Janas Viumas: "Po galais, tai buvo atgrasu ir nedovanotina"(34)

Siūlome portalo Tiesos.ltredaktorės Ramutės Bingelienės interviu su Danijos socialinių darbuotojų sąjungos pirmininku Janu Viumu. Jam ir jo kolegoms padedant Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerija prieš metus tikėjosi Garliavos konfliktą išspręsti taikiai.

Masinį valdžios smurtavimą Garliavoje gegužės 17-ąją J. Viumas įvertino vienareikšmiškai: „Tai buvo atgrasu ir nedovanotina.“

Jo įsitikinimu, tą dieną smurtaujant prieš Garliavos mergaitę buvo šiurkščiai pažeista Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija.

Fuck off stiprius lyderius – užbaikite savo revoliuciją

Kas Jus pernai pakvietė domėtis Garliavos mergaitės istorija?

Į Lietuvą mane pakvietė Simona Markūnaitė iš organizacijos „Baltic Child Protection“. Ji parašė man pirmuosius laiškus dėl susitikimo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje su ministru Donatu Jankausku, kuris ir įvyko.

Kodėl neaplankėte vaiko Garliavoje?

Taip, mus kvietė aplankyti mergaitę, bet mes atsisakėme. Mes norėjome kalbėtis apie bendresnius dalykus: apie įstatymus ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Mes nusprendėme, kad mūsų pozicija bus stipresnė, jei mes nepasirinksime teisios ar neteisios pusės, bet išliksime objektyvūs. Asmeniškai mes neabejojame: tai labai miglota byla.

Ar tikrai Lietuvos žurnalistas Arkadijus Vinokuras ragino Jus į Garliavos mergaitės istoriją nesikišti?

Taip, Vinokuras mane susirado, bet aš nutraukiau bendravimą su juo, nes jis pasirodė esantis labai nemalonus*. Taip pat geri draugai Lietuvoje patarė man su juo nebendrauti.

Kaip Jūs vertinate gegužės 17-osios smurto aktą?

Po galais, tai buvo atgrasu ir nedovanotina!

Ar pritariate Lietuvos Konstitucijos kūrėjų paskelbtai išvadai, kad Garliavoje gegužės 17-ąją buvo šiurkščiai pažeista Vaiko teisių konvencija?

Taip.

Kada Jūs susidomėjote Lietuvos vaikų problemomis?

Pirmą kartą į Lietuvą buvau pakviestas daugiau nei prieš 20 metų kaip Danijos socialinių pedagogų profsąjungos narys. Mane pakvietė jūsų socialdemokratai, tada apsilankiau ir Lietuvos parlamente. Ir nuo to laiko aš įgyvendinu įvairius projektus Kauno ir Jonavos vaikų namuose. Bėgant metams ši veikla išsiplėtė. Praėjusiais metais mes lankėmės pas socialinės apsaugos ir darbo ministrą, o šiemet kartu su studentais aplankėme vaikų namus Vilniuje.

Jūs domėjotės Garliavos mergaitės likimu, ši istorija Jums rūpi ir toliau, turite savo, ir kaip specialisto, ir kaip žmogaus nuomonę apie tokį valdžios, atsakingų institucijų elgesį su vaiku – juk šiuo atveju visiškai nesvarbu, kurios šalies pareigūnai taip elgtųsi.

Kaip minėjau, mes Lietuvoje bendradarbiaujame su nevyriausybine organizacija „Baltic Child Protection“ ir padedame surinkti labdarą, kurią atvežame iš Danijos į jūsų vaikų globos namus ir vargingai gyvenančioms šeimoms. Šioje nevyriausybinėje organizacijoje dirbanti jauna moteris Simona Markūnaitė praėjusią žiemą mus informavo apie Garliavos mergaitę.

Viską papasakojusi paprašė padėti: „Atvykite ir darykite ką nors.“ Aš nežinojau, ką daryti.

Ji pasakė, kad turėtume informuoti prezidentę, ministrus, merą... Nutarėme nusiųsti laiškus savo vardu prezidentei, ministrams, visiems, kam tik įmanoma.

Iš tikrųjų mes negalėjome patikėti tuo, kad tokie dalykai dedasi.

Gal prisimenate, kada buvo nusiųstas Jūsų laiškas Lietuvos valdžios institucijoms?

Praėjusių metų balandį**.

Tada mus pakvietė į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, į susitikimą. Mes buvome trise. Ministras ir jo patarėjai atrodė sutrikę ir klausė mūsų, ką jiems daryti. Bet mes atsakėme, kad neturime įgaliojimų aptarinėti tos situacijos, nekomentuosime, ar tai yra blogai, ar gerai. Bet galime papasakoti, kaip tokiais atvejais elgiamasi Danijoje ir kitose šalyse.

Su ministru kalbėjomės dvi valandas – neaptarinėjome šitos mergaitės, bet pasakojome, kaip tai daroma Danijoje, kaip reikėtų traktuoti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją ir kaip reikėtų sukurti naują, geresnį įstatymą, ginantį vaikus, ir kaip formuoti naują elgesio su vaikais kultūrą Lietuvoje.

Žmonės mus kvietė aplankyti ir Garliavą, pamatyti mergaitę, bet mes atsisakėme. Mūsų tokia pozicija – būti neutraliems, bet papasakoti, kaip tai daroma Danijoje. O Lietuvos ministras turėjo pats nuspręsti, ką daryti. Mes sąmoningai nenorėjome būti susiję su ta istorija ir tiesiog dalijomės patirtimi – aš nesu joks ekspertas Lietuvoje, aš esu ekspertas Danijoje.

Žodžiu, po to vizito ministerijoje mes nuvažiavome į Kauną savo tikslais ir ten staiga sužinojome, kas vyksta. Per televiziją matydamas daug baisių dalykų, aš iš tikrųjų labai norėjau šaukti: „Sustabdykite tai tučtuojau.“

Ir kai žurnalistas paklausė mano nuomonės, aš tai ir pasakiau: „Fuck off, fuck off stiprius lyderius.“ Tada žurnalistas pridūrė, kad Lietuvos žmonės tiki stipriais lyderiais, tiki prezidente: ką jinai sako, tą reikia ir daryti.

Aš jam pasakiau, o dabar ir jums sakau: netikėkite stipriais lyderiais, tikėkite stipria demokratija. Eikite į gatves ir užbaikite savo revoliuciją, kurią pradėjote prieš dvidešimt penkerius metus, ir padarykite, kad visur būtų demokratija.

Jūs turite tai užbaigti. Aš rimtai jums tai sakau.

Jūs pasirašėte Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, ratifikavote ją, bet nenorite priimti naujų įstatymų, kuriuos reikėtų pakeisti pagal ją, nenorite įsileisti naujos kultūros, nenorite išmokti kitaip elgtis su vaikais ir šviesti tėvus, kaip reikėtų elgtis. Deja, jūs vis dar to nenorite.

Jau vėliau, praėjusių metų rugsėjį, buvome pakviesti į Kauną, į visuomeninį A. Klimo forumą miesto savivaldybėje, kuris vyksta kelis kartus per metus***. Mes nuvažiavome ten kartu su socialinės apsaugos ir darbo ministru Donatu Jankausku. Ministras, atrodė, iš tikrųjų nori pakeisti įstatymą. Dabar jau yra kitas ministras, ir aš nebežinau, kas vyksta.

Vaikas privalo būti išgirstas

Tad dabar nebeturite jokių ryšių su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir negalite tęsti pradėtų darbų?

Ne, jokių ryšių.

Bet šiemet buvome pakvietę jau minėtą Simoną Markūnaitę atvykti į Daniją atlikti praktikos ir pasimokyti, kaip elgiamasi su vaikais, kaip tokiose situacijose apskritai elgiamasi. Mes bendradarbiaujame su tokiomis organizacijomis kaip „Gelbėkite vaikus“. Žodžiu, ji turės galimybę pasisemti patirties ir galbūt įgyvendins ją grįžusi į Lietuvą.

Danijoje veikia tarptautinė socialinių pedagogų organizacija, jungianti narius visame pasaulyje, Lietuva kol kas nėra jos narė. O mūsų profsąjungų vadovas kartu yra ir tos tarptautinės organizacijos vadovas.

Ir toje organizacijoje mes aiškiname konvencijų straipsnius – ką jie mums reiškia, kaip suprasti Vaiko teisių konvencijos straipsnius. Yra parengta labai daug tokių aiškinamųjų straipsnių, nes kiekvienas konvencijos straipsnis kažką reiškia, reikia mokėti juos skaityti.

Tai yra tarsi tam tikras „receptas“, kaip visose šalyse turi būti traktuojamas vienas ar kitas straipsnis. Tarkime, konvencijoje yra pasakyta: „vaikas turi būti išgirstas“.

Ir ką tai reiškia realiai?

Jeigu Danijoje, tarkime, dvylikos metų paauglys turi problemų šeimoje, tai reikia nuspręsti, ar jam geriausiai gyventi su savo šeima, ar valstybiniuose namuose, ar laikinoje globėjų šeimoje. Bet pirmiausia yra klausiama vaiko, ko norėtų jis. Ir būtų labai sunku nepadaryti to, ko nori vaikas.

Jeigu vaikui tik treji, vis tiek klausiame jo: ko jis norėtų. Bet kartu apklausiame ir jo artimuosius, draugus, seseris, brolius, gimines, socialinius pedagogus, kokia būtų jų nuomonė. Ir vis tiek klausiame vaiko, ir tik tada mes, socialiniai darbuotojai, sprendžiame. Bet pirmiausia paklausiame vaiko.

Ir tai yra įtvirtinta mūsų įstatymuose. Ir Lietuvai reikia naujo įstatymo.

Tad kaip būtų išspręstas Garliavos mergaitės likimas Danijoje? Kokios tarnybos būtų įsijungusios į tą konflikto sprendimą? Kaip būtų bendrauta su konfliktuojančiomis šeimomis? Skirtingi šeimos nariai, skirtingos pozicijos... Kaip apskritai būtų bendrauta su galimai nuo pedofilijos nukentėjusia mergaite? Tiesos.lt skaitytojams būtų įdomu sužinoti tokias detales.

Nežinome, ką pasakyti. Tik tiek: Danijoje to nebūtų nutikę.

Problemų šeimoje turinčiai mergaitei būtų paskirtas socialinis pedagogas, jis ją lankytų kelis kartus per savaitę, kartais – kasdien, bendrautų su ja, su jos mama, su tėčiu ir, jeigu savivaldybei reikėtų spręsti dėl jos gyvenamosios vietos, tai pirmiausia būtų paklausta mergaitės. Ir būtų bendraujama su šeima – visada bendraujama su šeima, nesvarbu, kad ir kokia ši šeima būtų „bloga“.

Ir pas mus būna pedofilijos, seksualinės prievartos, kraujomaišos. Net jei yra faktas, kad tėvas seksualiai prievartavo dukterį, mes vis viena bendraujame su tėvu, su mergaite, aiškinamės, kur mergaitė nukentėjo, ar nuo tėvo, ar nuo motinos, ar nuo kažko kito.

Visada bendraujame su šeima. Visada.

Ir jei tėvas yra skriaudikas, jis sėstų į kalėjimą, jokių kalbų. Bet mes vis viena su juo bendrautume, eitume pas jį į kalėjimą, nes jis vis viena yra tėvas.

Ir, žinoma, pedofilas, jei jis toks ir būtų, sėdėtų kalėjime, bet ir tada tęstume bendravimą su tėvu, sudarytume sutartį su tėvu ir pradėtume aiškintis, kur mergaitė nukentėjo, ar su motina, ar su kažkuo kitu.

Labai labai retai, jeigu neįmanoma bendrauti su šeima, o kartais taip atsitinka, tuomet sprendžiame vien pagal vaiko norą. Jeigu tokių mažų metų vaikas pasako, kad nenori likti su mama arba su tėčiu, – tai būtent taip ir daroma. Tai numatyta mūsų įstatyme. Tokios yra vaikų teisės.

Danijoje tai būtų neįmanoma

Ar yra įmanoma tokia situacija Danijoje, kad vaikas, pripažintas nukentėjusiu nuo seksualinio išnaudojimo, pats neduotų parodymų teisme, teisėjas atsisakytų jį apklausti? Ir teismo sprendimas būtų priimtas be jo parodymų?

Toks atvejis būtų neįmanomas. Jeigu byla yra dėl vaiko išnaudojimo, tai tas vaikas būtinai turi būti apklausiamas ir turėtų būti išgirstas teisme, pats vaikas. Kitaip negali būti. Nes byla remiasi vaiko nuomone. Jis turi papasakoti, kas įvyko, kada tai įvyko, visas susijusias detales, taigi negali būtų teismo be vaiko parodymų.

Žinoma, dažniausiai tokie vaikai nekviečiami į teismą, jie gali duoti parodymus tokiame kambaryje, kur dalyvauja socialinis pedagogas, teisėsaugos atstovas, tėvai ar vienas iš tėvų, viskas yra filmuojama, tokiu atveju vaikui nereikia tiesiogiai dalyvauti teisme, jis apsaugotas, bet šis įrašas yra pateikiamas teismui.

Jokių sprendimų neišgirdus vaiko. Tai yra Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje.

Ar yra jums žinomas toks faktas – galbūt ne Danijoje, kitose šalyse, kad vaikas, kurį galimai išnaudojo pedofilai, buvo apklaustas, ir ne kartą, t. y.

jis būtų dalyvavęs keliose ekspertizėse, bet ilgainiui būtų suabejota pirmųjų ekspertizių duomenimis ir pasakyta, jog tai, kas buvo kalbama po to, „ištrynė jo atmintį“, tad dabar jau negalima tuo vaiku pasitikėti?

Taip nebūtų nei Danijoje, nei Švedijoje ar Suomijoje. Tik ne Skandinavijos šalyse. Niekada!

Kartais mes užduodame klausimus, ar vaikas sako tiesą. Kartais mes nežinome.

Bet mes turime paklausti vaiko. Jei vaikui dvylika metų, mes turime juo tikėti.

Jei tai vyksta teisme, teisėjas sprendžia, ar tikėti vaiku. Jei sprendžiama dėl vaiko gyvenamosios vietos – su mama ar su tėčiu jis gyvens, tai sprendžiama ne teisme, tą klausimą sprendžia savivaldybė.

Ir visą laiką klausoma vaiko. O teisme, jeigu vaikui yra dvylika metų ir jisai duoda parodymus, tai yra teisėjo reikalas: tikėti ar netikėti.

O jeigu vaikui 8 metai?

Jūs vis tiek turite klausyti vaiko. Danijoje tai būtų kriminalinė byla. Vaikas visada turi būti išgirstas. Kaip minėjome, teisme yra klausoma vaiko, yra filmuojama medžiaga ir į ją yra atsižvelgiama. Bet reikia atskirti du dalykus, kai yra teismo procesas ir kai yra sprendžiama dėl vaiko gyvenamosios vietos. Pirmasis vyksta teisme, o antrasis – savivaldybėje. Bet visais atvejais yra įsiklausoma į vaiko parodymus.

Bet kai Jūs sakote „vaikas turi būti išgirstas“, ką turite konkrečiai omeny? Mes taip pat turėjome vaiko teisių apsaugos kontrolierę, kuri nuolat tvirtino: Garliavos „mergaitė buvo išklausyta“ ir tada priimtas teismo sprendimas, kad vaikas turi gyventi su motina, nors jis visiškai prieštaravo tam, ką sakė mergaitė. Kaip vertinti tokius vaiko teisių kontrolierės pasisakymus?

Danijoje taip niekada nebūtų nutikę, nes šis klausimas ne vaiko teisių kontrolierės klausimas ir ne teismų, o savivaldybės ir socialinių darbuotojų. Sprendimą Danijoje padaro socialiniai darbuotojai, kai išklausoma visa vaiko aplinka. Ir mes nusprendžiame. Ir jei vaikas nuspręstų likti, mes ateitume po metų ir paklaustume: „Ar tu nepakeitei savo nuomonės?“ Tai būtų tik socialinių darbuotojų sprendimas.

Matote, Danijoje nėra tokio vieno asmens, nėra tokios hierarchijos, kad vienas pats priimtų sprendimą ir tai būtų jo vieno sprendimas. Ne. Visų pirma yra vaiko noras ir socialinių darbuotojų, tokių kaip mes, sprendimas.

Jokių vaiko teisių kontrolierių neturi būti painiojama į tokias istorijas. Jeigu vaiko teisių kontrolierė būtų įtraukta į tokią istoriją, ji jokiu būdu viena nepriimtų tokio sprendimo. Ji galėtų tik paprašyti dar kartą ištirti situaciją. Dar kartą apklausti. Tai būtų patariamasis balsas, bet jokiu būdu ne sprendimus priimantis.

Ateityje mes mielai sutiktume dalyvauti konferencijose, daryti pranešimus apie vaikų teises, pasakoti, kaip jų yra laikomasi Šiaurės šalyse. Bet jokiu būdu mes nešnekėsime ir nemokysime, kaip jums elgtis tokiais kaip Garliavos ar kitais atvejais, nes tai yra jūsų šalis, jūsų atvejis ir jūs turite patys susikurti savo gerovę, savo ateitį.

Taip, bet mes norėtume susipažinti su Jūsų patirtimi, suprasti Jūsų požiūrį. Pavyzdžiui, norėtume žinoti, kaip vertinate vaiko teisių apsaugos darbuotojų elgesį pirmojo ir antrojo vaiko ėmimo metu.

Mes negalime sakyti: tai gerai, o tai blogai, ne.

Aš suprantu, kad Jums nekorektiška vertinti Lietuvos socialinius darbuotojus. Bet kaip Jūs įvertintumėte Danijos socialinės apsaugos darbuotoją, kuris, atėjęs pas verkiančią mergaitę, šaukte šaukiančią, kad niekur neis iš namų, jai sako: „Tu turi apsispręsti: išeini dabar arba už minutės. Kitų variantų nėra. Mums irgi yra sunku, ne tik tau. Nevargink mūsų, apsispręsk – eini dabar arba po minutės.“

Taip niekada nebūtų atsitikę.

Danijoje buvo toks atvejis, kai dvylikos metų mergaitė buvo atiduota globėjams į šeimą ir po kurio laiko buvo nuspręsta perkelti ją į valstybinius globos namus, bet ji labai to nenorėjo. Ji pasakė, kad nori likti su globėjais, tačiau danų socialiniai darbuotojai vis tiek tą mergaitę ištempė, nors ji buvo dvylikos metų ir savo nuomonę galėjo pareikšti labai aiškiai.

Visa ta istorija baigėsi tuo, kad tas socialinis darbuotojas buvo atleistas, o mergaitė vėl grąžinta į globėjų šeimą.

Ir tai buvo padaryta ne per teismą, bet nusprendus savivaldybei, kurioje dirbo tas socialinis darbuotojas ir kuri vėliau jį atleido. Ir sprendimas buvo pakeistas, nes ankstesnis buvo priimtas neatsižvelgiant į mergaitės norus.

Kokios jums mintys kilo matant mergaitės išnešimą iš namų? Kai motina kartu su savo advokatu, skausmingu būdu sukryžiavę jai kojas, ją išneša?

Baisios! Tai niekada negalėtų įvykti Danijoje. Tai buvo taip pasibaisėtina... Kodėl jie taip daro!? Net nieko nežinant apie mergaitę... Aš negaliu pasakyti, kas geras, kas blogas, bet matyti tokius dalykus vykstant negera!

Šiuo atveju mes turime teisėsaugos sprendimus (čia ir čia), kuriuose pasakyta: „prieš vaiką buvo panaudota jėga, bet nebuvo panaudota prievarta“.

Pirmiausia, didžiausia blogybė yra ta, kad jūs ratifikavote Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, bet nepakeitėte jokių su tuo susijusių įstatymų. Čia problema.

Jūs turite pakeisti įstatymą. Aš žinau, tai sunku. Dvidešimt metų jau. Bet tėra vienintelis kelias – pakeisti įstatymą. Pakeisti įstatymą.

Jei jums reikėtų patarimų, kaip laikytis Jungtinių Tautų konvencijos, Jungtinės tautos turi savo atstovybę Vilniuje ir į ją visada galima kreiptis konsultacijos. Yra įvairių galimybių prašyti pagalbos. Be to, mes galime paprašyti savo vadovybės, kad surengtų konferencijas, kad pateiktų medžiagą ir visaip padėtų jums tobulinti savo teisinę bazę.

Jungtinės Tautos turi savo būstinę Ženevoje, Šveicarijoje, ir jos kasmet reikalauja iš savo šalių narių ataskaitų. Ir iš Danijos... Tokias ataskaitas greičiausiai siunčia ir Lietuva, tiesiog ten reikėtų visa tai nurodyti. Centrinė būstinė Ženevoje, sekretoriatas visada atidžiai peržiūri tas ataskaitas. Jei jie mato kokių problemų, jie siunčia jas atgal... Jei tik jų kas nors netenkina, jie siunčia atgal.

Tikėtina, kad ir Lietuvos dokumentai, nusiųsti į Ženevą, atitinka visus Jungtinių Tautų dokumentus ir niekas nieko pastebėti negali. Juk jei net vaiko teisių apsaugos kontrolierė sako, kad prieš vaiką nebuvo panaudota prievarta, kad ji buvo išklausyta... Tai kas, kad neišgirsta...

Bet juk jūs nepadarėte to, ką vaikas pasakė.

Būtent. Ir mes taip manome, bet mūsų teisėsauga jaučiasi teisi jau vien dėl to, kad sako, jog viskas buvo įvykdyta pagal teismo sprendimą. Ir nepanaudojus prievartos, tik jėgą.

Jie neteisūs. Galima nusiųsti laišką į Jungtinių Tautų atstovybę Lietuvoje ir viską išdėstyti.

Kaip Jūs vertinate dabartinę mergaitės padėtį? Mergaitė, kaip mums skelbiama, dabar gyvena su mama saugoma kriminalinės policijos pareigūnų.

Yra priimti teismo sprendimai, galutiniai ir neskundžiami, kad ji turi gyventi su mama. Apie mergaitę žinių mes gauname tik iš vaiko teisių apsaugos darbuotojos, kuri yra ir jos įstatyminė atstovė seksualinio išnaudojimo byloje.

Ir jos perduodamos žinios yra prieštaringos: viešai ji kalba, kad mergaitė gyvena gerai, yra laiminga, viskuo aprūpinta, ne viešuose dokumentuose ji rašo, jog „mergaitė liūdna, prislėgta“. Pati mergaitės motina neseniai išplatintame video pripažįsta, kad jai sunku, kad ir mergaitė kenčia, jai skauda pilvą, galvą... Kad jos, būdamos izoliuotos, jaučiasi blogai.

Dar mums pateikia informaciją, kad mergaitė atsisako bendrauti su kitais giminėmis – su ją nuo mažumės auginusiais seneliais, teta ir jos šeima, pusbroliu. Tad jos gyvenimas šiuo metu yra paverstas kone labiausiai saugoma valstybės paslaptimi.

Kaip jūs vertinate tokią vieno vaiko situaciją? Ar jo teisės šiuo metu yra nepažeidžiamos, o gal jos taip ginamos?

Vaiko teisės nėra ginamos. Mergaitė nėra saugoma. Taip niekada neįvyktų Danijoje, nes mes kasmet turime patikrinti sprendimą, kalbėti su vaiku, tėvais, mokytoja, darželio auklėtoja, žodžiu, su visais tais, kurie tą vaiką supa, kaip vaikas jaučiasi, kaip gyvena, kokia jo aplinka. Ir gal priimti kitą sprendimą.

Bet mergaitė yra socialiai izoliuota vien dėl to, kad jos mama yra saugoma.

Ar jūs negalite nueiti į tą šeimą ir paklausti mergaitės, kur ta mergaitė nori gyventi?

Mes negalime – tai valstybės paslaptis. Jos abi yra paslėptos nuo visuomenės.

Tai niekada neįvyktų Danijoje.

Sakoma, kad ji lanko mokyklą, įvairius užklasinius būrelius... Bet niekas, kuo būtų išties galima pasitikėti, to nepatikrino. Nors mes norėjome, kad su ja susitiktų ją pažinoję, su ja bendravę kunigas Robertas Grigas, sesuo Nijolė Sadūnaitė ar vaikų gydytojas Pediatrų draugijos pirmininkas.

Danijoje kartais atsitinka, kad vaikas turi būti apgyvendintas slaptoje vietoje. Bet tokiu atveju jisai gyvena slaptų globėjų šeimoje, apie kurią ir tėvai nebūna informuoti.

Tėvai gali kalbėti su socialiniu pedagogu, bet niekada jie nesužino naujosios globėjų šeimos adreso. Taip valstybės saugomas vaikas Danijoje turi visą socialinių paslaugų spektrą: jis eina į mokyklą, turi socialinį pedagogą, psichologą, gydytoją – viską, ko jam gali prireikti.

Tiesiog tėvai gali visą gyvenimą taip ir nesužinoti, kurioje šalies dalyje jis gyvena slaptoje globėjų šeimoje. Taigi jis gyvena normalų gyvenimą – saugomas, bet ne izoliuotas.

Bet ir tada, kai vaikas gyvena slaptoje globėjų šeimoje, jis vis tiek turi teisę pamatyti savo tėvus, nes tai jo tėvai... Jeigu vaikas nori pamatyti tėvus, jis gali norėti pamatyti tėvus, tėvai vaikui svarbu – tuomet socialinis pedagogas pasiima tą vaiką, atsiveža jį į kokios nors tarnybos kambarį, kuriame vaikas ir susitinka su savo tėvais, pabendrauja valandą dvi, tame pačiame kambaryje sėdi ir socialinis pedagogas, ir kai susitikimas baigiasi, jisai vėl pasiima tą vaiką ir grąžina jį į slaptų globėjų šeimą.

Ar dabar Sovietų Sąjunga? – Eikite į gatves

Ko, Jūsų manymu, Lietuvos valdžia galėtų pasimokyti iš visos šios istorijos? Nors pati istorija dar nesibaigė. Ir ką mums, piliečiams, daryti?

Tai vienos mergaitės istorija. Pirmiausia reikia apsvarstyti, kaip elgtis, kad ateityje tai neatsitiktų.

Ir dar – atsiminkite, kad jūs turite 20 000 vaikų vaikų namuose. Turite pasirūpinti daugeliu vaikų.

Ar Jūs žinote, kokia yra vaiko teisių padėtis vaikų globos namuose Lietuvoje? Ir kas jums žinoma dėl seksualinio vaikų išnaudojimo vaikų globos namuose?

Kai mes bendraujame su kai kuriais Lietuvos specialistais, jie dažnai mums sako tai kaip priekaištą: esą dabar mes rūpinamės tik viena mergaite, o tokių nuskriaustų vaikų Lietuvoje yra daug. Ir tai sakydami jie jaučiasi teisūs, tarsi tas faktas, kad tokių vaikų yra daug, sumenkina rūpestį vienu...

Dar daugiau – paklausti, kas jiems žinoma apie tuos kitus vaikus, jie ir patys negali nieko apibrėžto pasakyti...

Akivaizdu, tas vienas vaikas šiuo metu yra tapęs tam tikru simboliu ir būtent jo istorija atkreipė visuomenės dėmesį į tai, kokie nesaugūs mūsų vaikai. Žinoma, mums rūpi ir kiti vaikai.

Bet mes ir apie tuos kitus vaikus neturime jokios patikimos informacijos. Gal Jūs kartais turite patikimos informacijos apie padėtį vaikų globos įstaigose?

Mes esame aplankę apie 10-15 vaikų namų Kauno bei Jonavos rajonuose ir girdėjome daug istorijų apie vaikus iš alkoholikų šeimų, apie seksualinį jų išnaudojimą. Bet lankydamiesi mes matėme ir tai, kaip jais gerai rūpinasi socialiniai darbuotojai.

Tačiau jūsų šalyje yra kita problema, kai sulaukęs 18 metų, vaikas tiesiog išspiriamas į savarankišką gyvenimą, mat jam nebeskiriamas finansavimas. Tai neįmanoma – būtina keisti įstatymą.

Juk ir patys suprantate: 18 metų vaikas tikrai dar negali susikurti savarankiško gyvenimo, pats pasirūpinti savimi.

Ką daryti Lietuvos piliečiams? Tiesiog važiuokite ir aplankykite tuos vaikų namus ir sužinosite realią situaciją.

Turite panaudoti Garliavos mergaitės atvejį taip, kad žinotumėte, kaip ateityje elgtis.

Kalbėkite su politikais. Jūs vis dar tikite stipriais lyderiai. O turite keisti įstatymus, turite keisti visuomenę. Ar dabar Sovietų Sąjunga? Aš girdėjau – ne. Jūs turite veikti. Kurti demokratiją. Turite būti politikais: jei nepatinka įstatymai, negali sėdėti sudėjęs rankų.

Reikia kalbėti ir kalbėti su politikais. Ir nepasiduoti. Jei nėra demokratijos, yra stiprus lyderis. Stiprus lyderis buvo Rusijoje. Kam tokia „demokratija“? Jau praėjo 23 metai...

Deja, šiuo metu Lietuvoje paleista propagandos mašina: kai kas nutylima, kai kas sutirštinama, o kai kas tiesiog pervardijama... Daugeliu atvejų tėra fasadinė demokratija, kaip kažkada buvo fasadinė Sovietų Sąjungos žmogaus gerovė.

Net tie patys žmonės, buvę sovietinių laikų propagandistai, toliau varo tą pačią propagandą tais pačiais metodais. Blogiausia, kad tokį kalbėjimą perima ir jaunoji karta.

Mūsų kartos žmonės dar moka atskirti tokias manipuliacijas nuo tikrovės, bet daug jaunimo nėra tokiai propagandai atsparūs – jiems nelengva suvokti, kad valstybėje, kuri yra ir NATO, ir ES narė, yra išties rimtų problemų.

Jau sakiau praėjusiais metais: „Eikite į gatves.“

Janą Viumą lydėjęs jo kolega Janas Pollas Johansenas pastebėjo:

Tęskite toliau, tęskite. Sutelkite savo parlamentarus Europos parlamente. Kurkite tinklą žmonių, politikų, kurie tiki. Dabar, kai turite saugią platformą, galite pasiekti visko, svarbiausia – jūs galite keisti įstatymus. Jūs turite tą padėtį keisti. Tik vaizduotė yra ribota. Dangus neturi ribų.

Dėkui už pokalbį.

* Daugiau apie A. Vinokuro susitikimą su Janu Viumu skaitykite jo paties tinklaraščio įraše „Danijos socialpedagogai – R. Janutienės melaginga korta“.

** Apie tai buvo pranešta 2012 m. gegužės 2 d. ir šalies žiniasklaidoje, pvz., delfi.lt ar balsas.lt.

*** A. Klimo forumas Kaune (2012-09-26).

*

Už talką rengiant šį interviu dėkojame Danijos lietuviams Rimai ir Sauliui Palubinskams, Tiesos.lt bendradarbėms Aurelijai Babenskienei ir Aušrai Gabalytei, vertėjoms Jolantai Žaltkauskienei bei Ramunei Marčiulynaitei.

Naujausi

Iš Konstitucijos 2 straipsnio liko tik deklaracijaNuomonės · 2026-07-23Marco Rubio ir Sergejus Lavrovas Maniloje aptarė karo Ukrainoje pabaigąPasaulis · 2026-07-23Lietuva rengia planą galimam „airBaltic“ skrydžių mažinimui ar pasitraukimuiPolitika · 2026-07-23Sinkevičius užtikrino ukrainiečiams ne mažesnę kaip 0,25 proc. BVP paramą Ukrainos gynybaiPolitika · 2026-07-23