Nespekuliuokim Grybauskaitės disertacija: Landsbergis ir partizanai – Lietuvos stuburas

Dalia Grybauskaitė ir Vytautas Landsbergis.

Nu ką, žmonės, pasakysiu paprastai, kaip kaime prie pečiaus: kas juodina partizanus, tas tarnauja okupanto melui.

Čia vėl bando mums į galvas prikišti pasakas, neva Lietuvos partizanai po karo ėjo ir „vaikus žudė“, „šeimas pjovė“ ir panašiai. Tokius naratyvus okupantas nuo seno kepė kaip blynus – kad tik laisvės kovotoją apjuodintų ir žmogui rankas nuleistų: „ai, visi vienodi“. Ne, ne visi vienodi.

Partizanai buvo ne kokie banditai, o vyrai ir moterys, kurie už Lietuvą ėjo į mišką, kai vieni bijojo, o kiti patogiai prisitaikė. Ir reikia suprasti vieną dalyką: partizanų karo įstatymai už tėvynės išdavystę numatė mirties bausmę. Ne dėl „keršto“, o todėl, kad išdavystė tada reiškė ne šiaip apkalbą – reiškė suėmimus, kankinimus, tremtį ir mirtį kaimynams.

Dabar dar pamojuoja Dalios Grybauskaitės disertacija ir cituoja, kad „nuo klasės priešų rankos žuvo virš 13 tūkst.“ – tik nepamiršta pasakyti, jog tais laikais „klasės priešais“ jie vadino pačius partizanus, t. y.

tuos, kurie prieš okupaciją stojo. Ir dar aiškina apie „radiopropagandą“, „maistą ir ginklus iš užsienio“ – lyg čia būtų koks nusikaltimas, kad pavergta tauta ieško paramos.

Kai namus užpuola, tai juk ir kaimyno šauksiesi, o ne gražiai lauksi, kol tave išveš.

O dėl tų vadinamų „šeimyninių“ bausmių – čia irgi reikia galvą turėti ant pečių. Karo metu buvo visko: ir klaidų, ir tragedijų, ir atvejų, kai okupantai patys pridirbdavo baisybių, o paskui suversdavo partizanams, kad tik žmones supriešintų. Bet vieną faktą tegul visi įsimena: partizanų kova buvo kova už laisvę, o ne už kraują. Jie gynė Lietuvą nuo stribų, informatorių ir okupacinio saugumo, kurie kaimus laikė baimėje.

Ir va, kai šiandien gyvenam laisvoj šaly, kai turim savo vėliavą, savo kalbą ir savo valstybę – tai ne iš dangaus nukrito. Čia ir partizanų dvasia, ir vėlesnių žmonių ryžtas padarė savo. Ir čia atskirai pagarba profesoriui Vytautui Landsbergiui: kai atėjo laikas, jis stovėjo ne „vidury“, ne „kad tik būtų ramu“, o aiškiai – už Lietuvą. Už valstybę, kuri pagaliau galėjo grįžti į Europą.

Todėl ir turim tai, ką turim: atkurta nepriklausomybė, narystė Europos Sąjungoje ir NATO. O kas bando šiandien partizaną su purvu maišyti – tas dažniausiai arba nesupranta, arba sąmoningai dirba tam pačiam senam reikalui: kad lietuvis pats savęs nebegerbtų.

Tremtinio sūnėnas Arvydas T.