Evarist Bartolo: suverenitetas tampa nešvankiu žodžiu

E. Bartolo, remdamasis Maltos nepriklausomybės, neutralumo ir užsienio karinių bazių pašalinimo patirtimi, nagrinėja, kaip mažos valstybės gali ginti savo suverenitetą vis labiau militarizuotame pasaulyje. Jis kalba apie NATO, branduolinę riziką, Europos lyderystę, santykius su Afrika, ekonominę galią, korupciją ir praktines mažų valstybių nepriklausomybės ribas.

Manau, kad monstrų buvo daugelį šimtmečių. Tiesiog priklauso nuo to, kas tuo metu jautė skausmą. Davose Mark Carney atrado monstrus ir pasakė, kad tai daugiau nei lūžis. Dieve mano. Jis pasakė: „O, dabar siaubinga. Yra dvigubi standartai. Teisinė valstybė baigėsi. Yra sankcijos.“

Negaliu suprasti, kaip jis nepaminėjo, kad nuo 1971 iki 2001 metų 38 milijonai žmonių žuvo dėl JAV ir ES jiems taikytų sankcijų. Jeigu paimtume laikotarpį nuo 1945 metų iki šiandien ir pažvelgtume į politinių žmogžudysčių bei valstybės perversmų skaičių prieš tas valstybes ir tuos lyderius, kurie bandė pasakyti: „Nužudykime monstrus, kurie mus ryja jau tiek metų.“

Manau, didžiausias šiandienos susidūrimas yra toks: vienoje pusėje turime Vakarų galios elitą, kuris nori ir toliau gyventi virš kitų, o kitoje – likusį pasaulį, kuris sako: mes pasirengę gyventi kartu su kitais, tačiau daugiau nebesutiksime gyventi po kitais. Susidūrimas vyksta tarp šių dviejų pusių. Bet jis tęsiasi jau šimtmečius. Tai neprasidėjo po Antrojo pasaulinio karo.

Bet mes egzistuojame. Egzistuojame mažiausiai 8 500 metų, tačiau suverenūs ir nepriklausomi esame tik pastaruosius 64 metus. Tai reiškia, kad jeigu 8 500 metų suspaustume į 24 valandas, suverenūs būtume tik paskutines dešimt minučių. Tačiau tos paskutinės dešimt minučių Maltos gyventojams buvo pačios geriausios.

Ne todėl, kad mus valdė puikios vyriausybės. O todėl, kad pagaliau nuo 1964 metų sprendimai pradėti priimti Maltoje dėl maltiečių, o ne tam, kad būtų aptarnaujamos strateginės karinės bazės tų, kurie vienas po kito mus valdė du tūkstančius metų.

Jeigu apsiribotume paskutiniais 200 metų, kai vyko intensyvi konkurencija tarp Britų imperijos, Prancūzijos imperijos ir Rusijos imperijos, galiausiai nugalėjo Britų imperija. Nuo pat pradžių, dar prieš tai oficialiai įforminant, Britanija maltiečiams labai aiškiai pasakė: pamirškite savo nacionalinius siekius. Nekalbėkite apie demokratiją. Nekalbėkite apie spaudos laisvę. Mums jūsų reikia kaip bazės ir niekam daugiau.

Beveik 200 metų Malta tarnavo tik kaip bazė. Kadangi ji tokia maža, jeigu turite tvirtoves, karinių lėktuvų kilimo ir tūpimo takus, karines bazes – kur statysite viešbučius? Kur statysite gamyklas? Kur plėtosite prekybą?

Britai aiškiai pasakė, kad valdys mus kaip diarchiją. Taigi vienu metu turite dvi valdžias. Tikrieji, rimti, dideli dalykai sprendžiami Londone, o jūs pasirūpinkite keliais. Bet net ir su keliais reikėjo būti atsargiems. Prieš tiesiant kelią reikėdavo atlikti karinio poveikio vertinimą – ar jis nepakenks mūsų strateginiams interesams. Taigi viskas buvo tam pajungta.

Ką tai reiškė? Kad norėdami padoriai gyventi savo pačių šalyje maltiečiai turėjo turėti suverenitetą. Iki tol pusė mūsų gyventojų emigruodavo į įvairias vietas. Tačiau vien suvereniteto nepakako. Jis turėjo būti tikras suverenitetas, o kartu su juo – neutralumas ir užsienio karinių bei karinio jūrų laivyno bazių uždarymas.

Tik po to per pastaruosius 23 metus, jeigu žiūrėtume į Jungtinių Tautų žmogaus socialinės raidos indeksą, Malta buvo priskiriama prie pažangiausių pasaulio valstybių pagal pajamas, švietimą ir sveikatą. Bet tai tapo įmanoma tik todėl, kad tapome suverenūs, neutralūs ir neturime karinių bei jūrų bazių. Mūsų atveju tai tikrai susiję. Užsienio politika yra visiškas vidaus politikos tęsinys.

Tačiau tai neįvyko atsitiktinai. Aš nesilaikau didžiojo žmogaus istorijos teorijos, tačiau lyderiai yra svarbūs. Be lyderių, be vizijos – jeigu ta vizija išreiškia žmonių poreikius – nebūtume pasiekę to, ką pasiekėme.

Ši vizija priklausė Dom Mintoff. Viduržemio jūroje yra apie 10 tūkstančių salų. Tik 230 jų yra gyvenamos. Tik viena jų yra neutrali, suvereni ir be karinių bazių. Tai Malta. Ir taip yra todėl, kad D. Mintoff dirbo tam, kad ši vizija taptų tikrove.

Tai nereiškia, kad jis visada tuo tikėjo. Malta yra labai įdomus kolonializmo tyrimo atvejis. Esame viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kuri buvo kolonizuota, o ne kolonizatorė. Nors turime tam tikrą Stokholmo sindromą savo kolonizatorių atžvilgiu, nes vis dar mylime Maltos riterius ir, manau, tam tikru mastu net britus.

Tačiau šeštajame dešimtmetyje D. Mintoff britams labai aiškiai pasakė: „Arba būsime tokie kaip jūs ir jums lygūs, arba eisime savo keliu be jūsų.“ Akivaizdu, kad imperializmo ir kolonializmo logika diktavo, jog jie nenorėjo, kad kolonizuotieji būtų tokie kaip jie ir jiems lygūs.

Tada prasidėjo nacionalinis nepriklausomybės judėjimas. Kartu atsirado ir neutralumo koncepcija. 1958 metais D. Mintoff parašė labai garsų straipsnį „Malta – Viduržemio jūros Šveicarija“, kuriame pasakė: klausykite, štai mūsų kelias. Mes daugiau nebepriimsime jokių karinių ir karinio jūrų laivyno bazių.

Tačiau 1971 metais jis atėjo į valdžią ir iš karto pradėjo derėtis dėl naujo susitarimo, naujo gynybos susitarimo su Britanija. Pirmasis principas buvo tas, kad nuo XIX amžiaus pradžios Britanija nebuvo sumokėjusi nė vieno svaro sterlingų už išteklius, infrastruktūrą, užimtus pastatus ir žemę, naudojamus kariuomenės, karinio jūrų laivyno ir Karališkųjų oro pajėgų reikmėms. Jie nė karto nebuvo sumokėję.

Jis pasakė: dabar turite mokėti, kad galėtume pertvarkyti savo ekonomiką, kuri 60 procentų buvo paremta karinių pajėgų buvimu, ir galėtume turėti prekybą, pramonę, turizmą, finansines paslaugas. Ir jis pradėjo prie to dirbti.

Tuo pat metu svarbu atkreipti dėmesį į keletą dalykų, kurie labai aktualūs ir šiandien. Pavyzdžiui, 1953 metais ministras pirmininkas buvo George Borg Olivier. Tai buvo centro dešinės partija, tačiau krikščioniškosios demokratijos, o ne britų konservatyviosios tradicijos.

1953 metų Kalėdų išvakarėse pas jį atėjo britų gubernatorius ir pasakė: „Rytoj perduosiu Kalėdų sveikinimus Maltos gyventojams ir taip pat pasakysiu, kad NATO Pietų vadavietės centras bus įkurtas Maltoje.“

Ministras pirmininkas jam atsakė: „Kaip jūs galite taip padaryti? Jūs net su mumis nepasitarėte. Jūs tiesiog savo sveikinime pasakysite: gerų Kalėdų, ir, beje, NATO ateina čia, visiškai nesiderėjus su maltiečiais.“

Britų gubernatorius atsakė: „Tai ne jūsų reikalas. Tai rezervuotieji klausimai. NATO ateis.“ Ir NATO atėjo.

Kartu su NATO ilgainiui atėjo JAV Šeštasis laivynas, Maltos aerodromais pradėjo naudotis Karališkosios oro pajėgos ir JAV oro pajėgos, iš Maltos ūkininkų buvo paimami nedideli žemės plotai šiems objektams statyti. Toks slaptas veikimo būdas iš tikrųjų padėjo stiprinti nepriklausomybės judėjimą. Nepriklausomybė reiškė ne vien suverenitetą, bet ir karinių bei jūrų bazių atsikratymą.

Tuo pat metu yra dar vienas įdomus dalykas, apie kurį sužinojome tik 2023 metais. 1959 metais britų valdžia parengė slaptą ataskaitą apie tai, kas nutiktų, jeigu į Maltą būtų numesta nedidelė atominė bomba, siekiant neutralizuoti ir sunaikinti visus pagrindinius NATO centrus Maltoje.

Jie padarė išvadą, kad būtų sunaikinti du trečdaliai gyventojų, o šalis taptų ne tik negyvenama – ji liktų tiesiog uolos gabalas. Tai niekada nebuvo paviešinta. Apie tai sužinojome tik 2023 metais.

Tuo pat metu, labai ciniškai – aš tai prisimenu kaip vaikas, gimiau 1952 metais – visoje šalyje buvo rengiamos pratybos, kaip išgyventi branduolinį karą. Mums sakė: slėptuvių jums neturime, bet jeigu uždėsite šlapią antklodę ant langų ir durų, pridėsite laikraščių ir pasislėpsite po stalu, išgyvensite.

Tačiau jų pačių ataskaitoje buvo parašyta, kad du trečdaliai gyventojų būtų visiškai sunaikinti. Panašus dalykas nutiko 1974 metais „HMS Tiger“, kai dvi torpedos nukrito ant laive gabentų atominių ar branduolinių bombų. Tai taip pat nebuvo paviešinta, kol dokumentai, manau, 2001 metais nebuvo išslaptinti.

Tuo tarpu įdomu tai, kad nieko apie tai nežinodami 1988 metais laivų statyklos darbininkai, kurie buvo Leiboristų partijos pagrindas, neleido „HMS Ark Royal“ įplaukti į Didįjį uostą, nes kapitonas atsisakė pasakyti, kad laive nėra branduolinės ginkluotės. Ir jie jį sustabdė.

Tai buvo gerai ir vėl parodo lyderystės svarbą. Mane labai domina, kaip mažos valstybės gali išgyventi pasaulyje. Gal tai labai ciniška, bet jeigu prisimenate, kai Stanley Kubrick kūrė „Daktarą Streindžlavą“, jis sakė: „Didžiosios valstybės elgiasi kaip gangsteriai, o mažos valstybės – kaip prostitutės.“

Norėčiau manyti, kad mes nesame tik prostitutės, kad galime padaryti šiek tiek daugiau. Tačiau tai priklauso nuo lyderystės. Mane labai domina tai, ką pavadinčiau silpnųjų ginklais. Kokius ginklus turi silpnos valstybės? Manau, tai labai svarbu.

Mes jais naudojomės. D. Mintoff buvo jų meistras. Pirmiausia jis sukūrė labai stiprų ryšį su laivų statyklos darbininkais ir su maltiečiais, dirbusiais karinėse pajėgose. Beje, jiems buvo mokama mažiau nei pusė to, ką už tą patį darbą Maltoje gaudavo britai.

Jis sukūrė tokį stiprų ryšį su jais sakydamas: klausykite, turime pasiaukoti ir išvesti britų pajėgas bei NATO iš Maltos, kad galėtume gyventi geriau. Tai vienintelis būdas mums gyventi geriau.

Jis tai sakė žmonėms, kuriems darbas ginkluotosiose pajėgose buvo privilegija, nes priešingu atveju reikėjo emigruoti. Tačiau jie tikėjo tuo, ką jis darė, ir palaikė jį išvedant pajėgas iš Maltos.

Be tokio stipraus ryšio jam nebūtų pavykę, nes jis faktiškai rizikavo savo paties rėmėjų pragyvenimo šaltiniu. Tačiau jie jį palaikė, nes juo tikėjo. Tikėjo, kad jis tai daro dėl jų.

Manau, tai didelė pamoka tiems, kurie turi svajonių. Tačiau tos svajonės negali būti vien asmeninės svajonės. Jos negali būti abstraktūs ideologiniai principai. Jos turi pagerinti žmonių gyvenimą – jų darbą, užimtumą, švietimą, sveikatą.

Jis buvo derybų meistras. Papasakosiu vieną istoriją, kuri niekada nebuvo publikuota.

Kai 1972 metais Londone derėjosi su lordu Carringtonu, jis savo ministro pirmininko pavaduotojui Josephui pasakė: „Josephai, važiuok į Tripolį, kol aš būsiu Londone.“

Vicepremjeras paklausė: „Bet ką aš darysiu Tripolyje? Kalbėsiuosi su pulkininku Gaddafi?“

Jis atsakė: „Ne, ne, ne. Tiesiog būk viešbutyje. Septintą vakaro kalbėsimės telefonu maltiečių kalba. Esu tikras, kad MI6 klausysis, ir tada perduos Carringtonui, ką tu man kiekvieną vakarą sakai.“

Vicepremjeras, per visą savo buvimo laiką nė karto nesusitikęs su Muammar Gaddafi, kiekvieną vakarą jam sakydavo: „Nesivargink. Nešvaistyk laiko su lordu Carringtonu. Pulkininkas pasirengęs duoti tau viską. Ko tik paprašysi – viską duos.“

Ryte D. Mintoff ateidavo pas Carringtoną. Carringtonas sakydavo: „Domai, jūs kažką slepiate. Kažko mums nesakote.“ Jis atsakydavo: „Ne, ne, ne. Aš jums viską sakau.“

Britai sakydavo: „Esame tikri, kad Gaddafi sumokės pinigus, kurių mes nemokėsime, o jūs tada tapsite Libijos kolonija ir galiausiai Sovietų Sąjungos kolonija bei grasinsite jėgų pusiausvyrai Viduržemio jūroje.“

D. Mintoff sakydavo: „Ne, ne, ne. Mes tiesiog deramės dėl gero susitarimo, taip pat remiami Italijos.“ Tai noriu pabrėžti, nes tai susiję ir su apgailėtina šiandienos Europos lyderių būkle.

Jie būtų norėję nebūti NATO. Jie būtų norėję neutralios Italijos, turinčios labai stiprius ryšius su Viduržemio jūra ir Šiaurės Afrika.

Prisiminkite vieną iš lyderių – jis iš tikrųjų yra vienas mano herojų ir labai aktualus šiandien – Enrico Mattei. E. Mattei šiandien reikia vėl studijuoti. Tai, ką jis darė šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, buvo revoliucinga.

Jeigu šiandien nuvyksite į Teheraną, Nacionalinėje naftos bendrovėje rasite didelę jo nuotrauką, nes jis buvo didvyris. Jis sudarė su jais 75 ir 25 susitarimą. Jis jiems sakė: jūsų turimi ištekliai, jūsų turima nafta yra jūsų. Tai viena priežasčių, kodėl jie jį myli.

Jis įtikino Mohammad Mosaddegh nacionalizuoti naftą, o visa kita – istorija. E. Mattei buvo didelis, didelis, didelis svajotojas, tačiau labai praktiškas svajotojas. Tokie yra geriausi. Reikia būti praktiškam, bet reikia ir svajoti.

Jis turėjo tokius susitarimus su Alžyru, Tunisu, įvairiomis Afrikos vietomis, Kinija, Rusija. „Septynioms seserims“ tai nepatiko, nes jis visiškai sugriovė monopolistinį modelį.

Jis ne tik sudarinėjo 75 ir 25 arba 50 ir 50 susitarimus, bet Italijoje įkūrė institutą, kuris mokė šių šalių techninius specialistus, kad jie galėtų patys valdyti savo išteklius.

Taigi net Vakaruose yra padorių žmonių, pasirengusių kurti gerus, lygiaverčius santykius su Pietumis. Tačiau jo buvo atsikratyta. Klausimas yra ne tai, ar jis buvo nužudytas, o kas jį nužudė.

Tas pats ir su A. Moro. A. Moro turėjo kitokią viziją, ką Italija turėtų daryti. Kai jis buvo prie istorinio kompromiso su Italijos komunistų partija slenksčio, jis buvo nužudytas.

Henry Kissinger jam buvo pasakęs: „Tu esi Italijos Kerenskis ir jokiu būdu nenorime, kad sudarytum vyriausybę su Italijos komunistų partija.“

Tokios istorijos, įskaitant A. Moro nužudymą, padeda paaiškinti tai, ką pavadinčiau šiandienos Europos lyderystės politiniu nykštukiškumu. Jie tapo tokie maži.

Manau, dėl dviejų priežasčių. Iškart po Antrojo pasaulinio karo – ir dabar, susipažinęs su išslaptintais dokumentais, tuo esu tikras; žinoma, žvelgiant retrospektyviai visada lengviau, nes tada viskas pradeda dėliotis į vietas – JAV užsienio politika po Antrojo pasaulinio karo buvo paremta trimis prielaidomis.

Pirma – NATO. Antra – Europos Sąjunga, kol ji subordinuota NATO. Ir tik trečia – ESBO.

Jeigu žiūrite į išslaptintus dokumentus, tai labai aiškiai matyti. NATO. Europos Sąjunga subordinuota NATO. Ir tada ESBO – šiek tiek tam, kad būtų patenkinti sovietai, kurie šią idėją rėmė, ir kai kurie švelnesni europiečiai, tokie kaip Willy Brandt ir Hans-Dietrich Genscher.

Tačiau realiai prie to nedirbta. Ir būtent tai įvyko.

Karą Ukrainoje buvo galima labai lengvai išvengti, jeigu vietoje dviejų kelių – arba einame į NATO, arba renkamės ESBO su kolektyviniu ir kooperaciniu saugumu – būtų pasirinktas kitas kelias. Tada tai nebūtų įvykę. Tačiau buvo pasirinkta NATO.

Laikas, kurį praleidau Europos ir Užsienio reikalų taryboje, iš tikrųjų buvo gana liūdnas, nes nė vienu metu visiškai nebuvo jokio bandymo vykdyti diplomatiją. Aš pats buvau laikomas maištininku.

Įsivaizduokite – vien dėl to, kad invazijos išvakarėse Sergejus Lavrovas parašė mums visiems, užsienio reikalų ministrams. Aš vienintelis atsakiau.

Ir atsakiau remdamasis dokumentais, kuriuos jis minėjo: kooperaciniu saugumu, Paryžiaus chartija, Helsinkio procesu. Viskas.

Man pasakė: „Ne. Neturėjai to daryti. Tai siaubinga, nes taip elgdamasis esi minkštas ir žaidi į priešo rankas.“

Vienas iš monstrų, kuriuos turime šiandien, yra tai, kad, jeigu prisimenate garsų Andrejaus Gromykos posakį, geriau dešimt metų derėtis negu vieną dieną kariauti. Šiandien turime politikų, kurie sako, kad deramės bombomis.

Taigi diplomatija ir bombos dabar sudaro vieną tęstinę skalę.

Vienas žmogus, kuris man tai įkūnijo, buvo Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jean-Yves Le Drian. Per savo metus ministro poste man pasisekė sutikti tokius žmones kaip S. Lavrovas, Wang Yi, J.-Y. Le Drian ir Liz Truss.

Žinoma, susitikti su L. Truss buvo labai ypatinga, nes ji nieko nesakydavo. Tu tiesiog žiūrėdavai į ją, ji žiūrėdavo į tave. O paskui ji nuvyko į Maskvą dėstyti S. Lavrovui istorijos ir apsijuokė.

Tačiau kalbant apie J.-Y. Le Drian, mane stebino štai kas. Pastebėjau, kad tam tikrais metų momentais Rytų Viduržemio jūroje kildavo krizė – Graikija, Turkija, Kipras, Egiptas. Tada Prancūzija pasirašydavo naują ginkluotės sandorį ir krizė nurimdavo. Dingdavo.

Taigi akivaizdu, kad tai buvo dalis ginklų pardavimo būdo, ypač Graikijai. Kalbėjausi su vienu jo draugu, ir jis man pasakė: „Koks tu naivus.“

Aš paklausiau: „Ką turi omenyje?“ Jis pasakė: „Argi nežinai, iš kur J.-Y. Le Drian renkamas? Pažiūrėk į jo rinkimų apygardą Prancūzijoje. Ten sutelktas Prancūzijos karinis pramoninis kompleksas.“

Jie kuria darbo vietas, eksportą, pelną. O jis didžiuojasi esąs geriausias Prancūzijos ginklų pardavėjas.

Taigi galite įsivaizduoti: jeigu esi užsienio reikalų ministras ir didžiuojiesi esąs ginklų pardavėjas, kokią diplomatiją vykdysi?

Baigsiu šia mintimi. Tai parodo, kodėl Europa šiandien taip pasimetusi. Kodėl Europos Sąjunga taip pasimetusi.

Pirma – lyderiai net nežino, kokie yra jų nacionaliniai interesai ar jų valstybių nacionaliniai interesai. Tai man primena vieno ekonomisto mintį: jeigu lyderiai nežino savo valstybių nacionalinio intereso ir jų galvos prikimštos to, ką jis vadina svetimomis idėjomis...

Europos Sąjungos atveju tai labai panašu į tai, kaip veikė imperijos. Maltoje mums tai buvo labai aišku.

Pats D. Mintoff buvo Rhodes stipendininkas, nes jį ruošė valdyti Maltą taip, kad būtų tęsiama Britų imperija. Jis to nepadarė.

Kaip ir nemažai Afrikos lyderių, išsiųstų studijuoti į Oksfordą ir Kembridžą, kurie grįžo ir pasakė: „Demokratija yra gerai, bet kodėl jos negalime turėti ir mes? Suverenitetas yra gerai.“

Jungtinių Valstijų atveju tikrai buvo programa – pastaruosius dešimtmečius – įtraukti Europą ir Europos Sąjungą taip pat per stipendijas, vizitus ir analitinius centrus. Aš pats tai patyriau.

Kartą mums buvo pasakyta: Tunise vyksta pažangūs žurnalistikos kursai. Kodėl tau nenuvykus? Kadangi tuo metu buvau žurnalistas, mane atrinko.

Nuvykę pamatėme Tuniso Informacijos ministerijos fasadą. Tačiau už jo buvo Vokietijos fondas ir JAV fondas, dirbantys kartu, surinkę žurnalistus iš viso pasaulio.

Tada tris iš mūsų atrinko vykti į Stanfordą. Ir tada esi ugdomas, formuojamas, kad visa tai tęstum. O paskui nuo to atsitrauki, išmoksti triukus ir bandai juos panaudoti kaip vieną iš silpnųjų ginklų – kad nebūtum galingųjų vergas.

Čia sustosiu.

Taigi tai buvo labai sąmoningas tikslas. Net kai aukščiausi JAV diplomatai ir valstybės sekretoriai sakydavo: „Mes remiame Europos Sąjungą“, visada egzistavo kabutės – tol, kol ji subordinuota NATO ir Amerikos projektui.

Tuo pat metu vyko labai piktybiškas projektas užtikrinti, kad alternatyvūs politikai nevadovautų savo politinėms partijoms. Aldo Moro atveju buvo imtasi kraštutinės priemonės – jis turėjo būti nužudytas.

Italijoje veikė ir „Gladio“ – siekiant užvaldyti valstybę ir užtikrinti, kad kairieji, pirmiausia socialistai ir komunistai, būtų laikomi atskirai vieni nuo kitų. Tačiau planas visada buvo toks: užtikrinti, kad alternatyvi Europos vizija būtų nugalėta.

Net W. Brandt atveju jie nebuvo patenkinti jo „Ostpolitik“ ir toleravo jį tik iki tam tikros ribos. Dar blogiau buvo kartai po W. Brandt.

Hans-Dietrich Genscher gyvenimą jie padarė apgailėtiną, nes H.-D. Genscher ir toliau tikėjo, kad įmanomi bendri Europos namai, kuriuose būtų ir Rusija, nors jis jų taip nevadino.

Yra išslaptintas dokumentas, kuriame George H. W. Bush sako Helmut Kohl: „Nesivežk Genscher į Camp David, nes jis vis dar tiki „Ostpolitik“ ir détente.“

Tai buvo dar prieš Ukrainą ir net prieš NATO plėtrą. Planą plėsti NATO jau turėjo ir akivaizdžiai reikėjo atsikratyti visų lyderių, kurie tam trukdytų.

Paskui lyderiai tiesiog pasidavė. Jeigu norėjai pasiekti sėkmę, turėjai laikytis šios krypties. Ir štai ką turime šiandien.

Tai apgailėtina. Sąžiningai sakau ir sakau tai su liūdesiu – negaliu įvardyti nė vieno užsienio reikalų ministro, kuris keltų pagarbą.

Apie Kaja Kallas net nekalbėsiu, nes ji yra galutinis pavyzdys. Josep Borrell bent kartais šokinėdavo į abi puses. Tačiau tai buvo siaubinga.

Galiu jums pasakyti, kad susitikti su Sergejumi Lavrovu buvo vienas mano karjeros svarbiausių momentų, nes matydavai, kaip jis pasiruošęs. Nebūtinai sutikdavau su tuo, ką jis man sakė, bet žinojai, kad šis žmogus, net ir susitikdamas su mažos šalies ministru, buvo išstudijavęs keturiasdešimties metų istoriją.

Jis man pateikdavo detalių, kurių net pats nežinojau. Taigi jis savo darbą vertina labai rimtai.

Svarbiausia yra pagarba. Jeigu jis žino, kad jį gerbi, jis gerbs tave ir galėsite ginčytis dėl visko. Tas pats su Wang Yi.

Kai susitikau su Wang Yi Čengdu, sąmoningai į darbotvarkę įtraukiau žmogaus teises. Žinojau, kad kiti ministrai sakė: „Ar išprotėjai? Tu su Wang Yi aptarinėsi žmogaus teises?“

Atsakiau: „Taip. Kodėl ne?“ Aš pritariu žmogaus teisių idėjai – pasauliui, kuriame žmonės būtų laisvi nuo baimės ir nepritekliaus. Žmogaus teisės yra socialinės, politinės ir ekonominės.

Vakarai kalba tik apie politines teises. „Tegul jie valgo rinkimus.“ Jeigu turi rinkimus – tada viskas gerai.

Rytai sako: „Taip, bet kaip būstas? O darbo vietos?“ Turėtume turėti ir viena, ir kita. Wang Yi buvo visiškai pasirengęs tai aptarti.

Noriu pabrėžti dar vieną dalyką apie nykštukus. Jie yra nykštukai santykiuose su JAV, tačiau gali būti priekabiautojai mažesnių ES valstybių atžvilgiu. Mes esame viena šeima, bet šeimoje būna ir smurto.

2020 metų pradžioje į Maltą atvyko apie 1 200 nereguliarių migrantų. 1 200 žmonių Maltoje proporciškai būtų daugiau kaip milijonas žmonių, atvykstančių į visą Europos Sąjungą.

Mes negalėjome su tuo susitvarkyti. Norėjau palaikyti gerus santykius su Libija, ypač Tripoliu, ir vienintelis būdas tai padaryti buvo per Turkiją.

Kalbėjomės su Recep Tayyip Erdoğan, kalbėjomės su Mevlüt Çavuşoğlu ir sakėme: „Prašome, padėkite mums.“

Tuo metu ypač Graikija stūmė idėją apie ES jūrų misiją, kuri turėjo užtikrinti ginklų embargo Libijai vykdymą. Iš esmės tai reiškė ginklų tiekimo Tripoliui blokavimą, nes rytinė Libijos dalis, Bengazis, ginklus gaudavo sausuma ir oru.

Ankstesnis ministras buvo sutikęs, nors aš tam nepritariau, kad Malta dalyvaus šioje jūrų misijoje. Net laivų patikros grupę, kuri tikrintų, ar laivuose yra ginklų, turėjo sudaryti Maltos kariai.

Aš pasakiau: „Tai beprotybė. Tai neatitinka mūsų interesų. Turime laikytis atokiau nuo šios misijos.“

Taigi klausimas atėjo iki balsavimo. Prancūzai ir ypač graikai labai ant mūsų supyko, nes manė, kad sustabdysime misiją nebalsuodami už jos biudžetą.

Emmanuel Macron pagrasino mums išvesti didžiausią Maltos investiciją – mikroprocesorių gamyklą. Ji eksportuoja praktiškai pusę visų Maltos pagamintų prekių. Jis pasakė: „Jeigu tai padarysite, išvesiu įmonę.“

Graikai mums sakė: „Pasakysime graikų laivų savininkams pasitraukti iš jūsų laivų registro.“ Spaudimas buvo didžiulis. Galiu pasakyti – didžiulis.

Tačiau tuo pat metu norėjome apsaugoti savo nacionalinį interesą. Bent jau turkai ir libiai mus labai gerai suprato ir džiaugėsi, kad Malta nedalyvaus tokioje misijoje.

Taigi pasiekėme kompromisą. Misijoje nedalyvavome visiškai. Misija vis tiek prasidėjo.

Turkija buvo labai optimistiška, ir manau, faktai parodė, kad tai buvo bevertė misija, nes ji nesustabdė nė vieno ginklų srauto į Libiją.

Liūdna tai, kad šiandien padėtis Libijoje darosi labai, labai rimta. Yra stiprus judėjimas padalyti ją į tris, jei ne į dvi dalis. Pažiūrėsime, kas ten nutiks.

Dirbau „German Marshall Fund of the United States“ 2004–2007 metais, o 2007–2013 metais vadovavau „European Council on Foreign Relations“ Berlyno biurui. Taigi buvau pačiame transatlantinės bendruomenės viduje.

Ir tuo metu kritika dar buvo leidžiama. Tai svarbu suprasti. Internetas pakeitė padėtį. „YouTube“ atsirado 2004 metais. Kritinė interneto ir „YouTube“ erdvė, kurią turime šiandien, tuo metu dar neegzistavo.

Iki 2013 metų net JAV situacija buvo kitokia. Andrew Lowenthal ataskaitoje apie cenzūrą duomenimis parodoma, kad viešosios erdvės ir spaudos perėmimas prasidėjo maždaug 2013–2014 metais – Maidano laikotarpiu, po to sekė Donald Trump pirmoji kadencija, „Brexit“, COVID, Ukraina ir Gaza.

Kalbant apie Vokietijos ir Europos spaudą, tikrasis viešųjų transliuotojų ir kitų žiniasklaidos priemonių perėmimas atvirai prasidėjo 2013–2014 metais.

Kai 2004 metais dirbau „German Marshall Fund“, JAV atlikdavo apklausą „Transatlantic Trends“. Vokiečių klausdavo: įsivaizduokite tokias valstybes kaip JAV, Rusija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė – kam jaučiate daugiausia simpatijų?

Aš koordinavau šį tyrimą Berlyno biurui. Po Vladimiro Putino kalbos Bundestage, Vokietijos susivienijimo patirties ir Irako karo labai aiškiai matėsi poslinkis nuo simpatijų JAV link simpatijų Rusijai.

Apie 2003–2004 metus santykis buvo maždaug 50 prieš 50. JAV praradinėjo pokario dividendą.

Po V. Putino kalbos Miuncheno saugumo konferencijoje 2007 metais visoje Europoje prasidėjo viešųjų ryšių agentūrų organizuotas žiniasklaidos poslinkis, kuriuo buvo siekiama menkinti Rusiją ir V. Putiną.

Tai buvo labai subtilu. Tokiam žmogui kaip aš, kuris laikė save protingu ir dirbo „German Marshall Fund“, buvo labai sunku pastebėti, kas vyksta.

Gauni aukštas pareigas, tampi Europos direktoriumi, gauni daug pinigų rengti konferencijas Vašingtone, pristatyti Europos Konstituciją, eiti į Kongresą ir aiškinti dvidešimčiai senatorių, kaip veiks Europos Konstitucija. Jautiesi laimingas.

Jauti, kad turi visišką laisvę ir dirbdamas JAV analitiniame centre gali skleisti savo europietiškas idėjas. Reikia būti labai sąmoningam, kad suprastum subtilumą – kad gali būti instrumentalizuojamas.

Mano klausimas: kadaise Europoje turėjome laiką, kai valstybių ir vyriausybių vadovai suprato, kad kiekvienos Europos valstybės nacionalinis interesas yra turėti stiprią ir emancipavusią Europą. Šito nebėra. Kaip tai nutiko?

Tuomet Europos Sąjungoje įvyko visiškas poslinkis. Jungtinės Valstijos tuo visiškai pasinaudojo.

Prisiminkite žodžius „Naujoji Europa“ ir „Senoji Europa“. „Mes ugdysime ir remsime Naująją Europą prieš Senąją Europą.“

Nėra jokių abejonių, kad po plėtros ES visiškai prarado savo ankstesnį centrą. Jos centras pasislinko į Rytus, tačiau ne tam, kad priimtų Rytus, o tam, kad priešintųsi Rusijai.

Labai įdomu pažvelgti į dabartinių ES komisarų sąrašą. Galingiausi iš jų yra iš Baltijos šalių. Tai nėra sutapimas. Tai taip pat koordinuojama su gilumine valstybe JAV.

Apie vieną akivaizdžią šio proceso pasekmę esu kalbėjęs ir su Romano Prodi. R. Prodi, Baltijos valstybėms stojant į ES, mėgino nuraminti rusus sakydamas: „Jie įstos į mūsų klubą ir mes juos nuraminsime.“

Sergejus Lavrovas pasakė: „Ne. Jie pavers jus visus įnirtingais šunimis prieš mus.“ Ir būtent taip nutiko.

Jeigu pažvelgsite į išslaptintus dokumentus apie tai, kaip europiečiai pasitraukė nuo ESBO link NATO ir link tokios ES, kuri nebesiremia kooperaciniu saugumu, pamatysite, kad būtent Baltijos šalių lyderiai amerikiečiams sakė: „Nedirbkime su rusais. Nepasitikėkite rusais. Nepasitikėkite jais.“

Tai privačiuose pokalbiuose kartojasi vėl ir vėl. Taigi ES, išsiplėtusi į Rytus, prarado savo centrą.

Galiu pasakyti, kaip sunku mums – kai sakau mums, turiu omenyje Italiją, Maltą ir Ispaniją – buvo įtraukti Viduržemio jūros regioną į darbotvarkę, įtraukti Afriką į darbotvarkę.

Įsivaizduokite Afriką, kai Europos Sąjungoje vyksta demografinė savižudybė, o Afrikoje – demografinis sprogimas. Judame link santykio penki prieš vieną.

ES per ateinančius 25 metus kasmet praras po milijoną darbingo amžiaus žmonių. Iš viso – 25 milijonus. Tuo tarpu Afrikoje bus penki milijardai žmonių.

Mėgini tai įtraukti į darbotvarkę – jokio susidomėjimo. Afrika juk yra čia pat. Tai bus didžiulis klausimas. Bet nesugebi jo net įtraukti į darbotvarkę, jau nekalbant apie rimtą diskusiją.

Kai vyko ES ir Afrikos Sąjungos susitikimas, atvyko visi 52 ar 53 Afrikos užsienio reikalų ministrai. Iš 27 Europos Sąjungos šalių atvyko tik septyni užsienio reikalų ministrai.

Įsivaizduokite, kokią žinią tai siunčia: mums jūs nesvarbūs.

Pažiūrėkite į Ursula von der Leyen pradėtą „Global Gateway“ projektą Afrikai. Jis nėra sukurtas su Afrika ir nėra skirtas Afrikai. Jis skirtas Europai, kad ji galėtų ir toliau žiūrėti į Afriką tik kaip į kuro, žaliavų, retųjų žemių ir kitų vertingų išteklių šaltinį.

Savo kolegoms, net Josep Borrell, sakydavau: „Kodėl jūs nenuvykstate į tas valstybes?“ Jie sakydavo: „Bet ką mes jiems pasakysime?“ Aš sakydavau: „Gal galite nieko nesakyti ir tiesiog paklausyti?“

Gal būtų naudinga pradėti klausytis, o ne vien kalbėti.

Simboliška buvo viena situacija, kai trys užsienio reikalų ministrai lankėsi Libijoje, susitiko su užsienio reikalų ministre Najla El Mangoush, o didžiąją susitikimo dalį rašinėjo žinutes telefonuose, jai kalbant. Jie jos net nesiklausė.

Įsivaizduokite, kokią žinią tai siunčia.

Ir noriu pabrėžti dar vieną dalyką. Žinau, kad tai prieštaringa.

Jeigu Europos Sąjunga nori vėl turėti ekonomiką arba jeigu nori ekonominio atsigavimo, jai reikia darbuotojų. Ji neturi pakankamai žmonių. Jai reikia migrantų.

Tai nėra „didžiojo pakeitimo“ sąmokslo teorija. Migrantai yra būtini.

Mes Maltoje tai žinome, nes iš šalies, kuri pati siuntė migrantus į užsienį, tapome šalimi, į kurią žmonės atvyksta. Kito pasirinkimo neturime.

Tačiau tai, kaip su jais elgiamasi, parodo, kad Europa nėra pasirengusi priimti daugiapolio, daugiacivilizacinio pasaulio.

Jeigu taip elgiesi su žmonėmis savo šalyje, koks tavo požiūris į juos likusiame pasaulyje?

Nemanau, kad būtų perdėta pasakyti, jog požiūris, prasidėjęs mažiausiai prieš 500 metų, iš esmės nepasikeitė.

Neseniai skaičiau Antonio Pigafetta kroniką apie Magelano kelionę. Jis rašo apie laivą, grįžtantį iš Prieskonių salų. Laive kilo dizenterija, žmonės mirė, todėl lavonus teko mesti už borto.

Jis rašė, kad krikščionių kūnai plūduriavo veidu į viršų, dangaus link, o indėnų – veidu žemyn, pragaro link. Nemanau, kad tai labai pasikeitė. Tiesiog šiandien turime kitų to variantų.

Prisimenu, kaip Jeffrey Sachs stebėjosi, kad žmogus gali vadovauti Europos valstybei, o paskui jo ambicija yra tapti NATO pareigūnu. Koks mąstymas tai leidžia?

Kaip afrikietis suprantu, kad buvome išauklėti žiūrėti į Europą ir globalią Šiaurę beveik kaip į dangų. Galiu suprasti, kodėl Afrikos lyderis gali galvoti: noriu išvykti iš Lagoso ar Johanesburgo ir dirbti Briuselyje.

Bet kas verčia taip mąstyti europietį?

Ir akivaizdu, kad jie yra artimesni tam tinklui negu savo žmonėms. Tai tas pats procesas. Tiesiog šiek tiek rafinuotesnis, bet tas pats.

Norėčiau įtraukti ekonominį elementą – tiksliau, kapitalistinį elementą. Manau, kad Europos plėtra buvo tiek pat neoliberalus projektas, kiek ir visa kita.

Neoliberalizmu turiu omenyje ne laisvąją rinką ar laisvąją prekybą. Taip tik parašyta ant pakuotės. Realiai kalbame apie vis didesnės galios suteikimą didelėms korporacijoms, prisidengiant laisvos rinkos ir laisvos prekybos retorika.

Iš tikrųjų pirmyn stumiami milžiniškų monopolinių korporacijų interesai. Tai susiję ir su jūsų minėtu nykštukiškumu.

Tais laikais, kai turėjome geresnę politinę lyderystę, politinė užduotis buvo tiesiog sudėtingesnė. Pirmaisiais dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo reikėjo kažkaip suderinti kapitalistų interesus su dirbančių žmonių interesais Europoje.

Tam reikėjo politinės kūrybos. Prasidėjus neoliberalizmui to nebereikia. Nebereikia rūpintis žmonėmis.

JAV tai daroma tiesiog pinigais. Išleidi daugiau pinigų – laimi rinkimus. Europoje pinigai turi mažesnę reikšmę, nors jų reikšmė tikrai nėra nulinė. Tačiau rezultatas iš esmės tas pats.

Norėjau tai įtraukti į diskusiją ir išgirsti jūsų komentarą.

Tai nyksta. Ir tai labai neramina mane dėl mano šalies.

Manau, kad per trumpą laiką būsime nuėję nuo kolonizacijos prie dekolonizacijos ir tada prie rekolonizacijos. Labai dėl to nerimauju.

Ir tai liečia ne tik Maltą, bet ir kitas valstybes. ES vystantis į supervalstybę, galia vis labiau koncentruojama Briuselyje.

Kai kurie žmonės manė, kad perdedu. Tačiau dabar, manau, jiems pradeda aiškėti, kad tame yra tiesos.

Mes vėl tampame diarchija. Tik vietoje Londono dabar turime Briuselį.

Egzistuoja didžiulis spaudimas atimti veto teisę iš valstybių Taryboje. Kad valstybės prarastų veto.

Jeigu taip atsitiktų – dabar kalbu apie Maltą – vėl taptume kolonija. Nes kiekviena valstybė turi savo specifinę darbotvarkę ir specifinę realybę ir turi kovoti už tai.

Kai nedalyvaujame priimant su mumis susijusius sprendimus, tie sprendimai dažniausiai būna prieš mus. Tai norma.

Todėl artimiausi keleri metai ES bus labai įdomūs. Tai gali net pagreitinti jos žlugimą. Nemanau, kad tai būtinai bus staigus žlugimas. Nežinau. Kartais taip nutinka.

Ji vis labiau primena namą, statomą nuo stogo žemyn. Prisimenate „Guliverio keliones“, tuos bepročius, kurie statė namus nuo stogo žemyn? Jie griūdavo.

Ir tai vyksta dabar. O tam reikia atimti suverenitetą. Reikia atimti demokratiją. Ir būtent tai vyksta.

Visa tai yra to paties proceso dalis. Suverenitetas tampa nešvankiu žodžiu. Jis negali tokiu tapti.

Mums reikia suvereniteto. Manau, ne tik mažoms valstybėms – visoms valstybėms reikia suvereniteto.

Norėčiau paminėti dvi savo patirtis. Pirmoji – aštuntojo dešimtmečio pradžioje su šeima lankiausi Maltoje. Tuo metu Graikijoje buvo pulkininkų diktatūra, nuo kurios, beje, buvau pabėgėlis.

Buvo nepaprastai įdomu pamatyti Viduržemio jūros visuomenę, daug kuo panašią į Graikiją. Tačiau Maltoje jutai visai kitokį įgalinimo ir energijos jausmą, palyginti su tuo metu buvusia padėtimi Graikijoje.

Taip buvo todėl, kad Malta apgynė save. Ji buvo pasirengusi pasakyti „ne“. Graikijoje savo šeimininkams visada sakydavome „taip“.

Antra – maždaug prieš metus Gruzijoje kalbėjausi apie Tukididą. Yra garsioji Meloso dialogo vieta, kur sakoma: apie žmones žinome, o apie dievus tikime, kad stiprieji daro tai, ką nori, o silpnieji – tai, ką privalo.

Mes aptarėme ir priėjome išvadą, kad tai visiškas Tukidido minties nesupratimas. Tai iš tikrųjų buvo perspėjimas Atėnų žmonėms, kuriems knyga ir buvo skirta.

Tai nebuvo teiginys, kad silpnieji visada turi paklusti. Jie turi galią priešintis.

Malta aštuntojo dešimtmečio pradžioje priešinosi ir tuo metu tapo milžine. Puikiai tai prisimenu. Ji buvo daug svarbesnė, negu būtų galima spręsti iš jos dydžio.

O tokios valstybės kaip Vokietija, kai jos visada sako „taip“, tada tampa nykštukėmis.

Tačiau reikia lyderystės ir reikia susikurti manevro erdvę. Visiškai sutinku, kad geografinis mažumas yra baisus, tačiau mąstymo, valios ir ambicijų mažumas yra dar pražūtingesnis.

Kol mažos valstybės – ir ne tik mažos valstybės – turi ambicingų lyderių, kurie yra praktiški svajotojai, pasirengę ir sugebantys mobilizuoti žmones, jos gali daug ką padaryti.

Nemanau, kad turėtume tiesiog sutikti, jog privalome būti prostitutėmis, kaip sakė Stanley Kubrick.

Visiškai sutinku su jūsų argumentais apie išorines galias, tačiau kyla pavojus visas valstybės problemas suversti išorei. Kalbame apie stiprius lyderius, kurie sako tiesą galingiesiems.

Tačiau pastaraisiais metais matome, kas nutinka žmonėms, kurie kalba tiesą valdžiai. Daphne Caruana Galizia, Ján Kuciak Slovakijoje, Viktoria Marinova Bulgarijoje.

Tie, kurie stoja prieš korupciją, klientelizmą, bičiulių protegavimą ir nepotizmą, kartais sulaukia labai blogos baigties.

Pastaraisiais mėnesiais tūkstančiai žmonių išėjo į gatves, reikalaudami demokratinių pokyčių mūsų šalyje, Maltoje, ir kitur. Todėl, nors pritariu jūsų argumentams, manau, turėtume kalbėti ir apie pokyčius.

Valstybė nereiškia, kad visi jos lyderiai ar visi žmonės valstybės viduje turi Maltos, Vokietijos ar kitų šalių interesus savo širdyje. Kai kurie tarnauja komerciniams arba asmeniniams interesams.

Anksčiau minėjote valstybės užvaldymą iš išorės, tačiau egzistuoja ir vidinis valstybės užvaldymas. Norėčiau, kad pakomentuotumėte ir šią dimensiją.

Puikiai suprantu, kad būtent čia svarbi gera lyderystė. Ne tik kaip pasipriešini išorei, bet ir kaip valdai savo valstybę.

Mažos valstybės negali sau leisti būti korumpuotos, nes tai jas dar labiau susilpnina. Tada Europos Komisijai, Europos Tarybai, FATF labai lengva ateiti ir pasakyti: „Turite susitvarkyti savo namus.“

Kai buvome pilkajame sąraše, prisimenu dvi Janet Yellen kalbas. Ji sakė: „Jeigu norite plauti pinigus, jums nereikia vykti į kokią tolimą mažą Ramiojo vandenyno ar Viduržemio jūros salą. Atvykite į Jungtines Valstijas, nes mes galime tai jums labai gerai padaryti.“

Ar Jungtinės Valstijos kada nors buvo įtrauktos į pilkąjį sąrašą? Žinoma, ne.

Tai ekonominės konkurencijos dalis – pasinaudojama tokiomis silpnybėmis. Todėl lyderiai turi pareigą neleisti dar labiau susilpninti savo valstybės.

Sutinku su jumis. Esu rašęs ir apie valstybės užvaldymą iš vidaus, nes labai nerimauju, kad viskas, ką mums pavyko pasiekti Maltoje, yra grįžtama.

Viskas gali būti atšaukta. Dabartinis lyderystės lygis tiek valdžioje, tiek opozicijoje yra bauginantis.

Ir tai vyksta tuo metu, kai galėtume pradėti labai įdomų naują etapą. Dabar žinome, kad jūrų bazės ir karinės bazės tapo pasenusios dėl Irano, dronų ir specialių raketų.

Jos tapo pasenusios. Malta prarado savo ankstesnę paskirtį tarnauti kaip bazė.

Tačiau vis tiek galime būti panaudoti kaip tinklo dalis. Mačiau tai vykstant – NATO ir Izraelio žmones, atvykstančius į Maltą tam, kad kitokiu būdu mus įtrauktų į tinklą.

Jiems nereikia siųsti lėktuvų. Jiems nereikia siųsti karo laivų.

Tačiau visiškai sutinku su jumis. Štai kodėl gera valdysena yra svarbi ir mažoms valstybėms. Svarbu ne tik tai, kaip elgiesi išorėje.

Jeigu rimtai elgiesi išorėje, turi rimtai elgtis ir savo valstybės viduje. Silpnas lyderis yra silpnas ir viduje, ir išorėje. Ir manau, kad būtent tai vyksta.

Be to, mane neramina dar vienas dalykas. Manau, vienas būdų, kuriais Malta dabar buvo užvaldyta, jungia ir vidaus, ir išorės politiką.

Amerikiečiai Maltos vyriausybei iš esmės pasakė: „Mums nerūpi, ar jūs korumpuoti, ar ne. Darykite tai, ką jums liepiame. Darykite tai, ką jums liepiame, ir mes daugiau neįtrauksime jūsų į pilkąjį sąrašą. Daugiau nekelsime jums problemų.“

Tai vienintelis būdas, kuriuo galiu paaiškinti, kodėl Maltos užsienio reikalų ministras pasirašė, kad Donald Trump būtų suteikta Nobelio taikos premija.

Įsivaizduokite, kaip D. Mintoff turėjo vartytis kape. Manau, jis būtų norėjęs prisikelti ir nueiti jo pasmaugti. Bet tiek to.

Savo kalboje dažnai minėjote išslaptintus dokumentus. Kaskart, kai pats skaitau išslaptintus dokumentus, susimąstau: ką iš jų galime žinoti ir ko negalime?

Nesitikiu išsamaus atsakymo, tiesiog norėjau iškelti šį klausimą.

Mūsų atveju apie savo istoriją kai kuriuos dalykus sužinojome būtent iš išslaptintų dokumentų. Kitaip nebūtume jų žinoję.

Tai, kad dabar juos žinome, turėtų padėti mums geriau pasitikti ateitį. Tačiau negalime to laikyti savaime suprantamu dalyku.

Deja, vienas dalykas, kurį išmokstame, yra tai, kad iš istorijos nepasimokome. Tačiau manau, kad tokie dokumentai yra svarbūs.

Tam tikra prasme mes visi čia švenčiame mažų valstybių pasipriešinimą. Tam tikra prasme būtent tai ir yra neutralumas.

Tačiau kartu turime saugotis tokių mažų valstybių politikų, kurie nesupranta struktūrinių savo valstybių galios ribų ir pradeda į nacionalinę valstybę žiūrėti kaip į kažkokią Dievo suteiktą teisę.

Izraelis tai daro nuolat, bet tai vyksta ir kitomis kryptimis, pavyzdžiui, jūsų minėtose Baltijos valstybėse.

Mažų valstybių kategorija yra sudėtinga, nes valstybės veikėjas turi struktūriškai suprasti, kad Malta, kad ir kaip ją švęstume, niekada nebus didžioji galia.

Tačiau ji gali turėti daug pasirinkimų – palaikydama ryšius su keliomis kryptimis, darydama tam tikrus dalykus, kad išsaugotų nepriklausomybę ir suverenitetą.

Man neramu, kad romantizuodami šią idėją ir turėdami šiuolaikinę egalitarinę nuostatą, jog teoriškai visos valstybės vienodos, pamirštame, kad iš tikrųjų jos nėra vienodos.

Kaip nuo to apsisaugoti?

Nes nemaža dalis problemų, kurias turime su JAV rekolonizacijos projektu, susijusi būtent su Wilsono mažų valstybių suvereniteto idėja – naudojant šias mažas valstybes tam, kad būtų silpninamos didžiosios galios, kurios kuria pusiausvyrą, arba vidutinės galios, kurios kuria tikrą pusiausvyrą.

Čia sustosiu.

Manau, mažos valstybės, įskaitant Maltą ir Baltijos valstybes, šiuo metu yra naudojamos Jungtinių Valstijų tam, kad dar labiau susilpnintų Europos Sąjungą.

Jeigu ją dar apskritai galima labiau susilpninti. Bet tai vyksta.

Taigi negalime automatiškai romantizuoti mažų valstybių. Visiškai su jumis sutinku – jų nereikia romantizuoti.

Viskas priklauso nuo to, ką jos konkrečiai daro. Jos gali veikti tik tada, jeigu iš tikrųjų yra pasiryžusios puoselėti savo suverenitetą ir savo žmonių bendrąjį gėrį.

Jeigu jos to nedaro, mes būsime prarasti. Būsime prarasti.