Izraelio premjeras Benjamin Netanyahu: naujausia valstybė, tapusi antisemitinio melo superplatintoja, yra Turkija

Pone Pirmininke, prieš pradėdamas – tik trumpas pranešimas.

Jeigu šioje salėje dar liko kokių nors moralinių bailių, kurie dar neišėjo, prašau, išeikite dabar.

Labai jums ačiū.

Ponios ir ponai, prieš keturiolika metų stovėjau šioje tribūnoje ir nubrėžiau raudoną liniją.

Pažadėjau neleisti žudikiškai Irano diktatūrai sukurti atominių bombų – branduolinių ginklų, skirtų Izraeliui sunaikinti, branduolinių ginklų, kurie galėtų kelti grėsmę visam pasauliui.

Būtent tai mes ir padarėme.

Dabar leiskite pasakyti kai ką, kas jus gali nustebinti.

Nuniokoti Irano branduolinius objektus buvo sunku. Tai buvo labai sunku padaryti.

Tačiau man tai buvo vienas lengviausių sprendimų, kokius man kada nors teko priimti būnant ministru pirmininku.

Nes jeigu nebūtume to padarę, mes visi būtume mirę.

Dabar norite išgirsti didžiausią ironiją?

Gindamas save, Izraelis taip pat gina daugelį šalių, kurių delegatai ką tik išėjo iš šios salės.

Tiesą sakant, noriu, kad žinotumėte: daugelis jų vadovų netgi privačiai mums dėkoja už tai, kad sunaikinome Irano branduolinius ginklus.

Sunku įsivaizduoti dar labiau protą stulbinančią veidmainystę, bet būtent taip ir yra.

Tai ne pirmas kartas, kai susiduriame su sunaikinimo grėsme.

1967 m. birželio 5 d. Izraelį buvo apsupę priešai, kurie atvirai prisiekė mus sunaikinti.

Tuo metu mūsų nebuvo Judėjoje ir Samarijoje – istorinės žydų tautos tėvynės širdyje.

Mūsų nebuvo Gazoje.

Mūsų nebuvo Golano aukštumose.

O, pone al-Sharaa, jūs turėtumėte žinoti, kad žydai Golano aukštumose buvo nuo Mozės laikų.

Galite apie tai perskaityti Biblijoje.

Ne, tuo metu, 1967 m. Šešių dienų karo išvakarėse, mūsų nebuvo nė vienoje iš šių vietų.

Mes buvome mažytėje žemės juostoje – ir vis dar esame – kuri sudaro maždaug trečdalį vieno procento visos arabų pasaulio sausumos teritorijos.

Ir vis dėlto jie kaltina Izraelį kolonializmu.

Štai toks kolonializmas.

Ir kas mus kaltina?

Tarp jų yra žmonių Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje.

Dėl Dievo, juk jie išrado šį terminą.

Jų kolonijos apėmė visą pasaulį.

Kolonializmas...

Duokite mums ramybę.

Dar vienas melas.

Ir vis dėlto tuo metu, šiame mažyčiame žemės lopinėlyje – jokio Vakarų Kranto, jokios Gazos, jokių Golano aukštumų – buvo kalbama tik apie pačios vienintelės žydų valstybės išlikimą.

Nes būtent apie tai ir yra šis konfliktas.

Jis nėra apie teritorijas.

Jis yra apie žydų valstybės egzistavimą, kad ir kokios būtų jos sienos.

Ir vis dėlto tuo metu mums grėsė sunaikinimas – trys arabų kariuomenės ruošėsi mus užpulti.

Žinote, ką tuo metu darė izraeliečiai?

Jie kasė masinius kapus, ruošdamiesi tūkstančiams ir tūkstančiams aukų, ruošdamiesi laidoti savo žuvusiuosius.

Tuo metu buvau Izraelio vidurinės mokyklos moksleivis Filadelfijoje, Pensilvanijoje.

Likus penkioms dienoms iki karo pradžios, parskridau į Izraelį.

Radau šalį visiško užtemdymo režime.

Izraelis ruošėsi smūgiui.

Parskridau pamatyti savo brolio Jonathan – Yoni.

Jis buvo 21 metų desantininkų karininkas.

Ir, kaip ir likusios kariuomenės dalies, jo dalinys jau buvo mobilizuotas.

Nuėjau jo ieškoti.

Man pasakė, kad desantininkai įsikūrę soduose, apelsinmedžių giraitėse aplink Ramle.

Taigi nuėjau ten ir paklausiau kelių karių: „Ar žinote, kur yra Yoni Netanyahu?“

„Ne. Ne.“

Tada vienas vaikinas pasakė: „O, jūs turite omenyje tą jauną vaikiną? Taip, jis kitoje giraitėje.“

Nuėjau ten, ir staiga, ilgos medžių eilės gale, pamačiau savo brolį.

Jis buvo visiškai priblokštas mane pamatęs.

„Bibi, – pasakė jis, – Bibi, ką tu čia veiki?“

Mes pribėgome vienas prie kito.

Apsikabinome.

Ir prie puodelio improvizuotos kariškos kavos uždaviau jam klausimą, kuris buvo mano galvoje.

Klausimą, kuris buvo visų galvoje.

„Taigi, Yoni, – pasakiau, – kas bus?“

Jis nutilo.

Ir tada pasakė tai, ko niekada nepamiršiu.

„Mes laimėsime, – pasakė jis. – Neturime kito pasirinkimo.“

Prisimenu tuos žodžius taip, lyg tai būtų buvę vakar.

Mes laimėsime.

Neturime kito pasirinkimo.

Ir tada mes tai padarėme.

Po devynerių metų palestiniečių teroristai užgrobė keleivinį lėktuvą, skridusį į Izraelį.

Jie nuskrisdino jį į Entebę, Ugandoje.

Kaip naciai, teroristai atrinko keleivius žydus – vyrus, moteris, vaikus, kūdikius.

Jie grasino visus juos nužudyti, jeigu Izraelis nepaleis palestiniečių teroristų.

Ir tada, 1976 m. liepos 4-ąją, per Jungtinių Valstijų dviejų šimtų metų sukaktį, per vieną dramatiškiausių gelbėjimo operacijų šiuolaikinėje istorijoje Yoni vedė savo drąsius karius į Afrikos širdį.

Stebuklingai jie išgelbėjo 103 žydų įkaitus ir visus juos pargabeno namo.

Kiekvieną iš jų.

Mano brolis, šturmo grupės vadas, buvo vienintelis per šią operaciją žuvęs karys.

Noriu dar kartą padėkoti Ugandai už tai, kad neseniai toje vietoje, kur jis žuvo, pastatė Yoni statulą.

Mano draugai, Yoni žodžiai šiandien yra tokie pat teisingi, kokie buvo prieš daugiau kaip pusę amžiaus.

Mes laimėsime.

Neturime kito pasirinkimo.

Niekada tai nebuvo parodyta aiškiau negu 2023 m. spalio 7-ąją – tamsiausią dieną Izraelio istorijoje.

Tą siaubingą dieną tūkstančiai palestiniečių teroristų iš Gazos įsiveržė į Izraelį.

Noriu, kad žinotumėte: tuo metu Gazoje nebuvo nė vieno izraeliečio.

Ne civilio.

Ne kario.

Nė vieno.

Bet tai neturėjo nė menkiausios reikšmės.

Hamas teroristai surengė didžiausias žydų skerdynes nuo Holokausto laikų.

Jie ėjo nuo namo prie namo ir iš arti šaudė Izraelio civilius.

Jie tai darė su velnišku džiūgavimu, su sadistiniu džiaugsmu.

Žudydami jie tai tiesiogiai transliavo.

Ir ką jie žudė?

Būtent tuos izraeliečius – savo kaimynus – kurie duodavo jiems darbo, kurie prie Gazos sienos pasiimdavo palestiniečių vaikus, veždavo juos į Izraelio ligonines gydyti vėžio ir paskui parveždavo atgal.

Ar galite įsivaizduoti tokį siaubą?

Šios Hamas pabaisos skerdė Holokaustą išgyvenusius žmones.

Jie gyvus degino kūdikius jų tėvų akivaizdoje.

Jie nukirsdino mūsų vyrams galvas.

Jie žiauriai prievartavo mūsų moteris.

O tada jas nužudė.

Iš viso tą dieną jie išžudė 1 200 izraeliečių.

Noriu jums parodyti, ką tai reiškia šaliai, turinčiai 10 milijonų gyventojų.

Proporcingai tai prilygtų 40 tūkstančių nekaltų amerikiečių, išžudytų per mažiau nei 24 valandas.

Tai 16 kartų daugiau nei Rugsėjo 11-oji.

Šešiolika Rugsėjo 11-osios išpuolių, įvykusių visai netoli nuo čia.

Tą tamsiausią dieną mūsų priešai tikėjosi, kad mes žlugsime.

Na, mes nežlugome.

Vietoj to pakilome ir kovojome kaip liūtai.

Pastaruosius trejus metus mūsų didvyriški kariai dieną po dienos kovojo septynių frontų kare.

Ar žinote kokią nors kitą Naujojo Džersio dydžio šalį, pajėgią kariauti septynių frontų karą?

Ir trejus metus?

Septyni frontai: Hamas, Hezbollah, husių judėjimas, Iranas, grupuotės Irake, grupuotės Sirijoje, palestiniečių teroristai Judėjoje ir Samarijoje.

Jie visi susivienijo prieš mus, kad nušluotų mus nuo Žemės paviršiaus.

Jiems nepavyko.

Nes užuot žlugę, mes sudavėme triuškinamus smūgius kiekvienam iš jų.

Kartu su mūsų puikiais draugais amerikiečiais sutriuškinome Irano kariuomenę, karinį jūrų laivyną, oro pajėgas ir branduolinius objektus.

Izraelis daužė Hamas.

Mes talžėme Hezbollah.

Prisimenate peidžerius?

Prisimenate tuos daiktus?

Prisimenate?

Na, galiu jums pasakyti štai ką: Hezbollah juos tikrai prisimena.

Spėkite, kas nutiko didžiajai daliai milžiniško Hezbollah arsenalo – 150 tūkstančių balistinių raketų ir raketų, visų nutaikytų į mūsų civilius?

Jų nebėra.

Hezbollah vadovai – mirę.

Jų dvasia – palaužta.

Vyriausieji teroristai, blogiausi masiniai žudikai Žemėje, žudę ne tik izraeliečius, bet ir amerikiečius, britus, dešimčių šalių piliečius – Khamenei, Deif, Sinwar, Haniyeh, Nasrallah – ir tūkstančiai kitų teroristų, siekusių mus sunaikinti, – jų visų taip pat nebėra.

Likę teroristai desperatiškai mėgina persigrupuoti.

Kiekvieną dieną jie mėgina žudyti mūsų žmones.

Ir ypač jie mėgina žudyti mūsų žmones mūsų istorinėje tėvynėje – Judėjoje.

Beje, būtent iš ten kilęs žodis „žydas“.

Judėja.

Tai mūsų žemė.

Jie mėgina mus žudyti.

Tūkstančiai bandymų per metus prieš šeimas, taikias šeimas, važiuojančias keliais.

Jie šaudo į nėščias moteris.

Jie šaudo į ištisas šeimas.

Žinoma, tarptautinė spauda ar socialiniai tinklai apie visa tai nepraneša.

Nieko apie tai.

Nieko.

Jie praneša apie saujelę jaunų nepilnamečių teisės pažeidėjų – jų yra apie 150 – kurie mėto akmenis, kurie kerta alyvmedžius.

Kartais jie padega.

Jie sukelia gaisrus.

Aš to negaliu pakęsti.

Aš netoleruosiu savavališko teisingumo vykdymo.

Mes esame teisės valstybė.

Todėl pasiuntėme prieš juos Shin Bet.

Bet būtent tai jie vadina naujakurių smurtu.

O kiek aukų per metus?

Gal dvi ar trys.

Per visą laiką, kurį apie tai kalbama, gal du ar trys žuvusieji, palyginti su tūkstančiais teroristinių išpuolių prieš taikius naujakurius – garbingus žmones, įstatymų besilaikančius žmones.

Koks iškraipymas.

Tai apsėdimas.

Aš girdžiu šias diskusijas čia.

Turiu omenyje, valstybių vadovai rimtai apie tai kalba.

Ir kalba su tokiu reikšmingumu: „Mes negalime toleruoti naujakurių smurto.“

Jūs nežinote, apie ką kalbate.

Ir paklausykite.

Prieš dvi dienas...

Sakau tai savo kolegai Emmanuel Macron.

Prieš dvi, tris dienas Prancūzijos pilietis Netanel Shukrun, šešių vaikų tėvas, buvo nušautas, kai su savo šešiolikmečiu sūnumi lankėsi prie šaltinio.

Hamas teroristas Judėjoje ir Samarijoje priėjo ir iš arti į jį šovė.

Paskutiniai jo ištarti žodžiai buvo: „Bėk! Bėk, sūnau. Gelbėkis.“

Tai buvo prieš tris dienas.

Prieš dvi dienas Judėjoje ir Samarijoje atsargos karininką, atsargos karį Neria Leiter partrenkė palestiniečių teroristas.

Dabar jis Jeruzalės ligoninėje kovoja dėl savo gyvybės.

Aplankiau šeimą prieš pat lipdamas į lėktuvą skristi čia.

Neria, keturių vaikų tėvas, yra Yechiel Leiter, mūsų puikaus ambasadoriaus Jungtinėse Valstijose, sūnus.

Prieš trejus metus vyriausias Yechiel sūnus Moshe, šešių vaikų tėvas, žuvo Gazoje valydamas spąstais užminuotą pastatą.

Yechiel, mano broli, tavo skausmas neišmatuojamas.

Visa Izraelio tauta ir daugybė žmonių už Izraelio ribų meldžiasi už Neria gyvybę.

Tačiau, nepaisydami skausmo, nepaisydami kančios, mes nepasiduodame.

Neseniai, dar prieš jį užpuolant, Neria parašė štai ką:

„Mes neturime kitos šalies. Ją ginti yra privilegija.“

Neria ir visiems Izraelio didvyriams duodu šventą pažadą: jūsų auka nebus veltui.

Mes ir toliau ginsime savo valstybę.

Mes ir toliau laimėsime.

Nes neturime kito pasirinkimo.

Šioje kovoje prieš barbarus neturėjome didesnio partnerio už prezidentą Trump.

Dėkoju jam.

Dėkoju jam už jo drąsią lyderystę.

Jis drąsiai stojo prieš milžinišką pavojų Amerikai, Izraeliui ir pasauliui.

Prieš dešimtmečius jis suprato, kad jeigu fanatiški ajatolos, skanduojantys „Mirtis Amerikai! Mirtis Izraeliui!“, nebus sustabdyti, jie galiausiai įgyvendins savo beprotiškas fantazijas.

Todėl Izraelis ir Amerika veikė kartu ne tik tam, kad apsaugotume save, bet ir tam, kad išgelbėtume civilizaciją.

Drąsūs amerikiečių pilotai kartu su drąsiais Izraelio pilotais vykdė bendras misijas Irano danguje.

Amerika ir Izraelis taip pat kartu dirbo, kad susigrąžintume likusius mūsų įkaitus.

Mes susigrąžinome juos visus iki paskutinio.

Jūs klausiate, kodėl mes laimime?

Yoni pasakė paprastai: mes neturime kito pasirinkimo.

Per visą šį ilgą karą mūsų tikslas nė akimirką nesvyravo: laimėti.

Laimėti su nesvyruojančiu ryžtu.

Laimėti su nepaliaujama drąsa.

Nes tai yra Izraelis.

Viena tauta, kovojanti dėl vienos ateities.

Kairieji ir dešinieji.

Jauni ir seni.

Religingi ir pasaulietiški.

Ar turime nesutarimų?

Žinoma, turime.

Kas jų neturi?

Tačiau kritinėmis akimirkomis, tomis akimirkomis, kurios formuoja mūsų likimą, mes stovime kartu, nes tai, kas mus vienija, yra daug stipriau: mūsų istorija, mūsų vertybės, mūsų drąsa.

Mūsų drąsių žmonių drąsa – žmonių, kurie atlaikė 1 000 milžiniškų balistinių raketų, kurias Iranas pylė ant mūsų miestų, ant mūsų civilių.

Ponios ir ponai,

jūs sėdite čia, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos salėje.

Ar žinote, ką padarytų viena vienos tonos balistinė raketa, jeigu pataikytų į šią vietą?

Ji sunaikintų visą šį kompleksą.

Tiesą sakant, dvi tokios raketos sunaikintų Jungtines Tautas.

Taigi galite įsivaizduoti.

Pagalvokite apie tūkstantį milžiniškų raketų, krentančių iš dangaus ant jūsų miestų, ant jūsų namų.

Lenkiuosi Izraelio žmonių drąsai.

Lenkiuosi mūsų drąsių karių – žydų, krikščionių, drūzų, musulmonų – drąsai.

Moraliausiai kariuomenei pasaulyje – IDF, Izraelio gynybos pajėgoms.

Trejus metus jie narsiai kovojo septynių frontų kare.

Tačiau šiame kare yra ir aštuntasis frontas.

Tai karas dėl tiesos.

Jis vyksta pasaulio žiniasklaidoje ir, žalingiausia forma, socialiniuose tinkluose.

Kelios užsienio valstybės išleido neapsakomus milijardus, kad skleistų melą apie mano šalį.

Pirmasis tai pradėjo Kataras.

Prieš dešimtmečius jis pradėjo milžiniškais mastais finansuoti Amerikos universitetus ir nuodingas žiniasklaidos priemones, tokias kaip „Al Jazeera“.

Beje, tą patį jie darė Europoje.

Jų tikslas buvo aiškus: išplauti jaunų žmonių smegenis, kad jie nekęstų Izraelio, nekęstų Amerikos, nekęstų Vakarų.

Tai tas pats Kataras, kuris priglaudžia spalio 7-osios Hamas skerdikus.

Naujausia valstybė, tapusi antisemitinio melo superplatintoja, yra Turkija.

Recep Tayyip Erdoğan yra tironas.

Jis taip pat priglaudžia Hamas teroro vadovus.

Jis nužudė tūkstančius kurdų civilių.

Jis neigia armėnų genocidą.

Jis sodina į kalėjimus žurnalistus ir opozicijos lyderius.

Tiesą sakant, manau, kad šioje srityje jam priklauso pasaulio rekordas.

Ir konkurencija čia didelė, bet manau, kad jis pirmas.

Jis neteisėtai okupuoja Šiaurės Kiprą, ES narę, ir reguliariai pažeidinėja Graikijos, NATO narės, teises.

Dabar jis nori užvaldyti Siriją.

Na, tai nestebina, nes jis beveik kiekvieną dieną ragina sunaikinti Izraelį.

Jis sako, kad taps Jeruzalės valdovu.

Ne, pone.

Netapsite.

Tai mūsų šalis, mūsų miestas, mūsų amžinoji sostinė.

Tironai visame pasaulyje siekia mums grasinti.

Savo melo kampanija jie mėgina palaužti mūsų ryžtą.

Tačiau galiausiai, kaip ir kariniame mūšio lauke, žydų tauta nugalės.

Tam reikės laiko.

Reikės laiko nugalėti melą.

Reikės laiko, kol pasaulis pripažins tai, kas taip akivaizdžiai matoma:

kad Hamas naudojo palestiniečių civilius kaip gyvuosius skydus;

kad ligonines, mokyklas ir mečetes naudojo kaip teroristų vadavietes;

kad pavogė didelę dalį maisto, kurį leidome įvežti į Gazą.

Ir kol Hamas darė viską, kas įmanoma, kad palestiniečių civiliai liktų pavojaus zonoje, dažnai grasindamas jiems ginklu, Izraelis darė viską, kas įmanoma, kad juos iš pavojaus zonos išvestų.

Mes išsiuntėme milijonus tekstinių žinučių, perspėjančių civilius palikti kovos zonas.

Skambinome milijonus kartų.

Numetėme milijonus lankstinukų.

Noriu jūsų kai ko paklausti.

Koks genocidinis režimas suteikia milijoną skiepų nuo poliomielito priešo gyventojams?

Koks genocidinis režimas sudaro sąlygas Gazoje išdalinti du milijonus tonų maisto?

Tai po toną kiekvienam žmogui.

Kaltinimas, kad Izraelis vykdo genocidą, yra didžiausias šio šimtmečio melas.

Jeigu norite suprasti, koks didelis tai melas, jeigu norite suprasti, koks jis absurdiškas, paklausykite pulkininko John Spencer.

Jis vadovauja miesto karo studijoms Vest Pointe.

Jis laikomas svarbiausiu pasaulyje miesto karo ekspertu.

Manau, jis šiandien yra čia su mumis.

Pulkininkas Spencer išstudijavo kiekvieną miesto karą – nuo senovės iki šių laikų, nuo senovės Graikijos iki Mosulo ir Gazos.

Ir štai ką sako pulkininkas Spencer:

„Izraelis padarė daugiau, kad kare užkirstų kelią civilių aukoms, negu bet kuri kita kariuomenė istorijoje.“

Istorijoje.

Mes ėmėmės nesuskaičiuojamų priemonių civiliams gyventojams apsaugoti.

Ar tai genocidas?

Žinoma, ne.

Tai genocido priešingybė.

Todėl visiems, kurie skleidžia šį melą apie mano šalį ir apie mūsų drąsius karius – nesvarbu, ar jie sėdi šioje salėje, ar antisemitiško Niujorko mero kabinete, – sakau štai ką:

Gėda jums.

Gėda jums už faktų iškraipymą.

Gėda jums už aukos ir agresoriaus sukeitimą vietomis.

Gėda jums už spjūvį tiesai į veidą.

Pone Mamdani,

nuo tada, kai buvote išrinktas šio miesto meru, daugelis žydų Niujorke nebesijaučia saugūs.

Jie kalbasi su manimi.

Jie man sako: „Tai nebe tas miestas, kurį prisimename. Jis taip greitai pasikeitė.“

Ir tai nestebina.

Jūs gyrėte nusikaltėlius, nuteistus už paramą Hamas.

Savo draugais laikote tokius žmones kaip Hasan Piker, kuris pasakė: „Amerika nusipelnė Rugsėjo 11-osios.“

Amerika nusipelnė Rugsėjo 11-osios.

Puikūs draugai.

Jūs pasikvietėte į savo namus palestiniečių žurnalistą, kuris filmavo, kaip Hamas teroristai muša ir kankina Izraelio įkaitus, o vėliau prisipažino atsisakęs paskelbti vaizdo įrašus tam, kad apsaugotų – atspėkite ką – teroristus.

Jūsų žmona pažymėjo „patinka“ įrašą, kuriame buvo šlovinamos spalio 7-osios skerdynės.

Ji pažymėjo „patinka“ ir kitą įrašą, kuriame buvo sakoma, kad Tel Avivas neturėtų egzistuoti.

Jūs atsisakėte visa tai pasmerkti.

Jūs melagingai ir nuolat kaltinate Izraelį genocidu.

Pone Mamdani,

jūs mėginote sutrukdyti man čia atvykti.

Mėginote mane nutildyti.

Na, jūs negalite manęs nutildyti.

Negalite nutildyti tiesos.

Ir štai paprasta tiesa.

Štai paprasta tiesa.

Izraelis nevykdė genocido.

Izraelis užkirto kelią genocidui.

Ir būtent tai pono Mamdani bičiuliai iš Hamas būtų padarę mums, jeigu nebūtume jų sustabdę.

Jie būtų nužudę kiekvieną iš mūsų, iki paskutinio.

Melas, kurį jūs ir kiti antisemitai skleidžiate apie žydus ir žydų valstybę, turi realių pasekmių.

Niujorke žydams grasinama jiems einant į sinagogą.

Žydai buvo badomi gatvėse.

Žydai demonizuojami.

Jie tampa taikiniais vien todėl, kad yra žydai.

Žydai buvo nužudyti Sidnėjuje, Mančesteryje, Monrealyje, Boulderyje, Kolorade.

Jie buvo užpulti Los Andžele, Londone, Paryžiuje, Berlyne, Vašingtone.

Pasaulio antisemitai nori įbauginti mūsų žmones.

Turiu jiems naujieną.

Laikai, kai žydai kaip bejėgės aukos buvo varomi į skerdynes, baigėsi.

Šiandien turime valstybę.

Šiandien turime kariuomenę.

Šiandien turime tautą, pasirengusią ir norinčią gintis.

Todėl šiandien turiu vieną žinią žydams visame pasaulyje: aukštai iškelkite galvas.

Didžiuokitės.

Pasitikėkite savimi.

Neleiskite savęs įbauginti.

Atsistokite.

O visiems kitiems, kurie nori ginti tiesą ir teisingumą, sakau: prisijunkite prie mūsų ir stokite prieš barbarus, keliančius grėsmę mūsų bendrai civilizacijai.

Tačiau turiu būti su jumis atviras.

Ne visi stoja prieš juos.

Mes tai pamatėme.

Nes, skirtingai nuo Izraelio, kai kurie – o pastaruoju metu ypač Vakarų Europoje – pasirinko nestoti.

Šių šalių vadovai pasirinko pasiduoti antisemitinėms minioms.

Jie pasirinko silpnumą.

Jie pasirinko nuolaidžiavimą.

Negalime išvengti prieš mus esančios liūdnos tiesos.

Daugelis laisvajame pasaulyje bijo ginti laisvę.

Ir aš jų klausiu:

kokią ateitį jums sukurs toks elgesys?

Ką jums atneš pasaulis?

Demokratijų broliją ar Musulmonų broliją?

Kiek dar užtruks, kol pamatysite, kad šie fanatiški džihadistai smaugia jūsų vandens kelius, jūsų energijos tiekimą, jūsų ekonominę gyvybės arteriją?

Galiu jus patikinti, ponios ir ponai: mes Izraelyje nelaukiame, kol kiti pabus iš savo moralinio snaudulio.

Mes judame pirmyn.

Mes griebiame ateitį.

Mes pirmaujame kurdami neįtikėtinus pasiekimus sveikatos apsaugos, žemės ūkio, dirbtinio intelekto, aukštesnio intelekto srityse.

Ir šias nuostabias inovacijas suteikiame visai žmonijai.

Taigi Izraelis niekada nebuvo stipresnis.

Mes nebijome.

Bet pasakysiu jums, kas bijo.

Teherano tironai.

Štai kas.

Ir žinote, ko jie bijo labiausiai?

Savo pačių žmonių.

Drąsių Irano žmonių, kurie taip ilgai tiek daug paaukojo.

Irano režimas ypač bijo tada, kai jo žmonės turi štai tai.

Kai jo žmonės turi štai tai.

Tai ryšio įrenginys – „Starlink“, leidžiantis žmonėms pasiekti tiesą, rinktis, naudotis minties laisve ir žodžio laisve.

Būtent todėl Irano režimas išleidžia milijardus dolerių internetui cenzūruoti.

Pone Pirmininke, paliksiu šį įrenginį jums, kad galėtumėte perduoti jį Irano delegacijai, kad tada, kai jie neišvengiamai pereis į kitą pusę, jie irgi galėtų laisvai papasakoti savo istoriją socialiniuose tinkluose.

Protestuotojų lauke ir veidmainių delegatų, palikusių šią salę, klausiu: kur jūs buvote, kai Irano tironai skerdė ir luošino dešimtis tūkstančių neginkluotų Irano civilių?

Kai jie skerdė ir luošino tūkstančius savo pačių žmonių?

Kur jūs buvote?

Ar organizavote masinius mitingus?

Bado streikus?

Ar protestavote prie Irano misijos Jungtinėse Tautose?

Ar pasisakėte, be kita ko, už krikščionis, persekiojamus Irane ir visame Artimųjų Rytų regione?

Ne.

Ne, jūs to nedarėte.

Nes jūs esate apsimetėliai žmogaus teisių protestuotojai.

Kalbant apie krikščionis – žinote, kad jų skaičius visur Artimuosiuose Rytuose sparčiai mažėja, nes jie persekiojami ir ujami, išskyrus vieną vietą – mano šalį, Izraelį, kur krikščionių bendruomenė auga, klesti ir jai sekasi.

Tiesą sakant, jūs neprotestavote ir tada, kai mes pasitraukėme iš Betliejaus.

Kai jį valdėme mes, 80–90 procentų gyventojų buvo krikščionys, o mes perdavėme jį Palestinos Administracijai.

Šiandien ten 80–90 procentų yra musulmonai.

Krikščionys buvo išstumti.

Ar dėl to protestavote?

Ar apie tai kalbėjote?

Nieko.

Nada.

Ir ką tik nieko nepasakėte apie Iraną.

Nieko nepasakėte apie Iraną.

Tačiau noriu jums pranešti gerą žinią.

Nepaisant jūsų tylos, nepaisant jūsų veidmainystės, tai tik laiko klausimas, kada Irane įvyks kai kas nepaprasto.

Žmonių galia nugalės valdžioje esančius žmones.

Noriu, kad labai atidžiai įsiklausytumėte į mano žodžius.

Vieną dieną – ir ji gali būti ne taip jau toli – Irano žmonės bus laisvi.

Jų žudikiškas režimas bus nuverstas dėl savo melo, savo korupcijos, savo žiaurumo.

Šis blogio režimas žlugs.

Ir mes visi švęsime tą dieną.

Ponios ir ponai, mano tautos – žydų tautos – istorija siekia daugiau kaip 3 000 metų.

Šiandien kalbame ta pačia kalba, kuria kalbėjome tada.

Gyvename toje pačioje žemėje, kurioje tada gyveno mūsų protėviai: Dovydas, Saliamonas, Izaijas ir Jeremijas.

Tai mūsų žemė.

Izraelio žemė.

Mūsų pranašai, mūsų paskirtis ir mūsų tauta istorijoje yra unikalūs.

Mūsų vertybės tūkstantmečius įkvėpė žmoniją.

Tikėjimas vienu Dievu.

Gyvybės šventumas.

Teisės viršenybė.

Mūsų amžinas taikos siekis.

Mūsų amžinas teisingumo siekis.

Būtent šios šventos vertybės vedė mus per amžius.

Būtent šios šventos vertybės padėjo mums įveikti istorijos mums mestus iššūkius.

Didysis amerikiečių rašytojas Mark Twain prieš 125 metus tai pasakė geriausiai.

Jis tai pasakė gerokai prieš šiuolaikinės žydų valstybės atgimimą.

Gerokai prieš didžiąsias Izraelio karių pergales.

Štai ką jis pasakė: „Žydas visais amžiais šiame pasaulyje nuostabiai kovojo.

Ir jis tai darė surištomis už nugaros rankomis.

Egiptietis, babilonietis ir persas iškilo, pripildė planetą garso ir spindesio, paskui išblėso, virto sapnų medžiaga ir išnyko.

Kitos tautos iškilo ir kurį laiką aukštai laikė savo deglą, tačiau jis užgeso, ir jos sėdi prieblandoje.

Žydas matė juos visus, įveikė juos visus ir dabar yra toks, koks visada buvo – nerodo jokio nuosmukio, jokių senatvės negalių, jokio dvasios silpnėjimo, jokio savo energijos lėtėjimo.“

Ponios ir ponai,

per šimtmečius tironijos, mėginusios mus sunaikinti, vėl ir vėl patirdavo nesėkmę.

Ir, jei Dievas duos, jos ir toliau patirs nesėkmę.

Jeigu sukaupsime drąsą, jeigu užgrūdinsime savo ryžtą, mes ir toliau laimėsime.

Kaip sakoma Biblijoje:

„Netzach Yisrael lo yeshaker“ – Izraelio amžinybė nesusvyruos.

O priežastis paprasta.

Mes neturime kito pasirinkimo.

Ačiū jums visiems.

Linksmos šventės Izraelio tautai.