Kas bijo valstybinio komercinio banko?(3)

"Snoro" ir Ūkio bankų žlugimai apnuogino daugeliui matomą tiesą – valstybės finansai arba, tiksliau, mokesčių mokėtojų pinigai apskaitomi ir naudojami nusikalstamai aplaidžiai. Oficialiai neskelbiama, kiek valstybinių institucijų lėšų pradingo šiuose privačiuose bankuose.

Galima nujausti, kad sumos įspūdingos. Kyla klausimas, o kas gi atsakingas už tai ir kodėl valstybinių institucijų vadovai, negalėdami nematyti, kad rizikuoja valstybės pinigais, ramiai laukė bankų bankroto?

Kodėl tyli Valstybės kontrolė, tiesiogiai atsakinga už biudžeto lėšų panaudojimą, – nesuprantama.

Bankrutuojant "Snoro" bankui pasigirdo siūlymų jo pagrindu įkurti valstybės kontroliuojamą komercinį banką. Dar 2008 metais Socialdemokratų sąjungos rinkimų programoje toks bankas buvo numatytas.

"Snoro" banko infrastruktūra tokiam tikslui tiko idealiai. Deja, įvairiausių lygių valdžia kartu su Lietuvos banku pasirinko patį kvailiausią variantą, atnešusį ir galimai dar atnešiantį didžiausius nuostolius – pirmiausia banką nacionalizavo, o tada paskelbė jo bankrotą.

Analogišku "Parex" banko atveju Latvijos valdžia pasielgė kur kas protingiau, nenaikino banko, o jį restruktūrizavo. Patyręs mažiausius nuostolius, bankas, tiesa, jau kitu pavadinimu veikia toliau.

Tęsiant temą apie valstybinio komercinio banko įkūrimą galima paminėti, kad valstybės valdomi bankai sėkmingai veikia daugumoje išsivysčiusių Europos Sąjungos šalių. Pavyzdžiui, Vokietijoje veikia trys stambesni bankai – du Frankfurte ir vienas Diuseldorfe.

Jungtinėje Karalystėje – du stambūs valstybės valdomi bankai ("Royal Bank of Scotland", "National Savings"). Per šiuos bankus finansuojamos įvairios valstybinės programos, infrastruktūros projektai ir panašiai.

Lietuvoje, vos užsiminus apie tokio banko įkūrimą, kyla didžiulis pasipriešinimas. Buvusi finansų ministrė, Lietuvos banko vadovai, Laisvosios rinkos instituto ekspertai ir dar daugiau įvairių autorių piestu stoja prieš.

Pasitelkiami seniai nuvalkioti argumentai, kad bankas bankrutuos neatlaikęs konkurencijos, kad banką valdys atskiros partijos savais interesais, kad bankas bus išvogtas, kaip petrikų ar sekundžių laikais ir t. t.

Užmirštama, jog centrinis bankas irgi yra valstybinis, valdo ir investuoja daugiamilijardines tarptautines atsargas, ir nesibaiminama, kad tos atsargos gali būti išvogtos ar kitaip pradangintos. Suprantama, kai ką gali išmušti šaltas prakaitas vien pagalvojus apie tai, kad toks komercinis investicinis bankas galėtų akumuliuoti apie septynis milijardus europinių lėšų, administruoti apie vienuolika milijardų "Sodros" pinigėlių, kokius keturis milijardus privalomojo sveikatos draudimo, o dar kitų valstybinių institucijų ar energetikų sąskaitiniai pinigai ir t.

t. Yra apie ką pamąstyti.

Galėtų atsirasti rimta konkurencija ganėtinai jaukiai besijaučiančiai svetimų bankų sistemai. Tokio banko veiklai užtikrinti užtektų atliekamų operacijų pajamų, nors galima numanyti, kad esant nestabiliai finansinei situacijai atsirastų indėlininkų ir su nulinėmis palūkanomis.

Pavojus, kad bankas gali būti išvogtas, nė kiek ne didesnis, kaip ir privačiuose bankuose, tą ir parodė pastarieji įvykiai. Atvirkščiai, bankų prižiūrėtojai centriniame banke galėtų turėti kur kas geresnes kontrolės galimybes.

Tiesa, galbūt reikėtų pakeisti kai kuriuos norminius aktus, bet tai valdžios rankose.

Labai nedrąsią, bet pozityvią poziciją valstybinio banko įkūrimo klausimu reiškia naujos valdžios Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas. Galgi nauja valdžia netrypčios vietoje ir pagaliau ryšis rimtoms permainoms ir šioje sferoje. Laikas parodys.

Autorius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos valdybos narys

www.lsds.lt