Atgrasymas straipsniais: NATO 5 straipsnis ir Europos Sąjungos sutarties 42 straipsnio 7 dalis(5)

Ilgą laiką viešojoje erdvėje dažnai buvo kalbama apie NATO 5 straipsnį, kuris yra ne tik Lietuvos nepriklausomybės garantas, bet ir viso demokratinio bei civilizuoto pasaulio saugumo pagrindas. Tačiau dabar imama kalbėti ir apie Europos Sąjungos sutarties 42 straipsnio 7 dalį, kuri savo reikšmingumu gali nenusileisti minėtam NATO 5 straipsniui.

Būtina priminti, kad yra ir labai svarbus NATO 3 straipsnis. Apie straipsnių problematiką kalba ir valstybinis transliuotojas LRT analitinėje analizėje „Jei NATO nesuveiktų: Europos Sąjunga iš stalčiaus traukia planą B?“.

Kitaip tariant, apie dar vieną saugumo pažadą, kuris turėtų suveikti tuo atveju, jeigu kuri nors Europos Sąjungos valstybė būtų užpulta.

NATO 5 straipsnis iki šiol laikomas pagrindiniu Lietuvos ir kitų NATO narių kolektyvinės gynybos pagrindu. Jis numato, kad ginkluotas užpuolimas prieš vieną ar kelias NATO nares laikomas užpuolimu prieš visas. Tačiau pati NATO aiškina, kad kiekviena valstybė sprendžia, kokių veiksmų imtis, o pagalba gali apimti ir ginkluotą jėgą, bet nebūtinai automatiškai reiškia vienodą karinį atsaką visų sąjungininkių vardu.

Dabar vis dažniau prisimenama ir Europos Sąjungos sutarties 42 straipsnio 7 dalis. Joje nustatyta, kad jeigu Europos Sąjungos valstybė narė patiria ginkluotą agresiją savo teritorijoje, kitos valstybės narės turi pareigą jai padėti visomis jų galioje esančiomis priemonėmis. Europos išorės veiksmų tarnyba šią nuostatą vadina Europos Sąjungos savitarpio pagalbos sąlyga.

Tačiau čia ir prasideda pagrindinis klausimas: ar valstybės ginamos realiomis pajėgomis, ar vis naujais straipsniais?

Kol kas atsakymas nesudėtingas: straipsnių daugėja, tačiau klausimas dėl realaus Rusijos atgrasymo lieka atviras, tad straipsnių turėtų dar padaugėti.

P. S. Europos Sąjungos sutarties 42 straipsnio 7 dalis: Jei valstybė narė patiria karinę agresiją savo teritorijoje, kitos valstybės narės yra įpareigotos jai teikti pagalbą ir paramą visomis savo išgalėmis pagal Jungtinių Tautų chartijos 51 straipsnį. Tai nepažeidžia kai kurių valstybių narių saugumo ir gynybos politikos specifinio pobūdžio.

Įsipareigojimai ir bendradarbiavimas šioje srityje atitinka narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje įsipareigojimus, kurie toms valstybėms, kurios yra jos narės, išlieka jų kolektyvinės gynybos pagrindu ir jos įgyvendinimo forumu.