Konstitucinis Teismas nagrinės Stambulo konvencijos atitiktį LR Konstitucijai(7)

2011 m. gegužės 11 d. Stambule buvo priimta Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Konvencija).

2013 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublika pasirašė Konvenciją.

2018 m. birželio 12 d. oficiali Rusijos Federacijos valstybės paslaptis, prezidentė Dalia Grybauskaitė dekretu Nr.

1K-1315 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui ratifikuoti Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo“ pateikė Seimui ratifikuoti Konvenciją (kartu su šiuo dekretu pateiktas autentiškas Konvencijos vertimas į lietuvių kalbą).

2021 m. spalio 6 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nuomonėje C-1/19 dėl Konvencijos nurodė, kad Konvencija iš dalies priklauso Europos Sąjungos kompetencijai, iš dalies – valstybių narių kompetencijai.

2023 m. gegužės 10 d. Europos Parlamentas ratifikavo Konvenciją ir paragino valstybes nares, kurios dar nėra ratifikavusios Konvencijos, nedelsiant tai padaryti.

Konstitucinis Teismas kovo 5 d. rašytinio proceso tvarka pradeda nagrinėti bylą pagal Seimo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutarime Nr.

XIV-2183 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išdėstytą paklausimą dėl išvados, ar Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (toliau – Konvencija) 3 straipsnio c, d punktai, 4 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 14, 29 straipsniams, 38 straipsnio 1, 3, 5, 6 dalims, o Konvencijos 14 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 1 daliai, 26 straipsnio 5 daliai, 38 straipsnio 6 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėjas Seimas teigia, kad Konstitucinio Teismo išvada dėl to, ar nurodytos Konvencijos nuostatos atitinka Konstituciją, turėtų esminę reikšmę Seimui apsisprendžiant dėl dar 2018 m. Respublikos Prezidento Seimui pateiktos šios konvencijos ratifikavimo.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Konvenciją 2023 m. gegužės 10 d. ratifikavo Europos Parlamentas ir kartu paragino valstybes nares, kurios dar nėra ratifikavusios Konvencijos, nedelsiant tai padaryti. Kadangi Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė, tai, pasak pareiškėjo, suponuoja nuo šios narystės neatsiejamą Lietuvos įsipareigojimą dalyvauti, be kita ko, žmogaus teisių ir laisvių garantijų užtikrinimo sistemoje ir integruotis į ją.

Pareiškėjui abejonių dėl suderinamumo su Konstitucija kelia nurodytose Konvencijos nuostatose vartojama sąvoka „lytis socialiniu aspektu“ (anglų k. gender, pranc. k. genre), nes, pasak pareiškėjo, vartojant tokį terminą „eliminuojami skirtumai tarp vyro ir moters lyčių“, dėl to nacionaliniai teisės aktai, apibrėžiantys vyro ir moters lytis pagal jų biologinę prigimtį, netenka reikšmės.

Tad tokiomis Konvencijos nuostatomis, pareiškėjo teigimu, gali būti paneigiama iš Konstitucijos 38 straipsnio kylanti šeimos samprata, jos gali prieštarauti konstitucinei teisei nebūti diskriminuojamam dėl lyties ir neatitikti Konstitucijos 29 straipsnio. Pareiškėjo teigimu, minėtos Konvencijos nuostatos sudaro sąlygas belytei kalbai viešojoje erdvėje ir pažeidžia Konstitucijos 14 straipsnį, nes valstybinė lietuvių kalba nėra neutrali lyčių atžvilgiu.

Pasak pareiškėjo, Konvencijos 14 straipsnyje nustatytos „teisinės prievolės diegti mokymą apie nestereotipinius lyčių socialiniu aspektu vaidmenis“ įtvirtinimas visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programose galimai paneigia Konstitucijos nuostatas, be kita ko, susijusias su tėvų ir globėjų teise nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Tokios Konvencijos nuostatos, pareiškėjo manymu, gali būti nesuderinamos ir su konstituciniu aukštųjų mokyklų autonomijos principu, pagal kurį aukštosios mokyklos turi teisę savarankiškai nustatyti mokslo ir studijų tvarką ir studijų programas.