Lietuva ir užsienis per savaitę(19)

Terorizmas Rusijoje ir politinė krizė Turkijoje. Lietuvos populiariausi ir nauji iššūkiai bei galimybės mūsų šaliai tarptautinėje arenoje. Apie tai, ir ne tik, – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Turkijoje teisėsaugos institucijos praeitų metų gruodžio pabaigoje įvykdė ilgai ruoštą neeilinę operacij�� pavadinimu „Didelis kyšis“, jos metu buvo suimti 52 asmenys (kai kurie – labai įtakingi). Žinoma, visa tai neigiamai paveikė šalies premjero R. T. Erdoğano pozicijas. Labiausiai jį supykdė faktas, kad teisėsauga veikė slaptai. Nuotr. guardianlv.com

Lietuva

Pirmoje vietoje – Dalia Grybauskaitė kaip Lietuvos metų žmogus. Kaip parodė „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa, ji gana įtikinamai laimėjo prieš antrą vietą užėmusią plaukikę Rūtą Meilutytę.

Tačiau jeigu vertintume šio tyrimo rezultatus per politinę prizmę, gerokai reikšmingesnis yra faktas, kad populiarumu dabartinei prezidentei neprilygsta nei trečias likęs Algirdas Butkevičius, nei penktoje vietoje atsidūrusi Loreta Graužinienė, kurią aplenkė net jos bendražygis V. Uspaskichas.

Šiame kontekste kyla klausimas: tai kas mes iššūkį D. Grybauskaitei per prezidento rinkimus (kuriuose ji greičiausiai dalyvaus)?

Gal Z. Balčytis ar A. Paulauskas, ar kas nors iš liberalų, kurių nė vieno nėra populiariausiųjų viršūnėje? Kita vertus, prezidentinė kampanija pateikia savų korektyvų, ir nereikėtų pamiršti R. Pakso, kuris vis arčiau kandidato statuso. Ims ir išsipildys toji stebuklinga pranašystė: dukart meras, dukart premjeras, dukart prezidentas...

Antroje vietoje – nauji istoriniai mūšiai. Anksčiau jų epicentre buvo Algirdas Paleckis su savo alternatyvia Sausio 13 d. įvykių versija. Šiuo metu Seime svarstomas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas, kurį priėmus, kaip mano kai kurie Lietuvos istorikai, gali būti primestas vienas istorijos supratimas.

Įstatymo projekto autoriai tvirtina, kad siūlomas teisės aktas esą tik pakeistų Atmintinų dienų įstatymą, kuris dabar nuolat pildomas. Tačiau atskiri šalies istorikai įžvelgia jame galimybes istorijos cenzūrai.

Ypač jiems kelia nerimą numatomas Tautos istorinės atminties tarybos sukūrimas. Specialų atsakomąjį straipsnį šia tema parengė Vytautas Sinica, kuriam nerimą kelia kritikų „apie įstatymo projektą skleidžiama tiesmuka ir lengvai paneigiama dezinformacija“ (jo publikaciją galite rasti ekspertai.eu tinklalapyje ČIA).

Apskritai „teisingos“ istorijos tema yra sudėtinga bet kurioje – ypač jaunoje ir / ar daug išgyvenusioje – valstybėje. Bet kurios šalies visuomenė nori didžiuotis savo praeitimi ir linkusi nematyti karčios tiesos, kai ji patriotiškai nepatraukli.

Kartu tai svarbus tapatybės formavimosi aspektas. Todėl istorinių mitų kūrimas ir įtvirtinimas valstybiniu lygiu iš dalies yra pateisinamas, bet paranojiškas kategoriškumas (paprastai nulemtas nepasitikėjimo savimi, tautos nesugebėjimo atskirti grūdus nuo pelų) šiuo atveju yra nepriimtinas.

Reikia be teismų ir bausmių mokėti padaryti taip, kad visuomenė ramiai, brandžiai diskutuotų apie aštriausius gimtosios šalies istorijos kampus, ignoruodama populistus ir pripažindama klaidas. Saugokime savo istorinę tiesą, bet demokratiškai ir garbingai.

Trečioje vietoje – užsienio politikos tematika. Pirmininkavimas ES Tarybai baigėsi.

Pagrindinė pamoka, sprendžiant iš L. Linkevičiaus atviravimų, yra ta, kad, imantis svarbių geopolitinių uždavinių, reikia tinkamai įvertinti priešininko pasiruošimą ir tinkamai sutelkti pajėgas.

Tačiau, nepaisant nesėkmės su Ukraina, galima teigti, kad Lietuva pasidarbavo gana produktyviai (rezultatų santrauką žiūrėkite ČIA).

Todėl kiek netikėta buvo žinia, kad nei prezidentė, nei premjeras nepakviesti į Davoso forumą. Tiesą pasakius, šiek tiek keista, kad renginyje nepageidaujamas ką tik Europos Sąjungai pirmininkavusios šalies atstovas.

Nesinori tikėti, kad J. M. Barroso pagyrimo žodžiai nieko verti, o tai realaus mūsų valstybės vertinimo tarptautinėje arenoje rodiklis. Kita vertus, optimistiškai nuteikia faktas, kad nuo sausio Lietuva pirma tarp Baltijos valstybių dvejiems metams tampa viena iš 10 nenuolatinių JTO Saugumo Tarybos narių, ir per tą laiką jai teks du kartus pirmininkauti šiai institucijai.

Tai puiki proga priminti apie save pasauliui ir dar kartą įrodyti, kad mūsų diplomatija yra kompetentinga ir sugeba veikti efektyviai.

Užsienis

Pirmą vietą buvo planuota skirti Turkijai, bet teroro aktai Volgograde pakeitė situaciją, ir tai įrodymas, kad terorizmas vis dar yra neatsiejama šiuolaikinės tikrovės dalis – nenuspėjama, žiauri ir negailestinga. Tačiau terorizmas būna skirtingas – savarankiškas ir susijęs su didžiųjų valstybių interesais (tam tikrais atvejais tiesiogiai, kitais – netiesiogiai, kaip palankus pretekstas vienokiems ar kitokiems užsienio politikos interesams įgyvendinti).

Kitaip tariant, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, kiekvieno teroro išpuolio atveju verta kapstyti giliau, žiūrėti, ar iš tikrųjų viskas yra taip, kaip aiškina oficialūs pareigūnai ir vaizduoja žiniasklaida (kontroliuojama ar nekontroliuojama). Kalbant konkrečiai apie Volgogradą, įdomus, pavyzdžiui, yra tas faktas, kad 2010 m. kovo 29 d. po teroro aktų Maskvos metro buvo patvirtinta nauja federalinė visuomenės saugumo transporte programa su 46,7 mlrd.

rublių biudžetu. Jos galiojimas baigėsi 2013 m. gruodžio 31 d... Tačiau kiti faktai rodo, kad Volgogrado išpuolių stilius nevalstybinis, – du sprogimai su gana dideliu aukų skaičiumi (valdžiai užtektų vieno su keliomis aukomis).

Be to, Maskvai mėnesį prieš olimpiadą tokia „reklama“ absoliučiai nereikalinga. Pagaliau keistas sutapimas: paleistas M. Chodorkovskis (demokratinis pliusiukas) ir staiga sprogimai – tarsi kažkas nuspręstų „kompensuoti“ šį V. Putino ėjimą.

Kad ir kaip ten būtų, žmonės žuvo, ir tai baisiausia.

Antroje vietoje – Latvija, tapusi antra po Estijos Baltijos valstybe, kuri pakeitė savo valiutą euru. Šiame kontekste pažymėtina, kad latviai labiausiai nukentėjo nuo krizės, bet sugebėjo gana greitai, o svarbiausia – efektyviai, atsitiesti, ką ir demonstruoja šalies perėjimas prie bendros europinės valiutos.

„Nuoširdūs sveikinimai atvykus į euro zoną, Latvija“, – pareiškė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Anot ES pinigų politikos komisaro Olli Rehno, Latvijos pakilimas yra „aiškus padrąsinimo signalas“ kitoms ES valstybėms, esančioms „sunkiame ekonominiame prisitaikymo procese“.

„Tai didelė Latvijos ekonominės plėtros galimybė“, – savo ruožtu pabrėžė latvių premjeras V. Dombrovskis.

Vokietijos vadovę ir ES valdininkus šiuo atveju galima suprasti – jiems (ypač A. Merkel) svarbu palaikyti gerą euro įvaizdį.

Latvijos vadovų optimizmas irgi suprantamas – yra kuo pasigirti. Tačiau šalies gyventojai kritiškesni ir nerimauja, bijodami kainų šuolio ir skolų.

Tuo tarpu Lietuva irgi ruošiasi įsivesti eurą, ir gerai, kad ji turi galimybę dar metus stebėti situaciją Latvijoje. Apskritai perėjimas prie bendros europinės valiutos turi neabejotinų pliusų (ypač verslui), bet šiandien, kai euro zonos stabilumas šlubuoja (ką jau kalbėti apie savarankiškumo pinigų politikos srityje praradimą), verta septynis kartus pagalvoti prieš galutinį sprendimą.

Pasak Lietuvos finansų ministro R. Šadžiaus, euro įsivedimas Lietuvai yra būtina sėkmingos ekonomikos plėtros sąlyga.

Gal taip ir yra, bet tai nereiškia, kad diskusijų šia tema ir įsiklausymo į tautos nuomonę (galbūt net referendumo) daugiau nereikia.

Trečioje vietoje – korupcinis (politinis) skandalas Turkijoje. Ten teisėsaugos institucijos praeitų metų gruodžio pabaigoje įvykdė ilgai ruoštą neeilinę operaciją pavadinimu „Didelis kyšis“, jos metu buvo suimti 52 asmenys (kai kurie – labai įtakingi).

Žinoma, visa tai neigiamai paveikė šalies premjero R. T. Erdoğano pozicijas. Labiausiai jį supykdė faktas, kad teisėsauga veikė slaptai.

Todėl jis atleido nemažai jos pareigūnų ir ministrų, bet pats atsistatydinti neketina ir leidžia suprasti, kad ankstesni protestai ir pastaroji akcija yra JAV ir Izraelio sąmokslas prieš Turkiją. Kaltinti išorines jėgas tokiose situacijose įprasta politikoje, bet R. T. Erdo ğ ano tiesa turi racijos.

Logika daugmaž tokia. Turkijos ministras pirmininkas islamizuoja šalį ir serga neoimperinėmis ambicijomis, o tai taip pat pasireiškia noru nuversti B. Asado režimą Sirijoje. B. Obamos visas tas entuziazmas greičiausiai netenkina, ir jis galimai nusprendė nušalinti dabartinį Turkijos premjerą nuo valdžios. Instrumentai du.

Pirmas, emigravęs į JAV, bet išsaugojęs įtaką šalyje, R. T. Erdo ğ ano politinis oponentas M. F. Gülenas. Antras, Izraelio (kuriam nereikia karo Sirijoje ir svarbu pagerinti santykius su Amerika) specialiosios tarnybos.

Ar pavyks R. T. Erdo ğ anui atsilaikyti, pasakyti sunku, bet tai, kad prieš jį veikia rimtos jėgos, akivaizdu. Beje, visai netoli – Egipte – vėl neramumai, nes valdžia paskelbė Musulmonų broliją teroristine organizacija, dėl to suaktyvėjo protestai, o JAV valstybės sekretorius J. Kerry išreiškė susirūpinimą dėl intensyvėjančių griežtų Egipto vadovybės priemonių prieš šį judėjimą (įdomus susirūpinimas, verčiantis susimąstyti, kas yra Amerikos sąjungininkai regione ir kokie yra jos tikslai jame).