L. Tagejevienė: „Mane dažnai galima sutikti liturginiuose renginiuose“(10)

Prieš pat Naujųjų metų sutikimo bumą pagaliau pavyko susitikti su viena ryškiausių savo kartos atstovių, pastaruoju metu gyvenimo būdo aktualijose aštrias diskusijas sukeliančia, esmines mūsų meto realijas savo darbuose gvildenančia žurnalistikos mokslų daktare Livija Tagejeviene.

Išskirtiniame interviu jaukiame viešbutėlyje moteris leido prisiliesti prie jai jautrių ir svarbių temų. Šilto pokalbio metu netilo nuoširdus juokas. Nors tai pirmasis atviras Livijos interviu, moteris pripažino, kad tam reikėjo subręsti.

- Stebėdamas Jūsų darbus pastebiu, kad nevengiate lengvesnių temų, kurios nėra jau tokios lengvos. Kodėl imatės šios naštos?

- Sunku pasakyti, gal todėl, kad kiekvienas turime atlikti savo pareigą? Ir atlikti tą pareigą turėdami gerų intencijų?

- Gal. O kada pradėjote savo kelią?

- Kai baigiau vidurinę mokyklą, ilgai svarsčiau, kas geriau: pasukti į vienuolyną ar dar pabandyti rasti laimę pasaulietiškame pasaulyje. Neilgai svarsčiusi nusprendžiau – ieškosiu savo kelio pasaulietiškame pasaulyje. Džiaugiuosi, kad taip susiklostė, nors anos mano gyvenimo kryžkelės apmąstymai paliko ryškų pėdsaką – mane dažnai galima sutikti liturginiuose renginiuose.

- Grįžkime į tolimą praeitį. Livija, Jūs nestojote į Sąjūdžio rėmėjų asociaciją, nors buvote aktyvi jo rėmėja. Kodėl nestojote?

- Taip, taip, smagūs buvo laikai... Aš tiesiog nenorėjau stoti į neformalią Sajūdžio iniciatyvinės grupės palaikymo asociaciją, nors tokių siūlymų sulaukiau. Tuo metu maniau, kad ne tai svarbiausia, kad svarbiausia – mąstyti širdimi, ir tik tai padeda pasiekti dideles pergales.

- Kaip gyvenimas klostėsi toliau?

- Vėliau... (akimirką mąsto, šypsodamasi vidiniu žvilgsniu, – red. past. ). Ištekėjau. Pakeičiau pavardę. Bet išlikau visuomeniškai aktyvi iki šių dienų. Nors vyras dėl to ir pyksta (juokiasi – red. past. ), bet atleidžia už šį mano pomėgį. Bent kartą per savaitę susėdame tyloje atleisti vienas kitam.

- Esate aktyvi mėgėjų lygio tenisininkė. Ar tiesa, kad niekada nesate patyrusi didesnio pralaimėjimo?

- Taip, niekada nesu patyrusi. Nenorėčiau būti nekukli, tačiau pasakysiu: man tiesiog šypsojosi sėkmė. Mano nuomone, sėkmė ir grožis lemties akivaizdoje yra glaudžiai susiję.

- Ką gi, sėkmės Jums linkiu ir aš.

- Ačiū, Jums taip pat.

- Bet visiems savas laikas? Ar ne taip?

- Taip, ir ne tik... (Šypsosi – red. past. )