Kas ta šalis?(14)

Rolando Paulausko atsakymas į Valdo Anelausko „Laišką Žmogui“

Kas ta šalis, kur ąžuolynai auga, kur gegužę supusto dar pusnis, Tik liepą čia pavasario sulauki, kas ta šalis?

Kas ta šalis, kur už parankės vaikšto, tarsi dvyniai, banditas ir kvailys?

Parduotų tėvą (jei kas pirktų, aišku). Kas ta šalis?

Kas ta šalis, kur privalu liežuvį tvirtai laikyt ir užsikišt ausis.

Neišsiduot kas sieloj, nes – pražuvęs. Kas ta šalis?

Kas ta šalis, kur protėviai taurieji ne kryžių garbino, tik miškelius.

Tačiau šlovė ir garsas juos lydėjo... Kas ta šalis?

Kas ta šalis, kur ant kalvos nūn kryžius, o sieloj – pragaras, ne spindesys.

Savivalė kur, kortos, bylos, kyšiai... Kas ta šalis? Tu nežinai?

Staiga visai aptemo akys? Betgi išvyski pagaliau. Žinai, žinai tu ją.

Tai mūs, lietuvių žemė.

Mana šalis.

Atrodytų, kas čia tokio? Dažnas šiandien tokį eilėraštį parašytų.

Tačiau aš jums sakau šio eilėraščio sukūrimo autorių ir datą: Stanislovas Moravskis, 1849 metai spalio 12 diena. Praėjo 175 metai, o eilėraštis parašytas, kaip vakar.

Atrodytų, kad jis turėtų sukelt liūdesį. Nes viskas beviltiška.

Jeigu viskas taip buvo, tai taip, matyt, ir bus... Ir iš tikrųjų – greičiausiai taip ir bus.

Tokį eilėraštį turi kiekviena tauta, ne tik lietuviai. Kiekvienoj tautoj yra tokių eilėraščių, parašytų ir prieš 100, ir prieš 200 metų.

Ne tik lietuviams tai būdinga. Čia – ne mūsų privilegija turėti tokius tekstus.

Sakyčiau, būtent tame ir glūdi optimizmas. Jeigu ir tada taip buvo, ir dabar taip yra, ne tik pas mus, bet ir kitur, vadinasi, tai – dėsnis.

Nereikia pergyventi. Kaip elgtis, kaip siekti to, kad to blogio būtų šiek tiek mažiau?

Nereikia įsivaizduot, kad galime gyventi kažkokioj idealistinėj visuomenėj. Dažnai mes sau keliame neįveikiamas užduotis, o paskui nusiviliame.

Yra ir kitokių eilėraščių. Žmoguje yra ir aukšta, ir žema.

Iš to susideda tiek Lietuvos, tiek bet kurios kitos valstybės, tautos žmogus. Jis yra toks, koks yra.

Jeigu žmogus toks sutvertas, vadinasi, tai – dėsnis. Šis eilėraštis tą ir įrodo.

Jeigu jūs skaitysite dar senesnius kūrinius – Mahabharatą, graikų tragedijas ar kitką, kiek tik siekia rašytiniai šaltiniai – jūs rasite lygiai tokį patį žmogų, koks jis yra šiandien. Nuo to galima paskęst liūdesy, bet galima ir pražysti optimizmu: vadinasi, ne mes šiandien tokie nevykę.

Čia – ne mes. Čia – tiesiog tokia duotybė, su kuria visąlaik reikia kovoti.

Tas kvailys ir banditas už parankės visur ir visada vaikščiojo kartu ir vaikščios. Tik klausimas: kiek jų, kokios proporcijos?

Ar mes nusileidžiame kvailiams, ar bandom gaudyt banditus. Čia ir yra pagrindas optimizmui.

Žmonės klausia: kuriems galams kalbėti, jeigu niekas nevyksta? Arba, kad visi abejingi.

Bet yra toks dėsnis: jeigu 10 nuošimčių žmonių veikia kryptingai ir žino, ko nori, jie visada iš paskos nuves ir likusius 90. Dėl to nereikia pergyventi, kad dauguma žmonių mūsų nesupranta arba abejingi dalykams, apie kuriuos mes šnekame.

Matyt, taip turi būti. Svarbiausia, kaip elgiasi tie, kurie supranta.

Ar jie bandys kovot, ar pasiduos? Klausimas tik čia.

(Instrumentai pasauliui pažinti – 6-a Naktigonė su Rolandu Paulausku „Laisvosios bangos“ radijuje (nuo 1:30: 59 iki 01:37:04). Tekstą užrašė Kazimieras Juraitis.)