Eglės Kusaitės gynėjo Kęstučio Stungio kalba be "delfi.lt" cenzūros (Papildyta)(42)

03.08. Kovo 7 dieną Vilniaus apygardos teismo posėdyje Eglės Kusaitės gynėjas advokatas Kęstutis Stungys pasakė savo baigiamąją kalbą. Po jos teisėjų kolegija – Virginija Švedienė, Jūratė Damanskienė ir Artūras Pažarskis – padarė pertrauką iki gegužės 6 dienos, kai paskutinį žodį sakys pati E. Kusaitė.

Pasibaigus posėdžiui, didžiausias Lietuvoje interneto portalas "delfi.lt" paskelbė informaciją, kurioje K. Stungio pasisakymas iškraipytas taip, kad nieko bendro su tikrąja jo kalba neturi. "Delfi.lt" sugebėjo net neužsiminti apie mintį, nuo kurios K. Stungys pradėjo bylos aptarimą ir kurią visos kalbos metu akcentavo kaip esminį dalyką: toks kaltinimas, kokį pateikė prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda, yra absurdiškas tarptautinės teisės požiūriu.

Anot prokurorų, E. Kusaitė ketino susisprogdinti neįvardytoje Rusijos karinėje bazėje Čečėnijoje.

Tačiau veiksmai, vykdomi karinių konfliktų metu prieš ginkluotąsias pajėgas, nėra laikomi terorizmu – tokia nuostata įtvirtinta Tarptautinėje konvencijoje dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais, kuri Lietuvai yra privaloma. Todėl tai, kas inkriminuojama E. Kusaitei, pagal šią konvenciją nebūtų laikoma terorizmu.

Tačiau "delfi.lt" apie šią gynėjo poziciją neužsiminė nė žodžiu – vietoj to pacituotos kelios iš konteksto ištrauktos anaiptol ne svarbiausios frazės, sukuriant padriko ir net komiško pasisakymo įspūdį. Tiems, kurie dalyvavo posėdyje ir patys girdėjo K. Stungio kalbą, akivaizdu: nutylėdamas tai, ką akcentavo gynėjas, "delfi.lt" dezinformavo skaitytojus.

Todėl ekspertai.eu siūlo susipažinti su tikraisiais K. Stungio kalbos akcentais, kuriuos nutylėjo "delfi.lt". Galite patys palyginti, kiek tai, kas rašoma minėtame straipsnyje, atitinka advokato poziciją.

Praleidžiame trumpą gynėjo kalbos įžangą, kurią sunku iššifruoti dėl buvusiems KGB rūmams, kur įsikūręs teismas, būdingo aido. ekspertai.eu.

*

Noriu pateikti kolegijai teisinį šios situacijos vertinimą.

Terorizmas yra aktuali problema, ir ne tik Lietuvos, Rusijos ir Čečėnijos, bet ir viso pasaulio požiūriu. Šiuo klausimu yra itin ryškiai pasisakiusios ir Jungtinių Tautų Organizacija, ir Europos Sąjunga, ir daugelis valstybių.

Tuo pagrindu yra suformuota ir deklaruojama viena pozicija, kuri įtvirtinta pagrindiniame teisiniame dokumente – Tarptautinėje konvencijoje dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais (toliau – Konvencija), taip pat pamatiniame Europos Sąjungos Tarybos sprendime „Dėl kovos su terorizmu”, kituose aktuose. Mūsų Lietuvos Respublika, būdama Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos narė, taip pat prisijungė prie šios pozicijos – bendros baudžiamosios pasaulio politikos terorizmo atžvilgiu – tarptautinių sutarčių pagrindu, ratifikuodama buvusias ir pasirašydama naujas.

Ir mūsų Baudžiamasis kodeksas yra unifikuotas tos pozicijos pagrindu. Jis yra visiškai pakankamas, aiškus, ir turi būti taikomas taip, kaip numatyta konvencijose ir Baudžiamajame kodekse.

Norėčiau pabrėžti gerbiamai kolegijai, kad Konvencija ir kitos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios terorizmo sampratą ir kovos su juo būdus, yra mums imperatyviai privalomos. Tuo klausimu yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, priimtas Tarptautinių sutarčių įstatymas, kuriame pasakyta, kad tais atvejais, jei konvencijų ir Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos vienos kitų neatitinka, tai veikia tarptautinės sutartys ir jose numatyti imperatyvai.

Kuo tarptautinė Konvencija dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais yra aktuali šioje byloje? Mūsų atveju yra iš esmės svarbūs 1, 2 ir 19 šios Konvencijos straipsniai.

1 ir 2 straipsniais apibrėžiama, kas yra terorizmas ir – svarbiausia – jis yra atskiriamas nuo karinių veiksmų sprogdinimų. 19 straipsnis sako, kad ši Konvencija nereglamentuoja ginkluotųjų pajėgų ir prieš jas nukreiptos veikos.

Ji neapima sprogdinimų, kurie yra vykdomi karinių konfliktų metu. Man atrodo, čia yra esminis, ypatingos svarbos dalykas.

Kol kas aš nevertinsiu E. Kusaitės pozicijos šiuo klausimu – bet vertinsiu prokuratūros poziciją, kurios pagrindu teismui apibrėžtos veiklos ribos ir kurios pagrindu teismas ją teisia.

Prokuratūros pozicijos pagrindas yra tai, kad E. Kusaitė norėjo, įtraukė bendrininkus, sudarė grupę ir siekė dalyvauti Rusijos-Čečėnijos kare “Emirat Kavkaz” grupuotės sudėtyje ir susisprogdinti karinėje bazėje.

Pabrėžiu – karinėje bazėje. Kitaip tariant, E. Kusaitė, pagal prokuratūros poziciją, siekė dalyvauti Rusijos-Čečėnijos konflikte. Kito sprendimo čia būti negali – tai išplaukia iš kaltinimo.

O jei taip, gerbiama kolegija, tai E. Kusaitė, anot kaltinimo, savo kalbomis siekė būti dalyve ne iš Čečėnijos, o iš kitos šalies.

Teisininkai šitam atvejui turi pavadinimą – kombatantės statusu. Vadinasi, jos veiksmai, vertinant pagal pagrindinį dokumentą, kuris reglamentuoja terorizmo sampratą ir atskiria ją nuo karinių veiksmų, nėra terorizmas.

Ji nėra teroristė – ginkluoto susirėmimo dalyviai nėra teroristai.

Tuo labiau kad Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga, taip pat ir Lietuva, pripažįsta, kad Čečėnijos ir Rusijos konfliktas buvo ginčas dėl nepriklausomybės. Ilgametis kofliktas. Jo dalyviai nėra smerkiami ir nelaikomi teroristais.

Aš jums galiu pateikti pavyzdžių, kad Lietuvos praktikoje nepriklausomybės laikotarpiu buvo tokių žmonių, kurie aktyviai dalyvavo Rusijos-Čečėnijos konflikte. Visiems žinomas Linas Vėlavičius, kuris 1995 metais žuvo Čečėnijoje kariaudamas už jos nepriklausomybę.

Ten jis buvo pripažintas didvyriu. Mūsų vyriausybės nutarimu buvo skirtos lėšos jo pervežimui į Lietuvą, palaidojimui ir paminklo pastatymui.

Jis toks pat kombatantas, į kurio padėtį, pagal kaltinimą, pretendavo E. Kusaitė.

Kodėl turėtume skirtingai vertinti? Dar kartą kartoju, mūsų, Lietuvos, pozicija – pripažinti Čečėnijos kovos su Rusija teisingumą, kurios siekis yra nepriklausomybė.

Antras iš ryškiausių pavyzdžių yra Džocharo Dudajevo aikštė Vilniuje, pavadinta vieno pasipriešinimo vadovų – pirmojo Čečėnijos karo vadovo – vardu. Pasipriešinimo, kurį Jungtinės Tautos pripažino išsivadavimo judėjimu.

Man atrodo, kad Generalinė prokuratūra ir Valstybės saugumo departamentas, užimdami priešingą poziciją, prasilenkė su Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos ir Lietuvos požiūriu į Čečėnijos konfliktą, taip pat ir juo pagrįstu E. Kusaitės padėties vertinimu.

Noriu atkreipti kolegijos dėmesį į tai, kad viskas, ką aš čia sakiau apie E. Kusaitės padėties vertinimą tarptautiniu požiūriu, visą laiką buvo žinoma ir VSD darbuotojams, ir Generalinei prokuratūrai.

Bylos medžiagoje yra VSD kovos su terorizmu valdybos pažymos, kuriomis ji informavo VSD ikiteisminio tyrimo skyrių ir Generalinę prokuratūrą dar iki E. Kusaitės suėmimo, kad “Emirat Kavkaz” – karinė grupuotė, veikianti Čečėnijoje, nėra teroristinė organizacija.

Ir kad iš to išplaukia, kad E. Kusaitė yra kombatantė.

Tada kyla klausimas, kodėl vis dėlto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ji sulaikyta, devynis mėnesius laikoma Lukiškėse ir t. t. Man regis, jau pati tyrimo pradžia rodo, kad nebuvo siekiama procesinių tikslų – atskleisti kokį nors nusikaltimą, imtis priemonių ir pan. Buvo kiti tikslai. Nes kitaip nesuvokiama, kodėl, žinant šią tarptautinę padėtį ir Lietuvos poziciją, pradedamas ikiteisminis tyrimas.

Gerbiama kolegija, manau, kad tai paaiškina E. Kusaitės versija, kurią būtų galima apibūdinti labai trumpai: sukurk, sugauk ir sunaikink teroristę E. Kusaitę. Taip ir buvo daroma.

Nes – kartoju dar kartą – nebuvo jokių teisinių pagrindų pradėti prieš ją ikiteisminį tyrimą. O ginčyti tuos teisinius pagrindus, kuriuos aš išvardijau – tarptautinės ir nacionalinės teisės – būtų tas pat, kaip sakyti, kad Saulė yra išgalvota, jos nėra.

Jie per daug ryškūs, paneigti jų neįmanoma.

O jeigu E. Kusaitė yra kombatantė, tai ji nėra 250 straipsnio (Baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį GP pateikė kaltinimą) subjektas.

Sakykime net, kad ji nuvažiavo į tą Čečėniją, įsijungė į “Emirat Kavkaz” ir kažką padarė – jeigu jau plėtotume tą situaciją pagal kaltinimo logiką. Jos veiksmai nesudarytų objektyviosios nusikaltimo, numatyto 250 straipsnyje “Teroro aktas”, sudėties.

Jos veiksmai būtų pripažinti kaip ir L. Vėlavičiaus – nesmerktini Lietuvos baudžiamojo kodekso požiūriu.

Dėl E. Kusaitės versijos – “sukurk”.

Na, man atrodo, kad jos teiginiai, jog ji nuo 13 metų buvo VSD akiratyje, pasitvirtino byloje esančiomis pažymomis. Dainius Dabašinskas (buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas) ir kiti teigia, kad jiems E. Kusaitė yra žinoma nuo 13 metų. Jų akiratyje, kaip bendraujanti su čečėnais ir t.

t. Vadinasi, nuo nepilnametystės ji yra stebima.

Ji sako, kad ją “prižiūrėjo” toks Arnas, ir ne tik ją, o ir dar keletą čečėnų paauglių. Ir skiepijo tas radikalias musulmonų idėjas.

Kad tas pats Arnas supažindino ją su Batašjevais ir organizavo jos kelionę į Vokietiją. Ji neturėjo jokių pinigų, neturėjo jokių galimybių pakliūti ten ir nebuvo įsitikinusi, ar ją ten priims ir puoselės.

Motina taip pat patvirtina, kad ji nefinansavusi tos kelionės. Bet ji atsirado Vokietijoje.

Buvo ten ir grįžo po kelių mėnesių jos tetos, I. Jeleniauskaitės, dėka.

Ir štai turime D. Dabašinsko pažymą, kad nuo 13 metų iki pilnametystės, esant pilnametei ir išvykus į Vokietiją, ji buvo VSD akiratyje...

Iškyla toks klausimas – ar VSD yra vien tik represinė struktūra, kurios tikslas provokuoti ir susidarius progai taikyti represines priemones? Ar jis yra nepriklausomos Lietuvos padalinys, kuris turi saugoti žmogaus teises, Lietuvos žmogaus teises?

Jo veikloje yra tokia principinė nuostata – taikyti žmogaus atžvilgiu įspėjimą, jeigu yra pagrindas manyti, kad jis gali ateityje pažeisti arba pažeidinėja kokias nors bendrojo elgesio normas. Ar toks įspėjimas jos atžvilgiu buvo taikytas?

Ne, nebuvo. Ar galėjo būti taikomas?

Galėjo. Motina ir teta, siekdamos kaip nors – savo supratimo lygmenyje – padėti dukrai, rašė pranešimus apie jos elgesį, kontaktus su teroristais ir t.

t.

Bet įdomiausia yra tai, kad pranešimai buvo parašyti jai grįžus iš Vokietijos, (VSD) priimtas nutarimas, kad nėra pagrindo E. Kusaitės atžvilgiu taikyti įspėjimą, o po 8 dienų pradėta byla.

Asmuo, kuris ruošiasi vykdyt teroristinį aktą... Ir kokiu pagrindu – tetos ir motinos pranešimų pagrindu...

Na, atleiskite – ar tai Lietuvos struktūra taip elgiasi su Lietuvos žmonėmis? Ir koks ja gali būti pasitikėjimas?

Kaip ten Šventame Rašte sakoma: ar gali Dievas duoti vaikui akmenį, jeigu jis prašo duonos? Čia gavo ne akmenį, čia gavo nuodus.

Kreipėsi motina – nėra šventesnio jausmo, kaip noras išsaugoti dukrą šeimoje, – ir ji sutirštino spalvas, kaip ir pati minėjo teismo posėdyje. Ir tuo pagrindu pradedama badžiamoji byla...

Ar čia teisėtas pagrindas – turint omenyje, kad VSD galėjo reaguoti įspėjimu? Atsakymas vienareikšmis.

Na, o toliau prasidėjo aktyvus baudžiamasis persekiojimas. Bet kaip, gerbiama kolegija, vertinti tokią padėtį: pagal tarptautines sutartis ji yra kombatantė, o ne teroristė, motina prašo pagalbos dukrai, kad padėtų ją suvaldyti, ir pradedamas operatyvinis tyrimas?

Aš manau, kad būtų visai pagrįsta tokį ikiteisminį tyrimą įvertinti kaip ikiteisminio tyrimo imitaciją, siekiant bet kuria kaina surasti kokius nors duomenis, kad būtų galima ją apkaltinti. Mes galime paklausti – o koks tokiu atveju jų tikslas?

Čia versijų gali būti įvairiausių. Žinome, kad neseniai turėjome prezidentą, kuris dalino ordinus į kairę ir į dešinę, su jais ir žemės skypai, taip pat pajūryje.

Prokuratūra kontroliuoja ir operatyvinę veiklą, ir ikiteisminį tyrimą, o čia A. Valantino (buvusio generalinio prokuroro) padėtis – kėdė braška...

Tikslų gali būti įvairiausių. Taigi, prasideda aktyvus ikiteisminis tyrimas.

Bet kur, sakykite, įstatyme tai numatyta: žmogų ištraukti iš šeimos, apgyvendinti tam tikruose namuose Ryšininkų gatvėje – tai, regis, markezas vadinosi, – ir iš visų pusių apstatyti įslaptintais liudytojais ir kitais VSD darbuotojais, kad jai būtų sakoma priešingai, nei sako jos mama. Liudininkas Nr.

1 sėdi su ja namuose, markeze ją kontroliuoja, liudininkas Nr. 2 kontroliuoja išėjus į gatvę.

Ir daroma tai nemažomis lėšomis. Kaip kitaip ją išvilioti iš šeimos?

Vienintelis kelias – sudaryti ten geresnes sąlygas. Ji ten gauna nuo 500 iki 1 000 litų savaitei, turi visišką išlaikymą, turi internetinį ryšį, turi vadinamuosius “draugus”, kurie yra slaptieji tyrėjai.

Ir kurie, suprantama, ne atkalbinėja, o iš esmės turėjo tikslą sukurpti. O jeigu jie sako, kad jie atkalbinėjo, – tai tik tušti žodžiai, kurie prieštarauja profilaktinei VSD veiklai.

Jeigu jie būtų įspėję, būtų aišku – VSD padarė viską, ką galėjo. Bet jokio įspėjimo nėra...

Kur yra tokie įstatymai, kurie leidžia visa tai daryti? Tas jos išplėšimas iš šeimos, atviliojimas į tą markezą, kur skiepijo musulmoniškas idėjas, yra vertintinas dar ir kaip psichologinė prievarta, psichologinė įtaka.

Nes ji, neturėdama geresnio pasirinkimo, negu būti ten, kur VSD ją kontroliavo ir auklėjo, buvo priversta tai perimti. Kieno rogėse sėdi, to dainą ir dainuoji.

Ir jeigu tuose pokalbiuose kartais praslysta radikalesnės idėjos, tai jos kyla tik iš tos gudriai sudarytos aplinkos. Nes nepamirškime ir posakio, kuris tarybiniais laikais buvo labai populiarus – žmogus yra visuomenės produktas.

Kokią tą mikrovisuomenę sudarė, kaip ją auklėjo, taip ji ir kalba.

Bet čia aš iš karto noriu pabrėžti, kad ten yra žodžiai, žodžiai, žodžiai... Ir jie nėra, negali būti vertinami kaip įrodymai.

Nes įrodymai yra veika. Ką užfiksavo šitie įslaptinti liudytojai?

Kažkokius dviprasmiškus pasisakymus. Gėrėjimąsi, sakykim, čečėnų kovotojais, norą išvykti, susipažinti su jais.

Ar galima sakyti, kad tai yra duomenys Baudžiamojo kodekso prasme? Ne.

Be to, visi šie pokalbiai vertinami selektyviai. Išspaudžiami iš jų radikalumu alsuojantys žodžiai ir sakiniai, bet, pavyzdžiui, visiškai necituojama ir neakcentuojama, kai ji sako, kad aš noriu išvykti, aš noriu ištekėti, aš noriu būti tenai, aš noriu gimdyti vaikus ir t.

t. Bet noriu grįžti į pirmąjį akcentą – jos kombatantės vaidmenį.

Net jeigu tuos žodžius ir suvoktume kaip charakterizuojančius ją kaip kovotoją, jie galėtų būti ir radikalesni. Kaip tas L. Vėlavičiaus pavyzdys, kai žuvo dėl įsitikinimų.

Ir niekaip mes negalėtume jai inkriminuoti, kad tie žodžiai yra kaltės įrodymas. Nieko, išskyrus kalbas, įslaptinti liudytojai nenustatė. O jos nėra įrodymas. Ko verti tie protokolai, esą surasti ir surinkti įrodymai, kada VSD darbuotojai ateina į tą markezą, kontroliuojamą jų, ir paima iš kompiuterio duomenis? Esą tas kompiuteris priklauso markezui, kurio oficialiai nėra, jis niekur nebuvo registruotas...

Gerbiama kolegija, visa tai įvertinę matome operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo imitaciją. Čia ne tie procesiniai tikslai, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnis – ginti žmogaus teises, greitai ir išsamiai ištirti, kad kaltieji būtų nubausti ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Apie žmogaus teises E. Kusaitės atveju visai negalima kalbėti.

Nes prieš jos teises veikia visa sistema, nepagrįstai pradėdama operatyvinį ir ikiteisminį tyrimą. Ir siekdama vienintelio – ne nusikaltimą atskleisti, bet sudaryti tokias sąlygas, kad kiekvienas jos žodis, kiekvienas judesys būtų nukreiptas prieš ją.

PAPILDYTA 03.12

Bylos medžiagos pagrindu aš esu įsitikinęs, kad Generalinės prokuratūros įsitraukimas į šitą imitaciją, tikintis geros baigties, buvo, kaip galima suprasti, paremtas tam tikrais skaičiavimais. Bet nuo Generalinės prokuratūros įsitraukino VSD pradėtas tyrimas įgijo naują pagreitį.

Bylos medžiagoje yra duomenys, kad generalinės prokuratūros prokuroras Justas Laucius duoda nurodymą perduoti duomenis apie E. Kusaitę Rusijos FSB.

Tiktai tokiu pagrindu ten atsiranda duomenys, bet oficialus pagrindas yra. Ir jūs žinote kontradmirolo Didyk atsakymą byloje, kuris verčiant falsifikuotas – siekiant nuslėpti Lietuvos Respublikos iniciatyvą.

Tuo pranešimu jie praktiškai įskundė Magmadovus. Jiems buvo žinoma, kontroliuojant E. Kusaitės naudojamą kompiuterį, kad ji palaiko su jais ryšį, gal ten yra kiek šešėlių, gėrintis čečėnų pasipriešinimu ir pritariant jam. Prokuratūrai perėmus ikiteisminį tyrimą buvo reikalingi kokie nors konkretesni duomenys.

Ne vien tiktai žodžiai, SMS žinutės – buvo reikalingi veiksmai. Štai tuos buitinio lygio veiksmus, pažintinio lygio veiksmus su Magmadovais, perduodant informaciją FSB buvo siekiama kriminalizuoti.

Kad štai E. Kusaitė ieško bendrininkų, susirado Magmadovus...

Ir tada šito pranešimo pagrindu įsitraukia Rusijos FSB ir pradeda tyrimą. O dar pasirodė, kad du broliai iš tų Magmadovų giminės – Čečėnijoje kariai.

O brolis su broliu palaiko ryšius. Ir tada prasidėjo...

Štai tas antras pagreitis, kurį suteikė prokuratūra, ir lėmė, kad ta byla atsirado čia, teisme. Nes to, ką surinko VSD, kažkokius ten rašinėlius – nepakako...

Reikėjo veiksmų. Veikos.

Bet norėčiau atkreipti jūsų dėmesį, kad ne kiekviena veika yra nusikalstama. Tai, kad E. Kusaitė susirašinėjo su Magmadovais, kalbėjosi kompiuterio pagalba – tai nėra visuomenei pavojinga ir įstatymų draudžiama veika, kaip nusikalstamos veikos sampratą apibrėžia Baudžiamasis kodeksas. Tai yra buitinio, socialinio lygmens kontaktai.

Ir jie dirbtinai kriminalizuojami. Dar kartą pabrėžiu – tie kontaktai nebuvo visuomenei pavojingi, nusikalstami ir draudžiami kokiu nors įstatymu.

Ir negali būti vertinami kaip įrodymai.

Na, toliau – E. Kusaitės noras išvykti į Maskvą... O ji išvis keliavo: ir į Vokietiją, daug nesvarstydama, ir į Rusiją, galbūt būtų nuvykusi į Azerbaidžaną. Jaunas žmogus – kodėl ji tam markeze sėdi? Ji ieško dėmesio sau... Lygiai tas pats, ta pati paskata jos širdyje išlieka ir siekiant kelionės į Maskvą. Netgi galbūt šiek tiek spekuliuojant čečėnų jausmais. Man atrodo, tai akivaizdu, sudėjus visą paveikslą.

Kas toliau, pagal prokuratūrą, pagal kaltinimą? 500 dolerių persiuntimas ir jų panaudojimas.

Kas tai yra, paėmus izoliuotai? Vyras persiuntė moteriai 500 dolerių.

Tarp kitko, yra pokalbiai, kur jis sako, kalbėdamas su draugu Asigirejevu – aš ir pats galvoju, o kodėl vežti į Čečėniją kažkam žmoną, aš pats norėčiau ją paimti už žmoną, atvažiuoti į Lietuvą ir turėti galimybę laisvai judėti Šengeno ribose. Ir štai jis atsiunčia 500 dolerių.

Ir išvis, kai kitą kartą vyras ką nors dovanoja moteriai – ar čia būtinai reikia įžiūrėti tik kriminalą? Tuo labiau, jeigu jis pretenduoja į jos vyrus.

Nematau čia jokio ryšio su teroro akto ruošimu ir jo finansavimu. Dirbtinis vertinimas, dirbtinė kriminalizacija.

Toliau kriminalizuojamas bilietų įsigijimas ir išvykimas. Dar kai kur pabrėžia, kad bilietas buvo perkamas į vieną pusę.

Aš nežinau, ar yra autobusuose pardavinėjamas bilietas į abi puses? Lėktuvu skrendant gali tokį bilietą įsigyti, bet autobusu, man regis, ne.

Ir to likučio, šimto dolerių, tam nepakanka. Tad bilietų įsigijimas ir išvykimas – kaip teigia E. Kusaitė, pasisvečiuoti, pabūti, pasivažinėti, netgi iki Čečėnijos ar kitur nuvažiuoti – jokiu būdu nėra nusikalstamas.

Na ir vertinimas trečio dalyko, ant ko pastatytas kaltinimas. Kūrė, sukūrė nusikalstamą grupuotę ir dalyvavo jos veikloje.

Kur? Kokie duomenys?

Netgi Maskvos teismas šito neįžvelgė. <Čia praleistas įraše sunkiai girdimas sakinys.

Ber ar mes galim žiūrėti griežčiau, negu kad jie žiūri? Jeigu ten būtų buvę kokios nors grupės požymių, tai jie būtų Maskvos nuosprendyje.

Šito nėra. Ir mūsų prokurorų išvada yra išgalvota.

Tik žodžiai. O kur duomenys?

Apie grupę, organizuotą, pasiskirsčiusią vaidmenimis? Kaip paskirsto vaidmenis?

Tą buitinį, eilinį žmogišką elgesį tarp žmonių, kuris visur egzistuoja, dirbtinai kriminalizuoja. Tas, kas siuntė pinigus – reiškia, finansavo.

Ta nusipirko bilietus – reiškia, išleido pinigus atvykti į Maskvą ir įvykdyti teroro aktą. Tas atvažiavo į stotį pasitikti žmogaus, kuris Maskvoje gi nieko nežino, juk ten gyvena apie 11 milijonų – jis irgi turi atitinkamą vaidmenį.

Nei atskirai paėmus tuos veiksmus, nei kaip visumą – tai nėra įstatymu draudžiami pavojingi visuomenei veiksmai. Buitiniai tie veiksmai.

Gerbiami teisėjai, aš čia dėsčiau, vertinau kaltinimo versiją, kad ji buvo ruošiama ir puoselėjama kaip teroristė, iš dalies atsiribodamas nuo jos kombatantės vaidmens.

Dabar noriu aptarti, kaip vertinti mūsų Generalinės prokuratūros vaidmenį ir iniciatyvas bendradarbiauti su Rusijos Federacija. Jeigu tos iniciatyvos išsitenka Lietuvos ir Rusijos teisinio bendradarbiavimo sutarties rėmuose, jeigu jos neprieštarauja kovos su terorizmu konvencijai – už tokį bendradarbiavimą.

Nes nusikalstamumas yra visiems vienodai svarbi problema. Rusija irgi nėra tie žmonės, nuo kurių reikia visais atvejais atsiriboti.

Tie kontaktai, kurie nekenkia mūsų valstybei, jos nepriklausomumo supratimui, jos nepriklausomai baudžiamajai politikai – prašau. Ir niekas šito bendradarbiavimo negali ginčyti.

Bet šioje byloje jokio bendradarbiavimo būti negali, jeigu mes siekiame išlikti kaip nepriklausoma valstybė, turinti savo supratimą, savo vertybes ir Baudžiamąjį kodeksą, kuris gina šitas vertybes. Aš grįžtu prie to, kad mes – kaip ir visas pasaulis, Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga – pripažįstame Čečėnijos nepriklausomybės karą.

Rusija šito nepripažįsta. Ji sako, kad Čečėnijoje veikia (dabar visame Šiaurės Kaukaze) neteisėtos karinės formuotės, kurios pasisako prieš valstybinę santvarką, konstituciją...

Ir jos yra jėga naikinamos. Mūsų požiūriu, tai yra kovotojai už nepriklausomybę.

Rusijos požiūriu – nusikaltėliai. Mes – ne mes, o priešingai, Lietuvos Generalinės prokuratūros prokurorai – tiesiog pereina į Rusijos pusę, į jos supratimą, priešingą mūsų valstybei.

Maitina juos informacija, gauna iš jų informaciją. Byloje nuo 11 iki 15 tomo yra Rusijos Federalinio Saugumo Tarnybos informacija...

Ir ne tik tuose tomuose – kituose yra daug bendrai surinktos medžiagos. Ar šita medžiaga gali būti E. Kusaitės apkaltinimo pagrindu? Ne.

Ir dėl ko? Dėl mūsų skirtingų požiūrių.

Bendradarbiavimas būtų galimas, jeigu Rusijos ir Lietuvos baudžiamoji politika šiuo klausimu būtų viena ir ta pati. Pavyzdžiui, kaip dėl nusikaltimų prieš asmenį, kovos su narkotikais ir t.

t. Bet čia ji yra priešinga.

Pagal Rusiją, mūsų kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę – čia jų pavardės iškaltos granite apačioje, kiekvieną kartą matomos, einant į teismą – yra banditai. Dabartinio vertinimo sąvoka – teroristai.

Aš nesuprantu – negi mūsų prokuratūra solidarizuojasi su šituo požiūriu? Juk mes turim L. Vėlavičiaus pavyzdį... Kaip suvokti – turim mes nepriklausomybę ar ne?..

Ar mes gerbiam savo didvyrius, kurie už tai kovojo? Ar nenurodom jų pavyzdžių kaip sektinų jaunimui?

Jokio bendradarbiavimo šiuo klausimu būti negali. O jeigu jis ir yra – kaip jis galėtų būti vertinamas?

Mažų mažiausiai – kaip pareigybinių įgaliojimų viršijimas. Jau nekalbant apie žmogaus teises, kurios E. Kusaitei yra ribojamos. Į laisvę, į sąžinės laisvę pasirinkti tokį gyvenimo būdą ir elgesį, kurį ji norėtų.

O jeigu, kaip ji kaltinama – kovotojo „Emirat Kavkaz“?..

Aš manau, gerbiama kolegija, kad bendradarbiaujant su FSB surinkta medžiaga buvo reikalinga tam, kad kažkaip sustiprintų VSD surinktą medžiagą – gi nieko nebuvo, išskyrus kompiuterį. Ir sustiprinti ne tik FSB duomenimis, bet ir teismo nuosprendžiu.

Noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad šis nuosprendis neturi jokios prejudicinės galios, nors jame daug yra kalbama apie, taip sakant, E. Kusaitės elgesį, kad ji į Maskvą vyko susisprogdinti.

Kolegijos dėmesį norėčiau atkreipti į tai, kad Rusija yra ratifikavusi Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, pagal kurią E. Kusaitė turi teisę į teismo sprendimo, kuris apriboja jos teises, peržiūrėjimą.

Mes, naudodamiesi tuo ir Rusijos Federacijos baudžiamojo proceso kodekso išaiškinimu – ten pasakyta, kad teismo nuosprendį gali skųsti ne tik tie, kurie yra nuteisti, bet ir kiti asmenys, kurių teisės, laisvės yra apribojamos – parašėme kasacinį skundą Rusijos Aukščiausiajam teismui. Kokia buvo reakcija?

Jo nenagrinėjo. Aukščiausiojo teismo teisėjas atsakė: mūsų nuomone, tai nėra konvencijos pažeidimas...

Rusija nusišalino.

Aš noriu atkreipti jūsų dėmesį į Rusijos požiūrį ir į mūsų teismą. Kolegija tenkino mūsų prašymus, kad būtų iškviesti ir teismo posėdyje apklausti liudininkai.

Na, kad jie čia atvyks buvo maža vilties, todėl kolegija ėmėsi priemonių, per Teisingumo ministeriją nusiųsti klausimų sąrašą į Maskvą. Taip pat, kaip E. Kusaitės atžvilgiu padarė Maskvos teismas – apklauskite ir atsiųskite. Kaip jie?

Nereagavo. Ar jūs turite apklausų duomenis?

Neturite. Ar apklausti sąraše esantys liudininkai?

Ir išvis, vertinant Rusijos požiūrį į šitą bylą galima pasakyti Šekspyro žodžiais apie maurą: jis padarė savo darbą – gali išeiti. Prokuratūros ir teismų atžvilgiu taip ir buvo pasielgta.

Mes jiems glėbiais teikėme informaciją, atsiųstą rusišką vertėmės savo vertėjų pagalba, o kada jau tapome nebereikalingi ir nuteisė Magmadovus – nu netrukdykite mums dirbt... Ir jokios teisinės pagalbos sutarties, jokios pagarbos mūsų teisiniam imunitetui neliko.

Na, sakykim taip, švelniai: įžeidžiantis požiūris. Mes esam provincija, jeigu jūs mums reikalingi, mes pasinaudosim.

O toliau jūs elkitės, kaip norit...

Aš manau, kad Rusija, supratusi, kad ji pati čia yra įvelta į tokią teisinę situaciją, nebenorėjo jos toliau eskaluoti ir atsiribojo nuo viso šito. Ji gi puikiai supranta, kad jos požiūris į Čečėniją yra išimtinis, su jokiomis konvencijos dėl kovos su terorizmu nuostatomis nesuderinamas. Todėl nebenorėjo toliau bendradarbiauti. Murkdykitės jūs patys savo išvirtoje košėje, mes čia daugiau nedalyvaujam.

Man atrodo, kad teismas neturėjo galimybės įvykdyti mūsų procesinio įstatymo reikalavimus ir išsamiai, visapusiškai išnagrinėti bylą. Ar jūs turite Maskvos liudytojų apklausos protokolus?

Ne. Galime remtis jų parodymais?

Ne, negalim. Nes tie apklausos protokolai, kuriuos pagarsino, buvo parengtinio tyrimo apklausos protokolai – teisme parodymai keitėsi – ir pagarsinti be jokio teisinio pagrindo, numatyto procesiniame įstatyme.

Tik kad pagarsinti. Va neatvyko, negavom – pagarsinam.

Nėra pagrindo remtis jų parodymais, tuo labiau, kad tarp jų yra prieštaravimų.

Kas lieka? VSD darbuotojų arba veikiančių pagal jų nurodymus įslaptintų liudytojų parodymai.

Šitie parodymai irgi negali būti teisiniu pagrindu pagal 301 straipsnį . Nes nėra duomenų, patvirtinančių juos.

Ir viskas ten – tik žodžiai. Baudžiamojo proceso įstatyme aiškiai pasakyta, kad negalima remtis įslaptintų liudytojų parodymais, jeigu jie nepasitvirtina kitais įrodymais, vienareikšmiai rodančiais nusikalstamą veiką.

Ne buitinio lygmens santykiais ir jų dirbtine kriminalizacija, o konkrečia nusikalstama veika. Ir dar kartą grįžtam prie to paties: šitie parodymai yra tik žodžiai.

<... >

Tęsinys rengiamas

P. S. Kelis straipsnius šia tema, publikuotus ekspertai.eu, rasite čia: Ar Kusaitė sukūrė Lietuvoje tarptautinę teroristų organizaciją?

Kas įgaliojo VSD ir GP įsitraukti į karą Čečėnijoje Rusijos pusėje?

E. Kusaitė, įsižeidę prokurorai ir Ispanijos karalius

Kodėl E. Kusaitę teisia Vilniuje, o ne Klaipėdoje?

Kaip Teisėjų tarybos rekomendacija pakeitė įstatymą

Plieninis apsupties žiedas

Bet mes esame gyvi ir liudijame Lietuvai

E. Kusaitės byla: provokacijų technologijos

Valstybė, kuri veikia prieš savo piliečius, yra svetima valstybė