Jimmy Akinas. 7 dalykai, kuriuos būtina žinoti prieš vertinant popiežiaus Pranciškaus pasisakymą dėl gėjų(25)

Kadangi popiežiaus Pranciškaus pasisakymas gėjų klausimu buvo selektyviai pateiktas tiek užsienio, tiek lietuviškoje žiniasklaidoje ir yra keisčiausiais būdais interpretuojamas skaitytojų, pateikiame vertingą komentarą, padėsiantį susipažinti su garsiojo interviu kontekstu ir visu jo turiniu. Tekstas turėtų padėti suprasti, kad popiežius homoseksualų klausimu iš tiesų nepasakė nieko nauja, priešingai, pabrėžė homoseksualumo kaip nesmerktinos asmeninės žmogaus problemos ir netoleruotinos homoseksualų lobistinės veiklos atskyrimą.

Šiuo metu spauda tiesiog gaudžia nuo žinučių, esą popiežius Pranciškus užėmė visiškai skirtingą poziciją nei jo pirmtakas Benediktas XVI homoseksualumo klausimu. Pasigirsta net tokių teiginių, neva popiežius pareiškė, kad „su gėjais viskas gerai“. Ką iš tikrųjų pasakė popiežius Pranciškus? Ir ar iš tiesų jo pasisakyme yra kas nors naujo? Štai septyni dalykai, kuriuos reikėtų apie šį pasisakymą žinoti ir jais pasidalyti su kitais.

1. Kur popiežius Pranciškus pasakė šiuos teiginius?

Jis juos pasakė 80 min. trukmės interviu su reporteriais lėktuve, grįždamas iš „Pasaulio jaunimo dienų“ Brazilijoje.

2. Ko jo buvo klausiama?

Negalime tiksliai žinoti, koks iš tiesų buvo klausimas, kol nepaviešintas jo nuorašas, tačiau akivaizdu, kad klausimas buvo susijęs su numanomu „gėjų lobizmu“ Vatikane.

3. Ką būtent jis atsakė?

Išsami pokalbio ištrauka: Žurnalistas (Ilse): Leiskite užduoti gana subtilų klausimą. Dar viena pasaulį apkeliavusi žinia buvo apie monsinjorą Riccą ir jo asmeninį gyvenimą. Norėčiau žinoti, Jūsų šventenybe, kas bus daroma dėl šio klausimo? Kaip reikėtų jį spręsti ir kaip Jūsų šventenybė norėtų spręsti patį gėjų lobizmo klausimą?

Popiežiaus atsakymas: „Dėl monsinjoro Riccos aš padariau tai, kas reikalaujama Kanonų teisės, ir atlikau būtiną tyrimą. Vykdydami tyrimą neradome nieko, kas buvo pateikta kaltinimuose.

Neradome nieko, kas atitiktų kaltinimus. Toks ir yra atsakymas.

Tačiau norėčiau pridėti dar vieną dalyką: matau, kad tiek daug kartų Bažnyčioje, tiek šiuo atveju, tiek kitais atvejais, ieškoma „jaunystės nuodėmių“ ( sins of youth ), ar nėra taip? Ir tada šitie dalykai viešinami.

Tačiau šie dalykai nėra nusikaltimai. Nusikaltimai yra kitokie: vaikų išnaudojimas yra nusikaltimas.

Tačiau nuodėmes, jeigu asmuo, ar tai būtų pasaulietis, ar dvasininkas, ar vienuolė, įvykdė nuodėmę ir paskui patyrė atsivertimą, Dievas atleidžia, ir kai Jis atleidžia, Jis pamiršta, ir tai yra labai svarbu mūsų gyvenimui. Kai einame išpažinties ir nuoširdžiai pasakome: „Aš nusidėjau šiame dalyke“, Dievas atleidžia, ir mes neturime teisės nepamiršti, nes rizikuotume, kad Dievas neatleis mūsų nuodėmių.

Tai yra pavojus. Štai kas yra svarbu: nuodėmės teologija.

Tiek daug kartų pagalvoju apie šv. Petrą: jis įvykdė vieną iš blogiausių nuodėmių, paneigdamas Kristų.

Ir su šia nuodėme jis buvo padarytas popiežiumi. Turime daug apie tai pagalvoti.

Tačiau grįžtant konkrečiai prie jūsų klausimo: šiuo atveju (dėl monsinjoro Riccos) aš atlikau būtiną tyrimą ir mes nieko neradome. Tai buvo pirmas klausimas.

Taip pat jūs kalbėjote apie gėjų lobizmą. Apie tai tiek daug rašoma...

Bet aš dar nesu Vatikane sutikęs žmogaus, kurio asmens tapatybės kortelėje būtų parašyta: „gėjus“. Sakoma, kad tokių yra.

Manau, kad kai susiduriame su homoseksualios pakraipos asmeniu, privalome atskirti faktą, kad žmogus yra gėjus, nuo fakto, kad jis užsiima lobizmu, nes bet koks lobizmas nėra gerai. Tai tikrai negeras dalykas.

Jei žmogus yra gėjus, bet ieško Viešpaties ir turi gerą valią, kas aš toks, kad jį teisčiau? Katalikų Bažnyčios Katekizmas šią vietą labai gražiai paaiškina ir teigia...

Palaukite, kaip ten sakoma: kad „šie asmenys niekada neturi būti stumiami į paraštes, ir jie turi būti integruoti į visuomenę“.

Problema nėra ta, kad kas nors turi tokį polinkį; ne, privalome būti broliai, tai yra pirmas dalykas. Yra kita problema, visai kita: problema yra tada, kai iš šį polinkį turinčių asmenų formuojamos lobizmo grupės, tokios kaip ir šykštuolių lobizmo, politinio lobizmo ar masonų lobizmo grupės, tiek daug lobizmo grupių. Man būtent tai yra rimčiausia problema. Ir labai jums ačiū už šį klausimą. Labai ačiū!“

Originali interviu ištrauka italų k. ir vertimas į anglų k.: http://saltandlighttv.org/blog/world-youth-day/a-note-on-the-popes-remarks-to-journalists-en-route-to-rome

4. Ką tai reiškia?

Pirmoji atsakymo dalis atrodo kaip tiesiog nesureikšminanti paties gėjų lobizmo klausimo. Jis neneigia paties reiškinio, bet duoda suprasti, kad kalbos apie tai yra pernelyg išpūstos. Tuomet jis paaiškina savo požiūrį į elgesį su homoseksualiais asmenimis: jis atskiria homoseksualią pakraipą nuo gėjų lobizmo. Tai, kaip jis supranta „buvimą gėjumi“, atskleidžiama tolesniu jo svarstymu.

Kasdienėje kalboje pasakymas „būti gėjumi“ gali reikšti bet ką: nuo turėjimo potraukį tos pačios lyties atstovams iki aktyvaus homoseksualaus gyvenimo būdo propagavimo ar prohomoseksualios ideologijos gynimo. Pastarasis dalykas veikia kaip lobizmas. Toliau popiežius apibūdina tuos, apie kuriuos kalba, kaip žmones, kurie „pripažįsta Dievą ir turi gerą valią“.

Toliau jis paaiškina, apie ką jis kalba sakydamas, kad „polinkis (pvz. , tos pačios lyties asmenų potraukis) nėra problema...

jie yra mūsų broliai“. Vertinant jo pasisakymų visumą galima suprasti, kad čia kalbama apie tokius asmenis, kurie, nors ir jaučia potraukį tos pačios lyties asmenims, vis dėlto pripažįsta Dievą ir turi gerą valią, priešingai nei tie, kurie skleidžia prohomoseksualią ideologiją.

Tarp geros valios žmonių patenka ir tie, kurie, nors ir turi homoseksualių polinkių, siekia gyventi skaisčiai (net jei kartais ir nesugeba to daryti).

Galimas daiktas, tarp šių geros valios žmonių gali patekti ir tie homoseksualūs asmenys, kurie negyvena skaisčiai, tačiau neužsiima aktyvia homoseksualios ideologijos sklaida. Būtų buvę neblogai, jei popiežius būtų pasakęs dar daugiau, kad šis klausimas būtų aiškesnis.

5. Ką jis sako apie šios kategorijos žmones?

Jis sako, kad nelaiko savęs galinčiu juos teisti ir kad jie neturėtų būti nustumti į paraštes. Jis taip pat teigia, kad pats polinkis (tos pačios lyties asmenų potraukis) „nėra problema“ ir kad „jie yra mūsų broliai“.

6. Kas nauja tokiame pasakyme?

Nedaug. Teisė „teisti“ kitus ateina dar iš Jėzaus laikų.

Tačiau tai nereiškia nesugebėjimo atpažinti asmens veiksmų moralinio pobūdžio. Galima pateikti moralinį įvertinimą, kad tai, ką kas nors kitas daro, yra blogai (Jėzus to tikrai nedraudžia), nerodant ir neturint prieš jį nukreipto pykčio.

Teiginys, kad gėjai neturėtų būti stumiami į paraštes, taip pat atitinka Šv. Sosto požiūrį į šį klausimą, kaip ir 1986-ųjų Vatikano dokumentas „Dėl homoseksualių asmenų pastoracinės globos“.

Teiginys, kad tos pačios lyties asmenų potraukis „nėra problema“, suprastas teisingai, taip pat nėra nieko naujo. „Problema“, kaip, atrodo, popiežius Pranciškus ją čia supranta, iškyla tada, kai nutolstama nuo supratimo, kad egzistuoja nuodėmingas polinkis – pagunda, su kuria kas nors susiduria.

Akivaizdu, kad pagundos yra problema, tačiau jei atsispiriame pagundoms, nenusidedame. „Problema“, remiantis šiuo supratimu, yra pasidavimas pagundai ir nusidėjimas arba – dar blogiau – ideologijos „statymas“ ant nuodėmės ir mėginimas ginti nuodėmę.

Galiausiai teiginys, kad „jie yra mūsų broliai“, taip pat nėra naujiena. Krikščionys, kaip ir kiekvienas žmogus, kovojo su visų tipų pagundomis per visą istoriją. Tos pačios lyties asmenų potraukis yra tik viena pagunda iš daugybės galimų, ir faktas, kad žmogus kenčia nuo šios pagundos, neatskiria jo daugiau nuo buvimo broliu Kristuje negu bet kuri kita pagunda.

7. Kiek visi šie teiginiai skiriasi nuo popiežiaus Benedikto XVI teiginių?

Spauda (kaip įprastai) mėgina kurti neigiamus palyginimus su popiežiumi Benediktu XVI, pabrėždama, kad per jo pontifikavimą Šv. Sostas išleido dokumentą, teigiantį, kad asmenys, turintys gilių homoseksualių potraukių, neturėtų būti įšventinami kunigystei. Popiežius Pranciškus neužsiminė apie šį dokumentą ar jame numatomą politiką, taigi nepadarė nieko, kas skirtųsi nuo Benedikto XVI pozicijos.

Taip pat ir nė vienas iš popiežiaus Pranciškaus teiginių nėra priešingas tam požiūriui, kurio laikėsi Benediktas XVI per savo pontifikatą. Iš tikrųjų pats Benediktas XVI (dar būdamas kardinolu Josephu Ratzingeriu) buvo tarp pasirašiusiųjų anksčiau minėtą laišką dėl homoseksualių asmenų pastoracinės globos, taip pat ir paskesnį dokumentą dėl homoseksualių asmenų nediskriminavimo.

Taigi, mėgindama supriešinti „gerąjį“ Pranciškų su „bloguoju“ Benediktu XVI, spauda darsyk piešia klaidingą paveikslą.

Šaltinis: ncregister.com , propatria.lt