Geopolitinės Vėlinės

Ukrainos parsidavėlių valdžia, Ukrainos korumpuotas elitas po 2014 m. įvykusio valstybės perversmo sutiko už pinigus paversti Ukrainą mūšio lauku tarp senosios (vienpolės) ir naujosios (daugiapolės) pasaulio tvarkos.

Tradicionalisto mintys. [embed:166cb18fa254] Lapkričio mėnesis prasidėjo Visų Šventųjų diena lapkričio 1-ąją ir Vėlinėmis lapkričio 2-ąją. Lietuvoje lapkritis kartais gražiai vadinamas vėlių mėnesiu, kai prisimename savo anapilin iškeliavusius artimuosius, lankome ir tvarkome jų kapus. Bet miršta ne tik atskiri žmonės. Žmonijos istorija yra ištisų valstybių, tautų, kultūrų ir civilizacijų gimimo ir mirties tikrovė. Vėlinių laikotarpiu mes lankome savo mirusių artimųjų kapus, bet ir pati žmonijos istorija yra milžiniškos mirusių valstybių, tautų, kultūrų ir civilizacijų kapinės. Šioje žemėje nėra nieko amžino. Kaip ir atskiri žmonės, valstybės ir tautos yra mirtingos. Valstybės ir tautos atsiranda (arba gimsta) žmonijos istorijoje, tam tikrą laiką – ilgiau arba trumpiau – gyvena istorijoje, bet neišvengiamai ateina laikas, kai valstybės ir tautos pasitraukia iš žmonijos istorijos, kitaip tariant, miršta ir užleidžia vietą kitoms valstybėms ir tautoms. Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorija yra žmonijos istorijos dalis ir puikiai iliustruoja šitą gimimo, gyvenimo ir mirimo vyksmą. Lietuvos valstybė gimė XIII a. viduryje, ir šitas gimimas suvaidino lemiamą vaidmenį tam, kad lietuvių tauta gyventų. Į vakarus nuo lietuvių gyvenusios baltų prūsų gentys nesugebėjo sukurti savo valstybės. Prūsų žemėse gimė ne prūsų, o vokiečių valstybė. Ir toje vokiečių valstybėje (kuri iš pradžių vadinosi Kryžiuočių ordinu, o vėliau – Prūsija) prūsų tauta per kelis šimtus metų (iki XVII a. vidurio) išnyko ir tapo mirusia tauta. Išliko tik Prūsijos valstybės pavadinimas, bet tai buvo vokiečių valstybė. Į šiaurę nuo Lietuvos gyvenusių latvių ir estų žemėse taip pat gimė vokiečių valstybė (Kalavijuočių ordinas, vėliau – Livonija). Vis dėlto latvių ir estų tautos išvengė prūsų tautos likimo. Ir čia lemiamą vaidmenį taip pat suvaidino Lietuvos valstybės buvimas. Nes Lietuvos valstybės teritorija skyrė vokiečių valstybes Prūsijoje ir Livonijoje, o tai labai apsunkino vokiečių vykdomą latvių ir estų žemių kolonizaciją. Tokį gimimo ir mirimo vyksmą mes matome ir kituose Lietuvos istorijos tarpsniuose. Pirmojo pasaulinio karo metu žūsta net keturios kare dalyvavusios imperijos – Rusijos imperija, Vokietijos imperija, Austrijos-Vengrijos imperija ir Osmanų imperija. Miršta keturios imperijos ir gimsta kelios naujos tautinės valstybės, iš kurių viena yra Lietuva. Tiksliau, Lietuvos valstybė (skirtingai nuo Latvijos ir Estijos) ne gimsta, o atgimsta. Vasario 16 d. mes minime Lietuvos valstybės atkūrimą, o ne sukūrimą. Lietuvos valstybės sukūrimą mes minime liepos 6 d. – Mindaugo karūnavimo dieną. Tokį gimimo ir mirimo vyksmą mes matome ir Antrojo pasaulinio karo metu. Vasario 16-osios Lietuvos valstybė miršta, bet Lietuvos valstybingumas nėra visiškai sunaikinamas – gimsta nauja Lietuvos valstybingumo forma (LTSR). Pagaliau tokį gimimo ir mirimo vyksmą mes matome šaltojo karo pabaigoje, kai miršta TSRS ir dvipolė pasaulio tvarka, o gimsta vienpolė pasaulio tvarka su vienintele supervalstybe (JAV) priešakyje. Ir būtent šio geopolitinio virsmo metu gimsta Kovo 11-osios Lietuvos valstybė. Ta Lietuvos valstybė, kurioje mes iki šiol gyvename jau 36 metus. Dabartinė mūsų gyvenama epocha taip pat yra tokio pasaulinio geopolitinio gimimo ir mirimo vyksmo laikmetis. Mes gyvename istoriniu laiku, kai miršta pasaulio tvarka, atsiradusi po TSRS žlugimo. Miršta vienpolis Vakarų hegemonijos, pasaulinio Vakarų viešpatavimo pasaulis su JAV priešakyje. Negana to – mes stebime pabaigą žmonijos istorijos laikotarpio, kuris tęsėsi pastaruosius beveik 300 metų. Miršta ne tik ta pasaulio tvarka, kuri atsirado po TSRS žlugimo. Miršta Vakarų civilizacijos pasaulinio viešpatavimo epocha, kuri tęsėsi paskutinius beveik tris amžius. Nes TSRS viešpatavusi ideologija – komunistinė-marksistinė ideologija – buvo grynai Vakarų ideologija. Liberalizmas ir marksizmas, kapitalizmas ir socializmas buvo dvi konkuruojančios Vakarų civilizacijos versijos. Vakarų civilizacija su savo ideologijomis ir savo moksliniu ir technologiniu pranašumu viešpatavo pasaulyje pastaruosius beveik 300 metų, o po TSRS žlugimo Vakarai viešpatavo pasaulyje neoliberalios globalizacijos pavidalu, kai vienintelė likusi supervalstybė (JAV) darė pasaulyje, ką tik norėjo – bombardavo, kur norėjo, vertė vyriausybes, kur norėjo. Ir dabar mes esame šito Vakarų civilizacijos pasaulinio viešpatavimo mirimo proceso liudininkai. Miršta vienpolis Vakarų hegemonijos pasaulis ir gimsta daugiapolis pasaulis. Bet šitas mirties ir gimimo procesas vyksta kančiose. Šiuo metu didžiausia tų kančių vieta yra Ukraina. Kol kas Ukraina. Ukrainos parsidavėlių valdžia, Ukrainos korumpuotas elitas po 2014 m. įvykusio valstybės perversmo sutiko už pinigus paversti Ukrainą mūšio lauku tarp senosios (vienpolės) ir naujosios (daugiapolės) pasaulio tvarkos. Ukrainoje Vakarų globalistai kariauja su Rusija už tos pasaulio tvarkos, kuri atsirado po TSRS žlugimo, išsaugojimą. Vakarų globalistai yra tie Vakarų politiniai elitai, kurie nesutinka susitaikyti su vienpolio pasaulio mirtimi ir daugiapolio pasaulio gimimu. Vakarų globalistai yra tie, kuriems jų globalus (t. y. pasaulinis) viešpatavimas yra svarbesnis už Vakarų tautų gerovę. Ir karas Ukrainoje yra akivaizdus to liudijimas. Karas Ukrainoje yra nenaudingas Europos tautoms, bet karas Ukrainoje yra Europos globalistų karas. Karas Ukrainoje yra nenaudingas ir labai pavojingas Lietuvai, bet karas Ukrainoje yra Lietuvos globalistų karas, kuriame Lietuvos globalistai kartu su kitais Vakarų globalistais iki paskutinio ukrainiečio kariauja už pasaulio tvarkos, atsiradusios po TSRS žlugimo, išsaugojimą. O dabar paklauskime savęs: kaip sekėsi lietuvių tautai gyventi Lietuvos valstybėje po TSRS ir dvipolio pasaulio mirties? Ar, gimus vienpoliam neoliberalios globalizacijos pasauliui, lietuvių tauta Lietuvoje augo ar nyko? Ir ar verta už tokį pasaulį kariauti ir mirti?