Lietuvos išdavystė – veidmainiaujama dėl sausio 13-osios bylos(36)

Lapkričio 3 d. 10.30 val. turėjo įvykti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Zigmo Vaišvilos ir Eimanto Grakausko spaudos konferencija Seime „Dėl Lietuvos išdavystės Sausio 13-sios byloje. Zigmas Vaišvila kreipiasi į teismą. Atsakovai – Rusijos Federacija ir Lietuvos Respublika“.

Tačiau konferencijoje dalyvavo vienas Z. Vaišvila, nes E. Grakauskas dėl sveikatos sutrikimų turėjo atsigulti į ligoninę.

Z. Vaišvila papasakojo, kaip teisme susipažino su Sausio 13-osios bylos medžiaga, su kuria jam buvo leista susipažinti.

Sp. konferencijos vaizdo įrašą galima žiūrėti čia:

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Zigmo Vaišvilos ir Eimanto Grakausko spaudos konferencijos Seime pranešimas „Pasirinktinis teisingumas Lietuvos laisvei svarbiausioje byloje“

Susipažinau su Sausio 13-osios bylos medžiaga, su kuria man buvo leista – 4-u ir 5-u tomais. Juose – dalis baudžiamosios bylos Nr.

09-2-006-90 dokumentų kopijų. Bylą Lietuvos prokuratūra iškėlė 1990 m.

balandžio 20 d. dėl TSRS vidaus kariuomenės Maironio gatvėje Vilniuje Lietuvos leidybos įmonėje „Spauda“ sumuštų ir sužalotų Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m.

balandžio 4 d. nutarimu įmonę saugojusių draugovininkų, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputato ir Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininko Z.

Vaišvilos, įmonės ir žurnalų redakcijų darbuotojų. 20 sužalotųjų pripažinti nukentėjusiais.

Praėjimo į įmonę punkte Lietuvos piliečius, vykdžiusius Lietuvos valdžios pavedimą TSRS po Kovo 11-osios paskelbtos ekonominės blokados metu saugoti paskutiniąją spaustuvę, kurioje dar buvo spausdinami Lietuvos valdžios ir spaudos leidiniai, TSRS kariškiai talžė ir smaugė guminėmis lazdomis PR-73, pargriautus negailestingai spardė. Kai kam ir stuburą sulaužė.

Z. Vaišvilai be kitų smūgių septyni guminėmis lazdomis teko ir į galvą.

Išnešamas iš patalpos buvau numestas galva žemyn į betonines grindis, praradau sąmonę. Nepadėjo ir TSRS liaudies deputato pažymėjimas, kurį karinės dalies 7574 vadas papulkininkis Sergej Fiodorov ilgai savo rankose tyrinėjo prieš įsakydamas mus pulti.

Mane gydė 2,5 mėnesio, teismo ekspertizė nustatė apysunkį kūno sužalojimą. 1990 m.

gegužės 8 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba dėl šių nusikaltimų priėmė specialų kreipimąsi į TSRS Aukščiausiąją Tarybą.

Susipažinęs su byla, apie kurios eigą man, byloje pripažintam nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui, niekas nieko nepranešinėjo iki 2014 m. lapkričio mėn.

, netekau amo – 1990 m. gegužės 8 d.

mūsų šlovingojo pirmojo nepriklausomos Lietuvos generalinio prokuroro Artūro Paulausko nurodymu byla buvo perduota TSRS karinei prokuratūrai! 1990 m.

gruodžio 30 d. TSRS karinis prokuroras Justicijos kapitonas O.

V. Dokučiajev Rygoje, vadovaudamasis Latvijos TSR baudžiamojo proceso kodeksu, bylą nutraukė.

Viskas tvarkoje – TSRS įstatymai viršesni, nei Lietuvos TSR įstatymai, o mes priešinomės – patys neišėjome iš patalpų. Bylą grąžinti Lietuvai Rusijos Generalinė prokuratūra atsisakė.

Beje, Lietuvos Generalinė prokuratūra man raštu patvirtino, kad ir pasieniečio Gintaro Žagūnio nužudymo bylą jie perdavė Baltarusijai. Vakar Antakalnio kapinėse sutikau Gintaro Žagunio Mamą ir seserį Ramunę. Baltarusija išteisino žudiką, bylos Lietuvai negrąžino. Šaunuolis mūsų Artūras Paulauskas! Net mūsų Prezidentu keletą mėnesių pabuvo!

Lietuvos Generalinė prokuratūra, supratusi, kad bylos Nr. 09-2-006-90 iš Rusijos neatgaus, 1993 m.

birželio 22 d. tardytojo G.

Milevičiaus nutarimu šią bylą iškelia iš naujo ir pagal galiojusį Lietuvos BK 70 str. (veikla, kuria siekiama parengti ar padaryti itin pavojingus valstybinius nusikaltimus).

Tyrėjas G. Milevičius nustatė, „Kad 1990-04-20 d.

apie 13. 30 val.

TSRS kariškiai jėga įsiveržė į Lietuvos Respublikos AT Prezidiumo įsako pagrindu paskirtų draugovininkų saugomas Lietuvos leidybos įmonės „Spauda“ žurnalų gamybos cecho teritoriją ir patalpas (Vilnius, Maironio 1/9), kur panaudodami smurtą sužalojo ten buvusius draugovininkus ir kitus asmenis. Iš surinktos medžiagos matyti, kad TSRS kariškiai veikė vykdydami valstybinio perversmo organizatorių Lietuvoje nurodymu .“

Tačiau 1993 m. liepos 22 Lietuvos Generalinė prokuratūra bylą sustabdo, nes tariamai nenustatyti asmenys, trauktini šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn.

Mielieji prokurorai, kuriems ir tuo metu dar vadovavo A. Paulauskas, byloje gi yra 1990 m.

gruodžio 30 d. TSRS karinės prokuratūros nutarimas nutraukti bylą, kuriame bent jau didžioji dalis TSRS karinės dalies 7574 vadovybė ir karinėje operacijoje dalyvavusios specialiosios paskirties kuopos kariai išvardinti!

Bylą perėmus Lietuvos Generalinės prokuratūros VNTS vyriausiajam tardytojui Kęstučiui Betingiui, jo nutarimu „Atsižvelgiant į tai, kad LR Generalinėje prokuratūroje atliekamas parengtinis tardymas baudžiamojoje byloje N09-2-002-91 dėl valstybinio perversmo organizavimo Lietuvoje, kurioje tiriami TSRS kariškių padaryti nusikaltimai, o taip pat šio nusikaltimo padarymas siejamas su tais pačiais kaltais asmenimis abejose bylose – siekiant užtikrinti visapusišką visų įvykių aplinkybių ištyrimą šias bylas būtina sujungti į vieną, bylą priimti savo žinion.“ , nutarta baudžiamąsias bylas N09-2-006-90 ir 09-2-002-91 sujungti į vieną paliekant joms bendrą numerį – 09-2-002-91 .

Kas vyko vėliau, t. y.

po K. Betingio vadovavimo, iš mano matytų dviejų bylos tomų beveik nieko nesimato.

Praėjus 24,5 metų (! ) po bylos iškėlimo 1990 m.

balandžio 20 d. , gavau 2014 m.

lapkričio 3 d. Lietuvos Generalinės prokuratūros prokuroro Gintauto Paškevičiaus nutarimą, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr.

09-2-031-99 (išskirtas iš bendros Sausio 13-osios bylos Nr. 09-2-002-91, kuri jau kartą nagrinėta teisme) net 9 dalyse, įskaitant ir 1990-04-20 d.

grupės TSRS kariuomenės kariškių įsiveržimą į Lietuvos leidybos įmonę „Spauda“ Maironio g, 1/9 Vilniuje, kuomet nukentėjo cechą saugantys draugovininkai bei darbuotojai. Šis nutarimas yra be motyvų ir grindžiamas tik abstrakčiu teiginiu, kad „Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ne visi pradėti ikiteisminiai tyrimai turi nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų požymius.“

Paaiškinimas. 2011-03-31 d.

pakeitus ir papildžius Lietuvos BK 3, 7, 95, 100, 101, 102, 103, 105, 106, 109, 111 str. , BK papildžius 113 str.

, sudarytas teisinis pagrindas patraukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn už visas tarptautinės teisės draudžiamas nusikalstamas veikas, įskaitant ir padarytas netarptautinio ginkluoto konflikto metu, t. y.

atsiradus teisiniam pagrindui patraukti asmenis baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 100 str. , net ir už atskirus pavienius nežmoniško elgesio veiksmus, jeigu juos galima įvertinti kaip valstybės ar organizacijos oficialios ar faktinės politikos dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėti civilius gyventojus, rėmimą ar vykdymą, bei pagal BK 101 str.

, 103 str. 1 d.

, 111 str. 1 d.

bei 112 str. kaip tarptautine humanitarine teise uždraustus karo nusikaltimus, nenutrauktoje dalyje ikiteisminis tyrimas Nr.

09-2-031-99 buvo tęsiamas , ir Lietuvos Generalinės prokuratūros kaltinamieji aktai 62 TSRS kariškiams jau nagrinėjami Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-54-665/2017.

Už šių nusikaltimų padarymą netaikomi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai (Lietuvos BK 95 str. 8 d. 2, 3, 5, 9 ir 10 punktai).

Klausimas . Kodėl dalį valstybės perversmo, kurį po 1989 m.

gruodyje įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP, paslapčia ruošti TSRS Prezidentas M. Gorbačiovas pavedė tuometiniam TSRS gynybos ministro pavaduotojui V.

Ačialovui (šis tai patvirtino apklausose, kurių protokolus, mano žiniomis, Rusijos Generalinė prokuratūra perdavė Lietuvai – tada su Rusija ne koliojomės, o dirbome), tęsiamas dėl vadovybės užduotis vykdžiusių TSRS kariškių, kurių Lietuvai neišduoda ir neišduos ne tik Rusija, bet ir Baltarusija bei šlovingoji Ukraina? Kodėl Lietuva jį nutraukė kitose to paties tyrimo dalyse?

Paanalizuokime tai Maironio g. 1/9 Vilniuje epizodo pavyzdžiu.

Nors Lietuvos Generalinės prokuratūros tardytojo G. Milevičiaus 1993-06-22 Nutarimu ir vyriausiojo tardytojo K.

Betingio 1994-10-10 Nutarimu nustatyta, kad 1990-04-20 d. Maironio g.

1. 9 Vilniuje TSRS vidaus kariuomenės KD 3404 kariškiai veikė pagal išanksto paruoštą tų pačių, kaip ir ikiteisminio tyrimo Nr.

09-2-031-99 kitų tirtų nusikaltimų, valstybinio perversmo organizatorių Lietuvoje planą, užgrobė jėga minėtas patalpas, dėl ko iškelta baudžiamoji byla dėl veiklos, kuria siekta parengti ar padaryti itin pavojingus valstybinius nusikaltimus, tačiau 2014-11-03 Lietuvos Generalinės prokuratūros prokuroro G. Paškevičiaus nutarimu šias ir kitas 8 veikas be motyvų nutarta neperkvalifikuoti pagal LR BK 3, 7, 95, 100, 101, 102, 103, 105, 106, 109, 111, 112 str.

ir nebetirti. Beje, šiuo prokuroro G.

Paškevičiaus nutarimu ikiteisminis tyrimas dalyje dėl 1990-04-20 d. įvykdytų nusikaltimų nutrauktas, ignoruojant net tai, kad Sausio 13-osios byloje TSRS VRM divizijos 3404 vadas generolas-majoras Aleksandr Žitnikov, k/d 7574 vadas papulkininkis S.

Fiodorov ir LKP/TSKP CK sekretorius Vladislav Šved dėl šio epizodo buvo patraukti kaltinamaisiais. Įsiteisėjusiu 1999-08-23 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu minimoje byloje A.

Žitnikov, S. Fiodorov ir V.

Šved atžvilgiu byla išskirta ir grąžinta tyrimui papildyti. Tačiau 2015 m.

vasario 4 d. prokuroro G.

Paškevičiaus nutarimas, priimtas dėl Z. Vaišvilos prašymų pateikti informaciją apie visas nutrauktas taip vadinamos Sausio 13-osios bylos dalis , patvirtino, kad ikiteisminis tyrimas A.

Žitnikov, S. Fiodorov ir V.

Šved atžvilgiu nutrauktas 2014-11-12 d. ir kad jiems inkriminuojami nusikaltimai, kurie nesusiję su 1990-04-20 įvykiais Maironio g.

1/9 Vilniuje. Kodėl?

Kas pasikeitė Lietuvoje? Nusikaltimai gi įvykdyti, ir laiko atgal nesugrąžinsi!

Pvz. iš kolegos signataro Vidmanto Povilionio gavau 2014-10-22 Lietuvos Generalinės prokuratūros pranešimą jam, kad baudžiamojoje byloje Nr.

09-2-002-91 2014-10-17 nutarimu jis pripažintas nukentėjusiuoju, tiriant nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus pagal LR BK 100 str. , 101 str.

, 103 str. 1 d.

, 111 str. 1 d.

ir 112 str. dėl neteisėtų TSRS kariškių veiksmų 1991 m.

sausio mėn. , t.

y. pagal perkvalifikuotus kaltinimus.

Tad kodėl Maironio gatvės Vilniuje įvykiai kitokie?

Nesutikdamas su tokiu 2014-11-03 prokuroro G. Paškevičiaus nutarimu, praėjau visas jo ginčijimo stadijas. Motyvų prokurorų nutarimuose ir teismo nutartyse nepamačiau.

Paskutinis 2015-04-13 Vilniaus apygardos teismo nutartimi byloje Nr. 1S-392-209/2015 pasisakė teisėjas Stasys Lemežis.

Paanalizavo 1990-04-20 įvykius Maironio g. 1/9 Vilniuje.

Šis epizodas kažkodėl tapo tik atskiru epizodu, o ne visų užsienio valstybės karinės agresijos įvykių visumos dalimi. Teisėjas ignoravo privalomą nuostatą, nustatytą ir Lietuvos teismų įsiteisėjusiais nuosprendžiais šioje byloje ir 2008-02-19 Europos žmogaus teisių teismas Kuolelio, Bartoševičiaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje sprendimą, kuriuo konstatuota, kad TSRS kariuomenė vykdė karines operacijas prieš Lietuvos Vyriausybę, ir patvirtino, kad vertinant TSRS kariškių veiksmus Lietuvoje 1990-1991 metais nuo 1990 m.

kovo 11 d. turi būti taikomi Lietuvos Respublikos, o ne TSRS įstatymai.

Taigi, nusikaltimai Maironio gatvėje Vilniuje įvykdyti ne agresijos, ne okupacijos ir ne aneksijos sąlygomis.

Stulbina ir kiti teisėjo St. Lemežio argumentai: „...

įsiveržus būtent į Lietuvos Respublikos valstybinę leidybos įmonę „Spauda“, nebuvo žudoma.“ , „ Šiuo atveju, pareiškėjas (t.

y. Zigmas Vaišvila – ZV pastaba) su kitais asmenimis neleido patekti tik metalinius šalmus ir gumines lazdas turintiems kariškiams į spaustuvės patalpas, įspėjus nepasišalino iš spaustuvės, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad jie aktyviai nedalyvavo konflikto veiksmuose.“

Galima tęsti, tačiau esmė yra ta, kad tokiu būdu teisėjas St. Lemežis pateisino neteisėtai Lietuvos valstybėje veikusios užsienio okupacinės kariuomenės agresyvius veiksmus ir jų statusą, sukūrė teismo sprendimo precedentą, kuriuo remiantis kaltinamieji visose bylose dėl agresijos prieš Lietuvos Respubliką 1990-1991 metais galės gintis, naudodami šią mūsų valstybės vardu teisėjo St.

Lemežio priimtą teismo nutartį . Toks deputato, t.

y. teisėto Lietuvos valdžios įgalioto atstovo Z.

Vaišvilos, turėjusio ir teisinę neliečiamybę, bei draugovininkų, vykdžiusių Lietuvos valdžios nutarimus saugoti valstybei svarbius objektus, veiksmų vertinimas kaip mūsų dalyvavimas kažkokiuose abstrakčiuose konflikto veiksmuose, yra atviras veikimas teismo vardu prieš Lietuvos valstybę . Teisėjas St.

Lemežis užsienio karius, kurie veržėsi ne į savo patalpas, o į Lietuvos valstybės saugomą spaustuvę, prilygino Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos pareigūnų veiksmams.

Iš teisėjo St. Lemežio sužinojau, kad mus mušė „tik“ guminėmis lazdomis, „ neturinčios suluošinti atsitiktinai“ , o mes nepaklusome tariamai teisėtiems šių kariškių nurodymams.

Nesiūlau teisėjui pačiam paragauti šių „nekaltų“ guminių lazdų septynių smūgių į galvą ir kritimą galva žemyn į betono grindis, smegenų sumušimą, sąmonės praradimą, kontūziją. Nukentėjusysis Darius Šlapakauskas bandė užstoti mane nuo kariškių, talžančių mane į galvą „nekaltomis“ guminėmis lazdomis.

Teismo medicininė ekspertizė D. Šlapakauskui suskaičiavo 28 smūgius guminėmis lazdomis į jo kūną, o automato buože jam sulaužė stuburą.

Iš šio teisėjo priimtos 2015-04-13 Vilniaus apygardos teismo nutarties sužinojau apie man nerodomą bylos dokumentą – 2011-08-01 protokolą, kuriuo specialistas R. Raudys patvirtino, jog mano 1990-04-20 d.

patirtas sužalojimas jau vertintinas kaip lengvas, o ne kaip apysunkis, kas 1990 m. nustatyta pagal teismo ekspertizės akto Nr.

1658 išvadas. Prokurorai, kodėl pasiekus bylos tyrime trečią dešukti byimtį metų, nusprendėte, kad reikia sumažinti mano patirto sužalojimo traumą?

Ir kodėl tik vien mano? Ar jau tada planavote nutraukti bylą šioje dalyje?

Klausiu viešai, kodėl mano, Zigmo Vaišvilos, atžvilgiu vykdomas toks pasirinktinis teisingumas?

Gal šis pasirinktinumas prasidėjo 1990-04-20 d., kada į VĮ „Spauda“ praėjimo punktą įsiveržę TSRS kariškai žinojo, ką daro – jiems iš paskos įėjęs papulkininkis Mironenko parodė ranka į mane ir sušuko: „Vot on – deputat! (Štai jis – deputatas!)”. Po šios komandos kariškai kryptingai pasuko link manęs.

Dėl šių teisėjo St. Lemežio “atradimų” kreipiausi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Deja, kaip įprasta, tyrimas nepradėtas – 2016-03-07 Lietuvos Generalinės prokuratūros prokurorės Daivos Skorupskaitės Lisauskienės nuomone, Z. Vaišvilos pateikti duomenys akivaizdžiai neteisingi.

2015-03-05 Z. Vaišvilos skundas dėl 2015-02-04 prokuroro G. Paškevičiaus nutarimo dalies, kuria atsisakyta leisti man susipažinti su ikiteisminio tyrimo byla Nr.9-2-031-99 dalyse, dėl kurių nutrauktas šis ikiteisminis tyrimas, taip pat dalyse, kuriose panaikinti įtarimai įtariamiesiems, įskaitant ir kolaborantus, motyvuojant tuo, kad jie patys nežudė, atmestas. Po to, 2016 m. birželio 29 d. man nutiko kita nelaimė.

Pabandykime susivokti, kodėl mano ir su manimi net nelaimėje susijusių asmenų atžvilgiu vykdomas toks teisingumas? 27.

2014-11-13 Z. Vaišvilos raštu Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei pateikiau 2014-11-03 Lietuvos Generalinės prokuratūros prokuroro G.

Paškevičiaus nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 09-2-031-99 nutraukimo 9-iose jo dalyse, prašiau spręsti ir Generalinio prokuroro D.

Valio atsakomybės klausimą dėl šio skandalingo bylos nutraukimo. Kodėl jį vadinu skandalingu?

Netrukus sužinosite.

2014-11-03 d. prokuroras G.

Paškevičiaus ikiteisminį tyrimą be motyvų nutraukė ne tik dėl Maironio gatvės Vilniuje įvykių. Pats pirmasis epizodas, dėl kurio nutrauktas tyrimas, yra 1990-03-25 d.

įvykdytas TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, 1990-03-11 Lietuvos Vyriausybės nutarimu perduotos Vilniaus pedagoginiam institutui, pastatų TSRS kariuomenės įvykdytas užgrobimas. Tos pačios partinės mokyklos, kurioje darbą paaukštintose pareigose ne tik po 1990-03-11 d.

, bet ir po pastatų užgrobimo tęsė mūsų būsima Prezidentė. Tuose pastatuose ir buvo vienas perversmo Lietuvoje organizavimo štabų,kuriame TSRS kariškiai įsteigė radiją „Tarybų Lietuva“, leido lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis to paties pavadinimo laikraštį ir t.

t. Dviprasmiška mūsų Prezidentės situacija?

Taip, dviprasmiška.

Tačiau pažiūrėkime, kokių nusikaltimų tyrimą (be TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos ir Maironio gatvės Vilniuje įvykių) prokuroras G. Paškevičius be motyvų dar nutraukė 2014-11-03 d.

, t. y.

jau po D. Grybauskaitės išrinkimo antrai Lietuvos Prezidentės kadencijai – 1990-11-17 TSRS karinės įgulos Vilniuje kariškių pavartotas smurtas prieš antikarinio taikaus mitingo dalyvius prie Vilniaus karinio Šiaurės miestelio; 1991-01-13 d.

TSRS kariškių patruliavimas ties Vilniaus kariniu Šiaurės miesteliu; 20. 5 1991-02-12 d.

įvykdyto TSRS visuomeninės organizacijos „Ščit" nepriklausomų karinių ekspertų (atvežusių gausybę įrodymų Lietuvos prokuratūrai apie Vilniaus TV bokštą ir pastatus Konarskio gatvėje šturmavusius desantininkus iš Pskovo divizijos ir net Kremliaus) neteisėto sulaikymo (prisiminkime šių nukentėjusiųjų pavardes – G. Melkovas, A.

Jevstignejevas, I. Byčkovas, K.

Balčiūnas); 1991-03-17 d. vykusio kitos valstybės – TSRS – referendumo „Dėl TSRS išsaugojimo" organizavimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje; Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybų, Muitinių departamento muitinių postų, Krašto apsaugos departamentui pavaldžių organizacijų užgrobimo, jose dirbančių darbuotojų, pasitraukusių iš tarnybos TSRS armijoje jaunuolių užpuolimų laikotarpiu nuo 1991-03-27 iki 1991-05-19 d.

Ir pabaigai pasiskaninti – Lietuvos prokuratūra nebetirs 1991-08-19 – 23 d.d. TSRS Valstybinio ypatingosios padėties komiteto sąmokslo plano organizavimo ir vykdymo Lietuvoje.

Ką daryti? Kaip gintis nuo tokio pasirinktinio teisingumo vykdymo Lietuvoje?

Sausio 13-osios byloje į kaltinamųjų suolą už akių pasiųsti tik TSRS kariškiai, o jų vadai ir kolaborantai – ne. Kaip gintis nuo patyčios iš tavęs net valstybės vardu ir net baudžiamosiose bylose, kuriose tu nukentėjai, vykdydamas tos mūsų valstybės užduotis?

Priėjome ribą. Būtina sustaoti ir atsipeikėti.

Nes mus visus, besąlygiškai paklusnius, mūsų valdžia veda į nežinią ir pražūtį. Ir tik linksmina mus projektėliais, maitina pragyvenimo minimumu, LRT reklamuoja gerą gyvenimą emigracijoje.

Žengiau drąstišką žingsnį. Š.m. lapkričio 2 d. kaip baudžiamosios bylos dėl 1990-04-20 d. įvykių Maironio g. 1/9 Vilniuje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas Vilniaus apygardos teismui įteikiau ieškinį dėl mano patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurias patyriaus dėl padarytų nusikalstamų veikų.

Atsakovai du – Rusijos Federacija ir Lietuvos Respublika.

Iš Rusijos teismo prašau priteisti turtinę žalą dėl apysunkio mano sužalojimo ir kostiumo suplėšymo, taip pat išskirtinio dydžio neturtinę žalą (1 mln. EUR) dėl kurią patyriau ir dėl šių TSRS kariškių veiksmų kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, turėjęs dar ir TSRS liaudies deputato mandatą, akivaizdžiai šališko ir neobjektyvaus TSRS karinės prokuratūros vykdyto baudžiamosios bylos Nr.

09-2-006-90 tyrimo ir jo nutraukimo, nepranešimo man apie tai, bylos medžiagos negrąžinimo (neperdavimo) Lietuvos Generalinei prokuratūrai.

Iš Lietuvos teismo prašau priteisti mano patirtą neturtinę žalą (3 mln. EUR) dėl man padarytos išskirtinai didelės neturtinės žalos neteisėtais veiksmais neginant, mano – Lietuvos Respublikos piliečio ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro – teisių baudžiamojoje byloje dėl man padarytos turtinės ir neturtinės žalos, atstovaujant Lietuvos Respubliką, vykdant jos užduotis.

Tai padaryta neteisėtais Lietuvos pareigūnų, teismo veiksmais ir neveikimu – baudžiamosios bylos Nr. 09-2-006-90 perdavimo TSRS karinei prokuratūrai ir jos ilgamečio netyrimo, pasirinktinio ir nemotyvuoto nusikalstamų veikų mano atžvilgiu neperkvalifikavimo pagal požymius nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimams, dėl teismo nutarties patikslinti tyrimą mano ir kitų nukentėjusiųjų nevykdymo, dėl bylos nutraukimo, dėl neleidimo man susipažinti su visa būtina šiam ieškiniui pateikti šios bylos medžiaga, dėl patyčios valstybės vardu iš manęs ir kitų nukentėjusiųjų, dėl mano, kaip vieno Lietuvos valstybės atkūrimo iniciatorių nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės veiklos iki Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, šios valstybės Nepriklausomybės gynėjų ir įgyvendintojų atviro ir įžūlaus paniekinimo šios valstybės vardu.

Drąstiška? Taip.

Beviltiška? Ne.

Kodėl? Todėl, kad noriu pamatyti, ar mūsų atkurta valsybė sutiks priteisti man patirtą žalą iš TSRS teisių perėmėjos Rusijos, kai pati mano ir tavo valstybė 27,5 metų darė viską, kad mus dėl mūsų valstybės žaloję nusikaltėliai nebūtų nubausti.

Tada ir pamatysime, ar sutampa Rusijos ir Lietuvos interesai, ar sutampa Rusijos ir Lietuvos, kuriai vadovauja Rusijos Federacijos vis dar tebesanti valstybės paslaptis Dalia Grybauskaitė?

Ieškiniu teismo prašau ir šiuo kreipiuosi į visus nukentėjusiuosius Sausio 13-osios bylos dalyse, kurių tyrimą Lietuvos Generalinė prokuratūra be motyvų nutraukė 2014 m. lapkričio 3 d. nutraukė. Atsiliepkite mielieji ir mielosios nukentėjusieji:

1. S. J. Šimkus ir L. Razma (dėl 1990-03-25 d. įvykdyto TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, 1990-03-11 Lietuvos Vyriausybės nutarimu perduotos Vilniaus pedagoginiam institutui, mokomojo korpuso ir bendrabučio TSRS kariuomenės įvykdyto užgrobimo, sutrikdant minėto instituto darbą);

2. G. Mačėnas, Z. Vaišvila, D. Šlapakauskas, R. Baltušis, K.-A. Mickevičius, S. Šarkus, A. Balcers (turi būti – R. Balcerijus, ZV pastaba) , Č. Vaitkevičius, R. Sperskaitis, V. Narkošius, S, Balilionis, A. Kriaučiūnas, R. Čenius, A. Andriuškevičius, V. Dargužis, R. Šuliokas, A. Ališauskas, J. Pradzevičius, J. Vasiliauskas, A. Jurevičiūtė (dėl Maironio g. 1/9 Vilnius);

3. V. Domaševičius, K.-J. Kamandulis, J. Damaševičius, R. Anusauskas, K. Šveisčius, A. Galvydis, R.-S. Žukauskas, E. Kriščiūnas (dėl 1990-11-17 TSRS karinės įgulos Vilniuje kariškių pavartoto smurto prieš antikarinio taikaus mitingo dalyvius prie Vilniaus karinio Šiaurės miestelio);

4. G. Melkovas, A. Jevstignejevas, I. Byčkovas, K. Balčiūnas (1991-02-12 d. įvykdytas TSRS visuomeninės organizacijos „Ščit" nepriklausomų karinių ekspertų neteisėtas sulaikymas);

5. E.

Žviklys, M. Šinkonis, A.

-G. Kilna, D.

Brazauskas, K. Golekas, A, Bleicnertienė, S.

Januta, A. Truska, V.

Bingelis, A. Žalkauskas, J.

Blažiukonis, J. Drobnys, A.

Milutis, D. Stančikas, R.

Auryla, V. Giedraitis, P.

Baubinas, K. Luneckas, V.

Pečionaitis, G. Paliulis, V.

Grabauskas (LR Krašto apsaugos departamento Pasienio apsaugos tarnybų, Muitinių departamento muitinių postų, Krašto apsaugos departamentui pavaldžių organizacijų užgrobimo, jose dirbančių darbuotojų, pasitraukusių iš tarnybos TSRS armijoje jaunuolių užpuolimų laikotarpiu nuo 1991-03-27 iki 1991-05-19 d. ).

Kitų nukentėjusiųjų prokuroras Gintautas Paškevičius nenurodė, bylos dalyje, su kuria man leista susipažinti, Jūsų neradau. Atsiprašau. Tačiau asiliepkime ir burkimės.

Ačiū.

Naujausi

Gazoje smūgiai nesiliauja – Donald Trump paskelbtas proveržis stringaPasaulis · 2026-08-02Teroro aktas Maskvos centre: prie restorano sprogus bombai žuvo trys žmonėsPasaulis · 2026-08-02Lietuva ir dar 21 ES valstybė nepakęs Ispanijos migracijos politikos: reikalauja skubaus pasitarimoPolitika · 2026-08-02JAV tiriama kibernetinė ataka prieš mažiausiai 39 vandens tiekimo sistemasPasaulis · 2026-08-02