Nėra žmogaus, kurio troškimas šviesiau gyventi būtų bereikšmis, kurio žingsniai gerumo kryptimi būtų maži, nereikalingi(8)

Gruodžio 8 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje vyko susitikimas su poetinės terapijios specialiste Jūrate Sučylaite, pristačiusia savo naują eilėraščių rinkinį „Žodžių laukai“.

Mes dar nelabai suvokiame žodžio galią, kuri gali ne tik nuotaiką pakeisti ar padėti žmogui užsimiršti, atsipalaiduoti. Gerb.

Jūratė Sučylaitė – retos kantrybės ir gyvenimo nelepintas, gražios patirties Žmogus. Jos žodis – ištartas ar parašytas – gydo.

Gydo tikrąja jo prasme, apie ką retas mūsų galėtų net pagalvoti. Ji – pripažinta specialistė, ir ne tik Lietuvoje.

Kantri, nešanti savo geranorišką ir šviesų triūsą gydymo ir mokslo įstaigose, tiesiog gyvenimo kelyje. Kuklią gydytoją ir poetę, rašytoją gerbia ir ligoniai, netikėtai jiems patiems pajutę gerąją ir stiprią jos žodžio ir įtaigos galią, ir tie, kurie kasdien vaikštome savo, tėviškės ir jau pasaulio keliais, takeliais.

1985 m. Jūratė Sučylaitė baigė Kauno medicinos institutą, dirbo Kauno psichiatrinėje ligoninėje gydytoja. 2006 m. išvyko į Klaipėdą, dėsto universitete poezijos terapijos, psichikos sveikatos priežiūros, edukologijos, ekspresyviosios terapijos kursus, o psichiatrijos ligoninėje veda užsiėmimus.

2011 m. Vilniaus pedagoginiame universitete apgynė daktaro disertaciją „Ugdomoji poetikos terapija kaip priemonė suaugusiųjų, sergančiųjų šizofrenija ar depresija, įgalinimui“.

Nuo 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

J. Sučylaitė išleido poezijos, eseistikos, apsakymų knygų, apysaką „Sumaištis“, romaną „Susitikimai su ragana“. Jos eilėraščiai publikuoti poezijos almanachuose, o moksliniai straipsniai poetinės terapijos tema – konferencijų leidiniuose.

2004 m. Kalifornijoje vykusioje JAV Nacionalinės poetinės terapijos asociacijos konferencijoje J. Sučylaitė apdovanota Arturo Lernerio pionieriaus ženklu už poetinės terapijos idėjų sklaidą Lietuvoje ir Rytų Europoje.

Gydytoja psichiatrė teigia, kad poetinė terapija gali padėti visiems, kuriems reikia išgyventi vienokią ar kitokią kančią, ir net sveikiesiems, norintiems geriau pažinti save ir dvasiškai augti.

Šiais, atrodytų, nevilties ir praradimų, bet jau nueinančiais 2014-iais metais norisi vilties ir gėrio, paprastumo ir Tikėjimo. Tikėjimo tuo, ką darai, vities, kad ne viskas prarasta, kad tu esi nevienišas savo kelyje. Norisi tikėjimo savimi ir kitais, su kuriais mūsų tautos sambūvis atėjo iš praeities ir kloja kelią į ateitį. Viltingą ir prasmingą ateitį be veidmainystės ir melo.

Todėl artėjant Kalėdoms, kviečiame panirti į Jūratės Sučylaitės Žodį. Iš naujojo poetės eilėraščių rinkinio „Žodžių laukai“: Tik į vieną pusę

Už lango – medis.

Kambaryje – baltai uždengtas stalas, kėdės pavargusiems gyventi.

Susėdusiųjų žvilgsniai, lėti ir sunkūs, akmenėja pakeliui į mane.

Akmenėja sekundės.

Einu prie Išlikimo versmės – žeidžia kojas nenugludintos briaunos.

Ant akmenų užtiškęs kraujas raudonomis aguonomis žydi.

Skauda neskauda, toli netoli – nesustoju.

Meilė į akmenį lašas po lašo.

Sugrįšiu, atnešiu pilną ąsotį vilties.

Jau niekas iš manęs nebeišplėš tikėjimo, kad po nakties išaušta rytas, o po žiemos pavasaris ledus ištirpdo.

Tik laikrodžiai iš lėto, kantriai sukasi į vieną, tik į vieną pusę.

Palydint sudėtingus 2014-uosius visiems mums norisi Vilties. Poetė rinkinį „Žodžių laukai“ baigia eilėraščiu Labas, VILTIE!

Pareinu ne tokia, kokios laukia – Nesuvargusi pareinu, ne žaizdota.

Pareinu, kaip grįžta vanduo, miglele pakilęs, Arktyje ledėjęs, saulėje tirpęs.

Pareinu iš akių išplauti cemento dulkes, viltimi ištroškusią kalbą pagirdyti.

Žmonių atodūsiai sutinka – tai ūkanos, ne klaidžiosios sielvarto ir apmaudo šachtos, tik ūkanos.

Ten, žemės gelmėje, už mirtį stipresnė įkvėpimo ugnis apkabino.

Ne žaizdota, išgijusi pareinu.

Pro šalį, visi pro šalį eina, tik atstumtieji sustoja ir stebisi, ištaria: Labas, Viltie!

2013 metais Jūratė Sučylaitė išleido miniatiūrų rinkinį „Kūčių vakarą“. Nuoširdžiai sveikindami visus, laukdami geresnių Naujųjų 2015-ųjų metų, linkime ramių Kalėdų ir Kūčių išvakarėse kviečiame susipažinti su šio Jūratės Sučylaitės rinkinio miniatiūra Saulės vaduotojas (2): „Neišauštančią dieną, kai juodi slibinai ropinėja žeme ir dangumi, karts nuo karto perverdami mirties žvilgsniu, o brolis brolio nepažįsta, pasišviesk širdies šiluma ir eik horizonto link, pakeliui vaduodamas iš skausmų kiekvieną kenčiantįjį, kiekvienam sutiktajam dovanodamas vilties žodį. Eik pamiršęs save, atsidavęs vieninteliam troškimui NUŠVIESINTI ŽEMĘ. Beeinant vis labiau įsiliepsnos Tavo mylinti širdis, tvirtės žingsniai. Nesakyk, kad galiūno kelias ne Tau, dangus neapšviečia išsilaisvinimo kelio, kol jo neužpildome svajonėmis ir troškimais.

Nėra žmogaus, kurio troškimas šviesiau gyventi būtų bereikšmis, kurio žingsniai gerumo kryptimi būtų maži, nereikalingi. Ženk pirmą žingsnį meilės, tarnystės kryptimi – šviesa sugrįš į žemę ir Tėvynę, o Kūčių vakarą, ant stalo degant žvakei, mes visi būsime laimingi, prasmingą savo kelią išvydę.“

Linkime ramių ir džiugių švenčių, Vilties ir Taikos metų!

ekspertai.eu, Regina Vaišvilienė ir Zigmas Vaišvila