudydavo po 450/m. ). Tokia yra musu nepriklausomybe. Klanai gerai isitaise savo vilose ir pilaitese - jiems, ir valdziai spjaut ant visu.................... svarbu lovys ir ju paciu gerove.

Labai gaila,kad2013-05-30 11:56

D.Kuolys benardinuose apie Sąjūdį kalba būtuoju laiku.Na,ir kas iš to.Spiralė apsisuko ir vėl tapome vergais?Kodėl vėl nesukilti...

Tai kad po2013-05-30 11:53

vieną visus traiško.Guli eilinė auka A.Drižius.Kaip nereikia,reikia susiburti...kai sakydavo vienas garsus psichoterapeutas,"kol visi nesusitarę neužmina ant uodegos" ...klano hidrai...

Vamzdec2013-05-29 21:03

Įsivaizduoju šį vamzdį ir po šimto metų. Visi tik ir mąstys apie jo prasmę. Manau turėtų net atsirasti nauja meno kryptis. Žinoma atsiras ir pasekėjų, kurie gerai įsižiūrėję, pastebės, kad yra tame vamzdyje skylė, ir sukurs savo vamzdžius, kurie dar labiau nustebins net visokių vamzdžių mačiusius vargdienius...

Joana2013-05-29 20:53

Ačiū autoriui. Tai šventa tiesa.

Pikasas2013-05-29 17:02

APIE VAMZDĮ RETRO 2010-01-10 Vamzdis savo rolę, kokios gal ir tikėjosi jo autorius, Lietuvoje jau atliko. Kokia ta rolė ir kodėl V.Urbanavičius darbar gali trinti rankas iš pasitenkinimo? - verta PASIAIŠKINTI. Šalia tinklalapyje matau reklamuojamas keliones į Egiptą. O juk būtent ten esančios piramidės esantis "Sfinksas" yra puikūus monumentaliosios skulptūros pavyzdžiai. Skulptūros, nužyminčios įvairių tautų senosios istorijos laikus pagimdė graikų, indų, actekų ir daugybę kitų skulptūrinių meno šedevrų. Europos menininkai bežvilgčiodami į praeitį kūrė savo klasicizmą, istorizmą, baroką ir t. t. Kiekviena meno kryptis turėjo savo atgarsius ir skulptūroje. Kubizmas, futurizmas, ekspresionizmas, siurrealizmas, abstrakcionizmas , postmodernizmas, popartas, asambliažas, instaliacija, hepeningas, fluxus, optinis menas, konceptualusis menas ir dar daugybė krypčių, kurių nepaminėjau žadino ir žadina naujas idėjas ir jų raiškos būdus. Vienas iš tokių yra noras sukelti šoką primenančius apmąstymus. Kuo labiau menininkas išprovokuoja žiūrovų stresą, agresyvumą, apatiją ar net labai neigiamus pojūčius, tuo labiau mano, kad jis savo tikslą pasiekė. Tokia konceptuali provokacija būtent ir stypso Neries krantinėje. Jau pats sukeltas ažiotažas dėl šio "vamzdžio", tai yra "Krantinės arkos" galėjo būti autoriaus sumanymas. Meno pasaulis žino dar labiau šokiruojančių skulptūrų, kurių autoriai pretenduoja į postpostpostmodernizmą. Kiek tos pretenzijos kiekvienu atskiru atveju yra pagrįstos - vertėtų aiškintis atskirai. Jei žvelgti į tą "vamzdį" filosofiškai, tiksliau mūsų konkrečios krizės ir ją "labai pamėgusios" purvasklaidos fone, tai jis gali sukelti netgi labai prasmingų minčių. Nekelia šis kūrinys jis mūsų žvilgsnio į padangę. Tas tiesa. Greičiau primena visuomenės kanalizaciją. Kiek pro jį turėtų pratekėti nešvarumų, kad oras taptų gaivesnis ir kiek gali jų atlaikyti mūsų Neris ir Nemunas, kai visokios šašlavos mums kasdien verčiamos ant galvų? Kūrinio meniškumo pajauta dažnai būna sąlygojama ir jo pateikimo ažiotažo. Pavyzdžiui, "ORLEN Lietuva" įmonėje galime pamatyti šimtus kartų didingesnių vamzdžių raizgalynių, tačiau apie meną ten nekalbama. Jei atsirastų bent jau toks fotografas, kuris pateiktų konceptualių nuotraukų albumą to naftos perdirbimo giganto tema, tai galėtų prasidėti kalbos ir apie pačių vamzdžių meniškumą. Jei visa tai vėliau būtų gražiai pristatyta ir apiforminta, tai gal meno melomanai važiuotų ten, kaip į Europos parką pasigrožėti ir šiuolaikinių technologijų meniškumu. Viskas mene yra labai sąlygina. Kas vakar atrodė degtukų dėžutė, tai šiandien gali tapti supereksponatu J. Mačiūno "fluxus" galerijoje. Tad dabar lieka svarbiausia klausimas - palikti ar nukelti? Jei tuo vamzdžiu dar kažkas domisi ir vis naujus kontekstus jo raiškai sugalvoja, tai, manau, tegul mankština žiūrovai savo smegenis. Gal supras geriau kur ir kam tokią sumą biudžeto pinigėlių išleido. Juk tokios viešos akcijos - mūsų pamokos ateičiai... O pamokos juk kainuoja...

vilnieciai2013-05-29 16:49

isardykit ta baisu vamzdi,visa vaizda gadina.

Ar autorius mano,kad2013-05-29 15:14

mes neorganizuotai ir tik rašydami komentarus galime pasipriešinti dviems draugėms :VSD ir KGB. Aš jau nutariau liautis kovoti po vieną. Tuščias laiko gaišimas šis komentarų rašymas.... paklausykite V. Radžvilo paskaitos,kad rajonuose mes po vieną palikti vietos karaliukų savivalei... ir kad būtinas Sąrašas,kuris išplauktų iš Sąjūdžio ir savo autoritetais dengtų paprastus eilinius,kurie tuo pačiu paremtų autoritetus ekspertus... šito nejausti ir nematyti būtų "istorinė klaida',perfrazuojant A. Juozaitį... tai būtų SĄMONINGOS geros valios ir moralės pavyzdys,o ne nesąmoningas susispietimas avariniu atveju... Išmintingi žmonės galvoja iš anksti. Ko tikrai trūksta lietuviams.

Laisvė-suprastas2013-05-29 14:42

būtinumas,kažkada mokė filosofijos dėstytojas.Ar teisinė sistema supranta būtinumą siekti tiesos,doros,sąžinės balsą girdėti,orumo,atjautos,sveiko proto?

Sąjūdis turi gyvuoti nepertraukiamai,2013-05-29 14:40

budėti.Tokia mano nuomonė.Ypač tokiai mažai tautai ir šalia tokių kaimynų,jis būtinas."Budėkite"...Taip.

ar atsiras dar Ozolas, Sadūnaitė Juozaitis,2013-05-29 14:32

Gajauskaitė ir daugelio iškilių žmonių pasekėjų. Deja sąjūdį paglemžė kgbistai, todėl Lietuva nėra laisva šalis, o kaip valstybėbaigiama sunaikinti/ kas be prikels sumindytus, suspardytus apvogtus Lietuvos žmones

Darijus2013-05-29 14:26

Senas KGB principas - užvaldyti ir vadovauti, pasiteisino 100 procentų.

Benas2013-05-29 13:27

Mano nuomone Sajudi pradejo kurti patriotai prie Mickeviciaus paminklo. Bet greitai sia iniciatyve pereme komunistai, kgbistai ir kiti politrukai. Otie kurie kovojo del Lietuvos jie ir dabar kovoja o tie kurie buvo komunistai valdzioje ir dabar jie valdzioje. ,,konservatoriai" kuriu ideologijoje nera jokio konservatizmo, pasidalino su komunistu partija valdzia dar iterpe liberalus ir toliau jie eina MARKSO, LENINO keliu. Jus paziurekite ar Lietuva turejo lietuvi prezidenta?????? kodel didziosios partijos remia prezidentus politrukus, kurie net po ,,nepriklausomybes" paskelbimo dirbo kitai Valstybei???? Man tik vieno gaila, tamsiu, uzguitu zmoniu, politkaliniu, tremtiniu, kurie remia ta sistema nuo kurios ir kentejo??????????

vitas2013-05-29 13:24

"Tuo labiau, kad Sąjūdis pridarė lemtingų klaidų, kurių padarinius jaučiame iki šiol."-netiesa.Sajudis klaidu nedare, jovala padare tie kurie stovejo prie jo vairo, kaip negali dariti klaidu automobilis nes ji valdo vairotojas. Ir atsakomybe turi prisiimti tie kurie buvo sajudzio vadovais ir pirmiausia muzikantas- marksizmo destitojas.

komunistai sąjūdžio dėka pasiekė savo tikslus2013-05-29 12:49

nebuvo liustracijos - sąjūdžio dėka viskas teisėta - VSIO ZAKONNO - sąjūdžio dėka viską valdo komunistai - sąjūdžio dėka turtingi gali būti tik komunistai - sąjūdžio dėka teisėsauga pilnai ir ištikimai tarnauja komunistams - sąjūdžio dėka

ruta2013-05-29 12:33

Beda tame , kad musu Tauta , kol nepalies bedos kiekvieno asmeniskai , tol sedes ir lauks 'gero caro' . Teko kalbeti ne su vienu ir matyti keista dalyka - taip , visi uz demokratine Valstybe , bet ka tai paaukoti , padaryti , vardan tuo , ne , laukia , kad kas tai , mistinis , ar is uzsienio padarys uz mumis MUSU darbus ! VISI kalbinti bijo prarasti darba , bijo represiju , susidorojimo su seimos nariais , asmenines geroves klibinimu ... , ir manau , ne be pagrindo , nes neseni ivikiai daug parode tikro , atidengto Valstybes instituciju , idingos sistemos iskreiptus snukius .

pensininkas2013-05-29 12:11

Atsakau - Ne. Bet šitą dar nevėlu padaryti dabar. Reikia vienytis ir priešintis, kaip pasakė V.Guobienė.

Parašyti komentarą

Už komentarų turinį atsako patys jų autoriai. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Parazitinius komentarus redakcija šalina be komentarų.

Komentarai paprastai paskelbiami iškart. Įtartini keliauja patvirtinimui.

Naujausi