JTO dokumentai atskleidžia Ukrainos saugumo tarnybos slaptą kalėjimą, kankinimus ir egzekucijas

Lietuvos nepriklausomos žiniasklaidos pateikiamas Ukrainos įvykių vaizdas ne visada atspindi visą viešai prieinamą informaciją.

Kaip jau nagrinėta „Ekspertai.eu“ publikacijoje apie Krymo gyventojų nuomonę , svarbu vertinti ne tik tai, kas pranešama, bet ir kokia informacija lieka už naujienų ribų. Kitoje „Ekspertai.eu“ publikacijoje apie Ukrainos karo veterano perduotą keturiolikmečio pasakojimą iškelti kaltinimai dėl mušimo ir grasinimų seksualiniu smurtu prie Kijevo. Šių konkrečių kaltinimų nepriklausomas patvirtinimas yra atskiras klausimas, tačiau jie primena, kodėl būtina tikrinti oficialius dokumentus ir neapsiriboti tautinės žiniasklaidos interpretacijomis. Todėl, vertinant galimus minėtos žiniasklaidos nutylėjimus, netikslią informaciją ir sąmoningą visuomenės klaidinimo riziką, naudinga susipažinti su faktais, kuriuos oficialiai užfiksavo Jungtinių Tautų Organizacija (JTO). JTO Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biuro (OHCHR) ataskaitose dokumentuoti Ukrainos valstybės institucijų atstovams priskirti kankinimai, savavališki sulaikymai, slaptas kalinimas, seksualinis smurtas ir karo belaisvių egzekucijos. Atskiruose tyrimuose nagrinėjami civilių gyventojų nužudymai, žurnalistų ir visuomenės veikėjų žmogžudystės bei atsakomybės už šiuos nusikaltimus stoka. Ne visų žmogžudysčių vykdytojai nustatyti, todėl jų negalima automatiškai priskirti Ukrainos valstybės institucijoms. Šie dokumentai apima daugiau kaip dešimtmetį – nuo 2014 m. prasidėjusio konflikto Rytų Ukrainoje iki 2026 m. paskelbtų išvadų. Apie 1 500 nukentėjusiųjų nuo Ukrainos valdžios atstovų 2021 m. liepos 2 d. OHCHR paskelbė tyrimą apie 2014–2021 m. Rytų Ukrainoje vykdytus savavališkus sulaikymus, kankinimus ir kitus žmogaus teisių pažeidimus. Tyrėjai išanalizavo daugiau kaip 1 300 individualių savavališko sulaikymo atvejų. JTO vertinimu, per nagrinėtą laikotarpį apie 4 000 su konfliktu susijusių sulaikytųjų patyrė kankinimus arba kitokį netinkamą elgesį. Maždaug 1 500 nukentėjusiųjų priskirta Ukrainos valdžios atstovų veiksmams, o apie 2 500 – ginkluotoms grupuotėms ir kitiems veikėjams separatistų kontroliuotose teritorijose. Tarp visų nukentėjusiųjų, JTO skaičiavimais, buvo apie 340 seksualinio smurto aukų. Tai tarptautinių stebėtojų nustatyti pažeidimų masto įverčiai, o ne teismų nuosprendžiais patvirtintas nusikaltimų skaičius. JTO nustatė, kad kankinimai buvo naudojami siekiant išgauti prisipažinimus ir informaciją, įbauginti žmones, juos pažeminti, išreikalauti pinigus ar turtą. Po 2016 m. tokių pažeidimų sumažėjo, tačiau jie visiškai neišnyko. Slaptas kalėjimas Ukrainos saugumo tarnybos patalpose Vienas reikšmingiausių JTO tyrimo epizodų – Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) Charkovo regioninio padalinio patalpose veikusi neoficiali sulaikymo vieta. Šiam atvejui 2021 m. ataskaitoje skirtas atskiras priedas. Tyrėjai dokumentavo žmonių laikymą be tinkamo teisinio įforminimo, nesuteikiant galimybės susisiekti su artimaisiais ir veiksmingai pasinaudoti teisine gynyba. Kai kurių sulaikytųjų šeimos nežinojo, kur jie laikomi. Žmonės faktiškai buvo pašalinti iš įprastos teisinės apsaugos sistemos. JTO surinktuose liudijimuose aprašomi mušimai, grasinimai, psichologinis spaudimas ir kiti kankinimo bei nežmoniško elgesio būdai. Esminė aplinkybė – tai vyko oficialios Ukrainos valstybės saugumo institucijos patalpose. Todėl kyla klausimas ne tik dėl tiesioginių vykdytojų, bet ir dėl institucijos vadovybės kontrolės bei galimos atsakomybės. Kas leido naudoti patalpas neteisėtam žmonių laikymui? Kas kontroliavo sulaikytuosius? Kokie vadovai žinojo apie šią praktiką? Kiek pareigūnų buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn? JTO dokumentai suteikia pagrindą reikalauti atsakymų, nors patys savaime nenustato visų vadovybės atsakomybės grandžių. Mariupolio oro uosto „Biblioteka“ ir šimtai sulaikytųjų Dar viena Ukrainos pajėgų naudota neoficiali kalinimo vieta veikė Mariupolio oro uoste. Viešuose buvusių sulaikytųjų ir buvusių SBU darbuotojų liudijimuose ji vadinama „Biblioteka“. 2021 m. liepos 2 d. JTO paskelbtoje ataskaitoje nurodyta, kad 2014 m. Mariupolio oro uostas buvo paverstas karine baze, kuria naudojosi Ukrainos ginkluotosios pajėgos, SBU ir kai kurie savanorių batalionai. Dalis patalpų buvo naudojama sulaikytiesiems laikyti. JTO dokumentavo 21 savavališko ir nuo išorinio pasaulio izoliuoto sulaikymo, kankinimo ar netinkamo elgesio atvejį – 19 vyrų ir dviejų moterų. Šie atvejai apėmė laikotarpį nuo 2014 m. iki 2016 m. pirmojo pusmečio. Tačiau JTO vertinimu, per šią vietą galėjo būti perkelti šimtai sulaikytųjų, vėliau išgabentų į oficialias arba neoficialias kalinimo įstaigas ar paleistų. Žmonės buvo laikomi neveikiančiose šaldymo kamerose – maždaug 8–10 kvadratinių metrų ploto belangėse patalpose be tinkamos ventiliacijos. Vienas buvęs sulaikytasis pasakojo, kad tokioje patalpoje vienu metu buvo laikoma 14 žmonių. Dėl oro trūkumo kai kurie sulaikytieji prarasdavo sąmonę. Žmonėms ne visada buvo duodama maisto ir vandens, kartais neleista pasinaudoti tualetu. JTO dokumentuose aprašyti mušimai lazdomis, pistoletų ir šautuvų buožėmis, elektros srovės naudojimas, egzekucijų imitavimas, šaudymas šalia sulaikytųjų ir vertimas išsikasti sau kapą. Sulaikytieji pasakojo girdėję kitų žmonių kankinimo riksmus. Daugeliu atvejų smurtautojai slėpė veidus po kaukėmis. 2015 m. birželį JTO generalinio sekretoriaus padėjėjas žmogaus teisių klausimais mėgino be išankstinio įspėjimo patekti į Mariupolio oro uostą, tačiau kariškiai jo neįleido. 2017 m. JTO stebėtojai apsilankė oro uosto teritorijoje ir neberado požymių, kad patalpos tuo metu tebebūtų naudojamos sulaikytiesiems laikyti. 2016 m. „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“ bendrame tyrime taip pat dokumentuoti slapti sulaikymai Ukrainos saugumo tarnybos patalpose Mariupolyje, Charkove, Kramatorske ir Iziume. Atskiri buvusių sulaikytųjų liudijimai „Bibliotekos“ veiklą sieja su bataliono „Azov“ nariais. Tačiau visų šio objekto veikloje dalyvavusių padalinių, konkrečių vykdytojų ir vadovybės atsakomybė turi būti nustatoma atskirai. 2019 m. Rusijos žiniasklaidoje taip pat paskelbti kaltinimai dėl oro uosto teritorijoje buvusių slaptų kapaviečių ir kankinant nužudytų žmonių. Šių konkrečių kaltinimų JTO dokumentuotais faktais laikyti negalima, nes nepriklausomo jų patvirtinimo pateiktuose JTO tyrimuose nėra. Taigi Mariupolio oro uostas nebuvo vien karinis objektas. JTO oficialiai dokumentavo jo patalpų naudojimą neteisėtam žmonių laikymui ir kankinimams. Esminis klausimas – kiek pareigūnų ir kariškių buvo patraukta atsakomybėn už šiuos nusikaltimus, kas kontroliavo kalinimo vietą ir kodėl tarptautiniams stebėtojams buvo trukdoma patekti į objektą. Žurnalistų žmogžudystės ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas 2019 m. lapkričio 1 d. JTO žmogaus teisių stebėjimo misija Ukrainoje paskelbė specialų pranešimą apie žurnalistų ir visuomenės veikėjų nužudymus. JTO atkreipė dėmesį į pasikartojančius išpuolius, užsitęsusius tyrimus ir nebaudžiamumo problemą. 2015 m. balandžio 16 d. prie savo namų Kijeve buvo nušautas 45 metų žurnalistas ir rašytojas Olesis Buzina. Jis viešai kritikavo Ukrainos valdžią, ypač jos poziciją dėl 2013–2014 m. Maidano įvykių. Dėl šios žmogžudystės buvo nustatyti du įtariamieji, susiję su kraštutinės dešinės grupuote. Bylos nagrinėjimą lydėjo procesiniai sunkumai, įskaitant spaudimą teismui. 2026 m. gegužės 28 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) byloje „Buzyna prieš Ukrainą“ konstatavo Europos žmogaus teisių konvencijos 2 straipsnio procesinio reikalavimo pažeidimą dėl nepakankamai veiksmingo nužudymo tyrimo. Ši išvada reiškia valstybės atsakomybę už tyrimo trūkumus, bet ne teismo nustatytą Ukrainos valdžios dalyvavimą organizuojant žmogžudystę. Pavelo Šeremeto žmogžudystė 2016 m. liepos 20 d. Kijevo centre automobilyje susprogdinta bomba pražudė 44 metų tiriamosios žurnalistikos atstovą Pavelą Šeremetą. Vėliau Ukrainos teisėsauga pateikė kaltinimus trims asmenims, tačiau galutinis teismo sprendimas nebuvo priimtas. 2026 m. liepą organizacija „Reporteriai be sienų“ paskelbė, kad teismo procesas tebėra sustabdytas, o nužudymo organizatoriai nenustatyti. Taigi praėjus dešimčiai metų nuo žurnalisto nužudymo atsakomybės klausimas liko neišspręstas. Vadimo Komarovo nužudymas 2019 m. birželį po žiauraus užpuolimo mirė 55 metų žurnalistas Vadimas Komarovas, tyręs vietos korupcijos schemas. Po užpuolimo jis 45 dienas išbuvo komoje ir sąmonės neatgavo. JTO kritikavo pradinį tyrimą. Po tarptautinio dėmesio byla buvo perkvalifikuota į nužudymą. 2025 m. Ukrainos žmogaus teisių organizacija ZMINA pranešė, kad policijai nepavyko nustatyti nusikaltimo vykdytojų ir motyvų. Tai dar vienas atvejis, kai nužudytas žurnalistas, o atsakomybės už nusikaltimą klausimas liko atviras. EŽTT nustatė tiesioginę Ukrainos valstybės atsakomybę už mirtiną išpuolį prieš Kateriną Handziuk 2018 m. liepos 31 d. Chersone rūgštimi buvo užpulta 33 metų kovos su korupcija aktyvistė Katerina Handziuk. Po kelių mėnesių gydymo, lapkričio 4 d., ji mirė ligoninėje. 2019 m. penki tiesioginiai užpuolimo vykdytojai buvo nuteisti. 2023 m. birželio 26 d. Kijevo teismas pripažino Vladislavą Manherį ir Aleksejų Leviną kaltais dėl užpuolimo organizavimo ir skyrė jiems po dešimt metų laisvės atėmimo. Sprendimas buvo apskųstas. Tačiau 2026 m. lapkričio 5 d. įvyko dar vienas itin reikšmingas šios bylos posūkis. Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė sprendimą byloje „Gandzyuk ir kiti prieš Ukrainą“ (Nr. 52380/21). Teismas nustatė, kad mirtinas išpuolis prieš aktyvistę buvo iš anksto suplanuotas ir apmokėtas, siekiant ją įbauginti bei nutraukti jos viešą veiklą, nukreiptą prieš korupciją ir piktnaudžiavimą valdžia. Įvertinęs įrodymų visumą, EŽTT konstatavo pakankamai aiškų ryšį tarp išpuolio ir viešosios valdžios įgaliojimų panaudojimo ar piktnaudžiavimo jais. Teismas pripažino tiesioginę Ukrainos valstybės atsakomybę pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 2 straipsnį. Taip pat nustatyti teisės į gyvybę procesinio reikalavimo pažeidimas dėl nepakankamai veiksmingo tyrimo ir 10 straipsnio pažeidimas dėl saviraiškos laisvės. EŽTT pažymėjo, kad išpuolis buvo nukreiptas prieš asmenį, vykdžiusį visuomeninės kontrolės funkciją ir viešai kritikavusį regiono valdžios atstovus. Teismas konstatavo, kad tokio pobūdžio smurtas gali įbauginti ne tik konkrečią auką, bet ir kitus žurnalistus, aktyvistus bei visuomenės veikėjus. Ukrainai nurodyta sumokėti 80 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiosios artimiesiems ir 4 tūkst. eurų bylinėjimosi išlaidų. Sprendimas paskelbtas 2026 m. lapkričio 5 d. ir dar nėra galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį. Svarbu tai, kad EŽTT nustatė valstybės atsakomybę pagal Konvenciją, tačiau nenustatinėjo visų galimų organizatorių individualios baudžiamosios kaltės. Šis klausimas priklauso Ukrainos teismų kompetencijai. Vis dėlto EŽTT išvada dėl tiesioginės valstybės atsakomybės iš esmės skiriasi nuo sprendimo Buzinos byloje, kurioje buvo nustatyti nužudymo tyrimo trūkumai, bet ne valstybės dalyvavimas organizuojant patį nusikaltimą. JTO dokumentavo civilių egzekucijas ir neteisėtus nužudymus 2016 m. liepos 14 d. OHCHR paskelbė specialų tyrimą apie neteisėtus nužudymus Ukrainoje nuo 2014 m. sausio iki 2016 m. gegužės. Jame nagrinėjami civilių gyventojų ir kitų tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų nužudymai. JTO dokumentavo neteisėtus nužudymus, priskirtus tiek separatistinėms ginkluotoms grupuotėms, tiek Ukrainos pajėgų atstovams. Tarp nagrinėtų aplinkybių buvo įtarimai, kad žmonės tapo smurto aukomis dėl tariamo palaikymo vienai ar kitai konflikto pusei. Ukrainos pajėgų atstovams priskirti atvejai, susiję su įtariamais ryšiais su separatistinėmis grupuotėmis. Separatistinių grupuočių veiksmuose dokumentuotas smurtas prieš asmenis, laikytus proukrainietiškais. Ataskaitoje taip pat nagrinėti civilių nužudymai prie kontrolės punktų, karinių objektų ir kitose konflikto zonos vietose. Šie duomenys neleidžia visų konflikto metu žuvusių civilių priskirti Ukrainos pajėgų veiksmams. Kiekvienu atveju būtina nustatyti vykdytoją, aplinkybes ir teisinę atsakomybę. JTO atkreipė dėmesį ir į 2014 m. gegužės 2 d. Odesos įvykius, per kuriuos žuvo 48 žmonės, bei tyrimų trūkumus. 389 Rusijos karo belaisviai pranešė apie kankinimus 2026 m. vasario mėnesio JTO žmogaus teisių stebėjimo misijos Ukrainoje apžvalgoje pateikti sukaupti duomenys apie Rusijos karo belaisvių laikymą Ukrainoje. Iš 717 apklaustų Rusijos karo belaisvių 389, arba 54 proc., pranešė apie kankinimus ar kitokį netinkamą elgesį. Dauguma nurodytų pažeidimų buvo siejami su pradiniais nelaisvės etapais, dar prieš belaisviams patenkant į oficialias internavimo įstaigas. Tarp aprašytų veiksmų – mušimai, elektros srovės naudojimas, grasinimai, seksualinis smurtas, egzekucijų imitavimas ir žeminimas. Tai apklaustųjų liudijimai, o ne 389 teismo nuosprendžiais nustatyti nusikaltimai. JTO taip pat apklausė 599 asmenis, sulaikytus Ukrainoje su konfliktu susijusiose baudžiamosiose bylose. Iš jų 205, arba 34 proc., pranešė patyrę kankinimus ar netinkamą elgesį. Dauguma nurodytų pažeidimų įvyko 2022 m. Taigi problema neapsiribojo vien karo belaisviais. Mažiausiai 30 į nelaisvę patekusių Rusijos kariškių egzekucijų 2026 m. vasario mėnesio JTO apžvalgoje nurodyta, kad nuo 2022 m. vasario 24 d. dokumentuotos mažiausiai 30 į nelaisvę patekusių Rusijos kariškių egzekucijų, priskirtų Ukrainos pajėgoms. Tai reiškia, kad JTO užfiksavo mažiausiai 30 nužudytų Rusijos karo belaisvių, tačiau nenurodė, kiek atskirų egzekucijų epizodų sudaro šis skaičius. Didžioji dalis šių atvejų įvyko 2022 m. ir 2023 m. pradžioje. 2025 m. gruodžio mėnesio ataskaitoje JTO dokumentavo keturių Rusijos karo belaisvių egzekucijas per birželio–lapkričio mėnesių laikotarpį. Dar trys galimi atvejai buvo tikrinami. Tarptautinė humanitarinė teisė draudžia žudyti pasidavusius, į nelaisvę patekusius arba dėl sužeidimų nebegalinčius kovoti asmenis. Tokie veiksmai gali sudaryti karo nusikaltimus. Atsakomybė gali tekti ir vadams, jeigu nustatomos tarptautinėje teisėje numatytos jų atsakomybės sąlygos. JTO tuo pat metu dokumentavo didesnį Rusijos pajėgoms priskirtų Ukrainos karo belaisvių egzekucijų mastą. 2026 m. vasario mėnesio apžvalgoje nurodyta, kad iš 725 apklaustų išlaisvintų Ukrainos karo belaisvių 697, arba 96 proc., pranešė apie kankinimus ar netinkamą elgesį Rusijos nelaisvėje. Šie skaičiai rodo skirtingą pažeidimų mastą, tačiau nė vienos konflikto pusės nusikaltimai nepateisina kitos pusės veiksmų. Seksualinis smurtas, priskirtas Ukrainos pareigūnams 2026 m. vasario mėnesio JTO apžvalgoje nurodyti mažiausiai 83 seksualinio smurto nukentėjusieji, kurių atvejai priskirti Ukrainos institucijų atstovams. Tarp jų – 71 vyras ir 12 moterų. Penkiasdešimt nukentėjusiųjų buvo Rusijos arba trečiųjų šalių karo belaisviai, dar 33 – su konfliktu susijusiose baudžiamosiose bylose sulaikyti asmenys. 2026 m. rugsėjo 18 d. OHCHR paskelbė platesnę ataskaitą apie seksualinį smurtą nuo 2022 m. vasario 24 d. iki 2026 m. liepos 31 d. Joje dokumentuoti 1 004 su karu susiję seksualinio smurto atvejai. JTO duomenimis, 89 proc. jų priskirti Rusijos valdžios institucijų atstovams, o 11 proc. – Ukrainos institucijų atstovams. Ukrainos pusei priskirtų veiksmų pobūdis apėmė grasinimus seksualiniu smurtu, priverstinį išrengimą, lytinių organų žalojimą, seksualinį žeminimą ir seksualinius užpuolimus. JTO pabrėžė, kad apie daugelį seksualinio smurto atvejų nepranešama, todėl dokumentuoti duomenys negali atspindėti viso galimo pažeidimų masto. Šimtai nuosprendžių dėl bendradarbiavimo su Rusija 2026 m. vasario mėnesio JTO apžvalgoje taip pat nagrinėjami Ukrainos teismų sprendimai dėl bendradarbiavimo su Rusija. Iš daugiau kaip 3 tūkst. išanalizuotų nuosprendžių JTO nustatė 365 atvejus, kai asmenys buvo nuteisti už veiksmus, kuriuos okupacinė valdžia pagal tarptautinę humanitarinę teisę iš principo galėjo teisėtai reikalauti atlikti. JTO vertinimu, tokie nuosprendžiai neatitiko tarptautinės teisės reikalavimų. 148 iš šių nuosprendžių baigėsi laisvės atėmimu. Tai JTO pateiktas teisinis vertinimas, o ne atskiras tarptautinio teismo sprendimas, panaikinantis kiekvieną iš šių nuosprendžių. JTO taip pat kritikavo nepakankamą teisės atsisakyti karo tarnybos dėl sąžinės ir religinių įsitikinimų užtikrinimą Ukrainoje. JTO konstatavo menkus tyrimų dėl kankinimų rezultatus 2026 m. vasario mėnesį JTO žmogaus teisių stebėjimo misija Ukrainoje paskelbė, kad Ukrainos institucijų atstovai kankino karo belaisvius ir netinkamai su jais elgėsi pradiniais nelaisvės etapais. Misija konstatavo, kad tyrimai dėl šių pažeidimų davė mažai rezultatų. Tarptautiniai stebėtojai dokumentuoja pažeidimus, tačiau jų tyrimas ir atsakingų asmenų baudžiamasis persekiojimas ne visada duoda apčiuopiamų rezultatų. JTO išvados savaime neįrodo, kad kiekvieną nusikaltimą nurodė vykdyti aukščiausia Ukrainos politinė vadovybė. Tačiau valstybės pareiga tirti savo pareigūnų veiksmus nuo to nesumažėja. Karo padėtis nepanaikina nei žmogaus teisės nebūti kankinamam, nei valstybės pareigos užtikrinti teisingumą. Ką apie šiuos nusikaltimus žino Lietuvos valdžia Lietuva nuolat pabrėžia savo lyderystę remiant Ukrainą, ginant tarptautinę teisę ir reikalaujant atsakomybės už karo nusikaltimus. Tačiau lieka neaišku, kokių konkrečių veiksmų Lietuvos institucijos ėmėsi dėl JTO dokumentuotų Ukrainos valstybės institucijų atstovams priskirtų pažeidimų ir neišaiškintų žurnalistų žmogžudysčių. Todėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (URM) ir Vyriausybei kyla konkretūs klausimai: Ar Lietuvos Vyriausybė oficialiai įvertino 2021 m. JTO ataskaitą apie Ukrainos saugumo struktūrų vykdytus savavališkus sulaikymus, kankinimus ir slaptą kalinimą? Ar Lietuva kreipėsi į Ukrainos institucijas dėl Charkovo SBU padalinyje dokumentuotų pažeidimų? Jeigu taip, kada ir kokių atsakymų sulaukė? Ar Lietuva kreipėsi į Ukrainos institucijas dėl JTO dokumentuoto neteisėto žmonių kalinimo ir kankinimų Mariupolio oro uoste, įskaitant tarptautiniams stebėtojams 2015 m. neleisto patekimo į šį objektą aplinkybes? Kokie konkretūs pareigūnai ar kariškiai dėl šių veiksmų buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn? Kiek, Lietuvos institucijų turimais duomenimis, Ukrainos saugumo tarnybos pareigūnų buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir nuteista už JTO dokumentuotus nusikaltimus? Ar Lietuva oficialiai pareikalavo ištirti JTO dokumentuotas Rusijos karo belaisvių egzekucijas? Ar Lietuvos institucijos įvertino 2026 m. EŽTT sprendimą byloje „Buzyna prieš Ukrainą“ dėl neveiksmingo žurnalisto nužudymo tyrimo? Ar Lietuvos Vyriausybė ir URM susipažino su 2026 m. lapkričio 5 d. EŽTT sprendimu byloje „Gandzyuk ir kiti prieš Ukrainą“, kuriuo nustatyta tiesioginė Ukrainos valstybės atsakomybė už mirtiną išpuolį prieš kovos su korupcija aktyvistę? Ar Lietuva ketina oficialiai kreiptis į Ukrainą dėl šio EŽTT sprendimo įgyvendinimo ir visų galimų nusikaltimo organizatorių atsakomybės? Ar Lietuva kada nors oficialiai kėlė P. Šeremeto, V. Komarovo ir kitų žurnalistų nužudymų tyrimo klausimus Ukrainos valdžiai? Ar Lietuvos institucijos turi duomenų, kiek Ukrainos pareigūnų nuteista dėl karo belaisvių kankinimų, seksualinio smurto ir egzekucijų? Ar Lietuva įvertino JTO išvadą apie 365 nuosprendžius dėl bendradarbiavimo su Rusija, kuriuos JTO laikė neatitinkančiais tarptautinės teisės reikalavimų? Ar teikiant karinę ir finansinę paramą Ukrainai keliami konkretūs reikalavimai užtikrinti tarptautinės humanitarinės teisės laikymąsi ir atsakomybę už dokumentuotus nusikaltimus? Jeigu Lietuva tokių reikalavimų nėra pateikusi, kokiais teisiniais ir politiniais argumentais grindžiama ši pozicija? Tai klausimai ne apie Ukrainos teisę gintis nuo Rusijos karinės invazijos, o apie valstybės pareigą laikytis tarptautinės teisės ir atsakyti už savo institucijų veiksmus. Tai, neabejotinai, dar ne viskas JTO dokumentuose pateikiami skaičiai rodo tai, ką tarptautiniams stebėtojams pavyko nustatyti, patikrinti arba įvertinti pagal surinktus duomenis. Tačiau tyrėjų galimybės patekti į sulaikymo vietas, apklausti nukentėjusiuosius ir patikrinti visus pranešimus yra ribotos. Ypač sudėtinga tirti slaptą kalinimą, kai apie sulaikytųjų buvimo vietą nežino net jų artimieji. Dalis nukentėjusiųjų bijo keršto, nepasitiki institucijomis arba neturi galimybės pranešti apie patirtą smurtą. Pati JTO pripažįsta, kad apie daugelį seksualinio smurto atvejų nepranešama. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda 2026 m. spalio 12 d. informavo, kad Rusija jau pralaimėjo karą. Tačiau politinės pergalės deklaracijos nepanaikina nei dokumentuotų nusikaltimų, nei pareigos juos ištirti. Lietuva siekia būti viena pasaulio lyderių remiant Ukrainą ir ginant tarptautinę teisę. Tokia lyderystė įpareigoja ne tik reikalauti atsakomybės iš priešininkų, bet ir kelti nepatogius klausimus sąjungininkams. Jeigu JTO oficialiai dokumentavo tokio masto Ukrainos institucijų atstovams priskiriamus nusikaltimus, pagrįsta manyti, kad tai dar ne viskas. Kiek aukų liko neišgirsta, kiek nusikaltimų neužfiksuota ir kiek kaltininkų išvengė atsakomybės, iki šiol nežinoma.