Europa veržiasi prie derybų stalo, bet niekas nežino, kas turi kalbėti jos vardu

Abu Dabyje numatytose Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusijos ir Ukrainos derybose dėl karo pabaigos ir būsimos Europos saugumo architektūros. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jean-Noël Barrot patvirtino savo šalies dalyvavimą, tačiau negalėjo įvardyti, kas jai atstovaus.

Europa veržiasi prie derybų stalo, bet niekas nežino, kas turi kalbėti jos vardu

Prancūzija paskelbė, kad europiečiai dalyvaus lapkričio 10–11 d. Abu Dabyje numatytose JAV, Rusijos ir Ukrainos derybose dėl karo pabaigos ir būsimos Europos saugumo architektūros. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jean-Noël Barrot patvirtino savo šalies dalyvavimą, tačiau negalėjo įvardyti, kas jai atstovaus. JAV prezidentas Donald Trump po susitikimo su Rusijos atstovu Kirilu Dmitrijevu prabilo apie didelį susitarimą su Maskva, galintį apimti ne tik Ukrainą, bet ir visą Europą. Tačiau iškilo esminė problema: kas įgaliotas kalbėti visos Europos vardu? Europos Sąjunga turi Europos Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen, Europos Vadovų Tarybos pirmininką António Costa ir užsienio politikos vadovę Kają Kallas. Tačiau vieno bendro derybininko, turinčio aiškų mandatą atstovauti visoms Europos valstybėms, nėra. Italijos premjerė Giorgia Meloni pasiūlė tokį derybininką paskirti. Šiai iniciatyvai pritarė A. Costa. Tuo metu JAV prezidento atstovas Jared Kushner paaiškino, kad europiečiai bus konsultuojami derybų paraštėse, o tiesioginis jų dalyvavimas platesniame formate priklausys nuo pasiektos pažangos. Taigi Europa reikalauja vietos prie stalo, tačiau pati dar nėra išsprendusi bendro atstovavimo klausimo. Tai silpnina jos galimybes daryti įtaką sprendimams dėl savo saugumo. Šiame istoriniame procese ypatinga atsakomybė tenka Lietuvai, nuosekliai demonstruojančiai lyderystę Rusijos atgrasymo ir Ukrainos rėmimo srityse. Prezidentas Gitanas Nausėda jau paskelbė, kad Rusija karą pralaimėjo. Todėl Lietuva galėtų imtis iniciatyvos ir pasiūlyti, kas turėtų atstovauti Europai derybose dėl jos ateities. Lietuvos lyderystė įgytų dar didesnę tarptautinę reikšmę, jei mūsų šalis ne tik skelbtų apie Rusijos pralaimėjimą, bet ir padėtų užtikrinti, kad Europos ateitis nebūtų sprendžiama be pačios Europos.