Pagrobto vaiko tėvas: Vilniaus miesto apylinkės teismas iš mūsų tyčiojasi(25)

Šio kreipimosi autorius dailininkas ir restauratorius Tomas Markevičius jau dvejus metus bando susigrąžinti sūnų, kurį vykstant skyryboms pagrobė buvusi jo žmona, Argentinos ir Italijos pilietė. Ilgą laiką jis negalėjo ne tik pamatyti nuo kūdikystės ant jo rankų augusio berniuko, bet ir išgirsti jo balso telefonu.

Baisu ir tai, kad mama, išsivežusi sūnų iš pradžių į Italiją, o vėliau į Olandiją, rizikuoja jo ateitimi. Šešerių metų berniukui būtina skubi operacija – tai patvirtino jau keturių šalių pediatrai.

Tačiau motina dėl savo įsitikinumų neleidžia suteikti medicininės pagalbos, nuo kurios gali priklausyti vaiko gyvenimo kokybė ateityje.

Nors šį atvejį Italijos ir Olandijos tarnybos pripažino kaip vaiko pagrobimą, Lietuvos institucijoms mažojo Lietuvos piliečio likimas nerūpi. Iš pradžių jo sugrąžinimą tėvui vilkino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, dabar – Vilniaus miesto apylinkės teismas. Nors tokios bylos turi būti sprendžiamos kuo skubiau, tarsi pasityčiojant artimiausias posėdis ir taip užvilkintoje byloje paskirtas dar... po penkių mėnesių.

T. Markevičius jau kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą su milijoniniu ieškiniu dėl Lietuvos valstybės pažeistos jo sūnaus teisės į šeimos gyvenimo apsaugą ir teisingą, greitą teismą.

Žemiau skelbiamas kreipimasis adresuotas prezidentei Daliai Grybauskaitei, Seimo pirmininkui ir Žmogaus teisių, Teisės ir teisėtvarkos, Socialinių reikalų komitetams, Lietuvos žmogaus teisių asociacijai, Teisėjų tarybos pirmininkui, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui, Vilniaus apygardos teismo pirmininkui, Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininkui. Daugiau apie šią istoriją galite paskaityti čia ir čia. ekspertai.eu.

Gerbiama Prezidente, Seimo pirmininke, Lietuvos teismų ir Seimo komitetų pirmininkai ir vadovai, Kreipiuosi į Jus dėl teisinėje valstybėje protu nebesuvokiamos, neįmanomos ir netoleruotinos padėties Vilniaus miesto apylinkės teisme. Šis teismas atsisako užtikrinti savo paties priimtos nutarties dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu vykdymą ir jau beveik 20 mėnesių vilkina bylos nagrinėjimą ir pagrobto mažamečio Lietuvos piliečio sugrąžinimą į šeimą.

Lietuvoje jau tampa tradicija, kad teismai nevykdo teismų sprendimų. Vaikas galėtų grįžti namo jau šią savaitę, jei tik teismas pritaikytų apsaugos priemonę, įpareigojančią motiną grąžinti pagrobtą vaiką, ir išduotų ES vykdomąjį raštą.

2011 metų balandžio 28 dieną Vilniaus miesto apylinkės teisme vykstančioje santuokos nutraukimo byloje teismas priėmė skubiai vykdytiną nutartį, kuria nustatė vaiko gyvenamąją vietą su tėvu. Ši nutartis yra galiojanti ir įsiteisėjusi, tačiau iki šiol nevykdoma tik dėl teismo nenoro įpareigoti motiną sugrąžinti pagrobtą vaiką tėvui, su kuriuo nustatyta jo gyvenamoji vieta.

Vaiko motina, sužinojusi apie Lietuvoje pradėtą bylą, 2011 metų gegužę jį pagrobė, kreipėsi į Kanados teismą dėl vaiko globos ir galiausiai neteisėtai išvežė jį į Italiją. Tėvui pateikus Italijai prašymą sugrąžinti sūnų pagal 1980 metų Hagos konvenciją ir Italijos centrinei įstaigai pradėjus sugrąžinimo procesą, motina 2011 metų lapkritį dar kartą pagrobė vaiką ir pabėgo į Nyderlandus, kur procesas dėl vaiko sugrąžinimo pagal Hagos konvenciją ir Reglamentą vyksta iki šiol.

Pažymėtina, kad visi Kanadoje priimti teismo įsakymai dėl vaiko globos suteikimo motinai niekada negaliojo ir nebuvo pripažinti jokioje ES valstybėje, o Lietuvos Apeliacinio teismo jau įsiteisėjusia 2012 metų gruodžio 5 dienos nutartimi buvo paskelbti pažeidžiančiais išimtinę Lietuvos jurisdikciją, Lietuvos Konstitucija įtvirtiną viešąją tvarką, tarptautines vaiko ir žmogaus teisių konvencijas ir galutinai nepripažinti Lietuvoje.

Vaikas jau 20 mėnesių yra atskirtas nuo savo tėvo, savo gyvenamosios vietos, šeimos, gimtosios kalbos, jam nesuteikiamas būtinas gydymas, kurio būtinybę patvirtino net 4 valstybių pediatrai. Nors tarptautinio vaikų grobimo bylos turi būti sprendžiamos ypatingos skubos tvarka, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas jau 20 mėnesių atsisako pritaikyti būtinas apsaugos priemones, įpareigojančias vaiko motiną sugrąžinti berniuką tėvui, su kuriuo nustatyta jo gyvenamoji vieta.

Iš pradžių Vilniaus miesto apylinkės teismas vilkino bylą, atsisakinėdamas įpareigoti motiną sugrąžinti vaiką tėvui dėl to, kad teismas neva neturi jurisdikcijos šioje byloje. Lietuvos Apeliaciniam teismui paneigus visas šias abejones ir nustačius, kad Lietuva turi net išimtinę jurisdikciją šiuo klausimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas sąmoningai vilkino bylą toliau, dabar teigdamas, esą galbūt ir kitos ES šalys turinčios jurisdikciją, o papildoma apsaugos priemonė, įpareigojanti motiną grąžinti vaiką tėvui, esą nereikalinga, nes, anot teismo, 2011 metų balandžio 28 dienos nutartis, nustatanti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, pati savaime yra privaloma ir turi būti vykdoma be jokių apsaugos priemonių.

Teismas visiškai neatsižvelgia į tai, kad nutartis turi būti vykdoma ne Lietuvoje, o kitoje ES valstybėje. Tėvui paprašius šio teismo išduoti ES vykdomąjį raštą – Reglamento „Briuselis II“ 42 str. pažymėjimą, kad vaikas būtų sugrąžintas pagal 2011 metų balandžio 28 dienos nutartį, kuri yra „savaime vykdoma ir privaloma“ – Vilniaus miesto apylinkės teismas, pats sau prieštaraudamas, pareiškė, kad ES vykdomasis raštas (42 str. pažymėjimas) negali būti išduotas, nes minėta nutartis, nustatanti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, nėra teismo nutartis, įpareigojanti jį sugrąžinti.

Teismas visiškai ignoruoja tai, kad tėvas jau 14 mėnesių būtent ir prašo teismo pritaikyti papildomą apsaugos priemonę, įpareigojančią motiną sugrąžinti vaiką, kartu išduodant reglamento 42 str. pažymėjimą.

Bylą vilkinančio Vilniaus miesto apylinkės teismų nutarčių prieštaringumas, kai yra pateiktas paprastas ir aiškus tėvo prašymas apginti jo pagrobto vaiko teisę augti ir gyventi šeimoje, leidžia įtarti šio teismo veiksmų neteisėtumą, abuojumą, taip pat visišką vaiko interesų nepaisymą bei vaiko teisių pažeidinėjimą, ypač bylos vilkinimą, kas iš esmės prieštarauja ES Reglamento „Briuselis II“ tikslui – ginti vaiko interesus itin skubiai. Juk būtent pats Vilniaus miesto apylinkės teismas atsisako vykdyti savo paties įsiteisėjusią ir neskundžiamą 2011 metų balandžio 28 dienos nutartį, kuria vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, sąmoningai vengdamas taikyti šiuo atveju nutarties vykdymui būtiną reikalavimo apsaugos priemonę, įpareigojančią atsakovę sugrąžinti vaiką jo tėvui, nors jis dėl šios apsaugos priemonės kreipėsi daugybę kartų nuo 2011 metų lapkričio 11 dienos, ir vėl kreipiasi su analogišku prašymu, nes įpareigojimas grąžinti vaiką yra vienintelė priemonė jį sugrąžinti namo.

Bylą vilkinantis Vilniaus miesto apylinkės teismas savo abuojumu ir neveikimu paneigia vaiko ir jo tėvo teisę kreiptis į teismą dėl jų teisių gynybos. Lietuvos Konstitucinis Teismas 2006 metų rugpjūčio 8 dienos sprendimu byloje Nr.

34/03 išaiškino, kad, jei būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą dėl jo teisių gynybos, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja.

Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsisakydamas šioje byloje pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, įpareigojančias atsakovę grąžinti vaiką į teismo nustatytą jo gyvenamąją vietą su tėvu, iš esmės atsisako teismine tvarka ginti ieškovo ir jo sūnaus teises ir teisėtus interesus, pažeisdamas Konstituciją, Vaiko teisių konvenciją, Civilinį kodeksą ir Civilinio proceso kodeksą, pagal kurį įsiteisėjusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 metų balandžio 28 dienos nutartis yra privaloma ne tik visiems asmenims, bet ir visiems teismams. Tai patvirtino Lietuvos apeliacinis teismas 2012 metų gruodžio 7 dienos sprendimu dėl Kanados sprendimų nepripažinimo ir Vilniaus apygardos teismas 2012 metų gruodžio 18 dienos nutartimi šioje byloje Nr.

2S-1727-431/2012 dėl įpareigojimo ieškovei grąžinti pagrobtą sūnų.

Vaiko tėvas prašo Prezidentės ir visų teismų pirmininkų bei Seimo narių atkreipti dėmesį, kad dėl vaiko pagrobimo ir teismo vilkinamos bylos jo sūnus yra atskirtas nuo tėvo ypač ilgai (beveik dvejus metus – 20 mėnesių). Dėl to galima kaltinti tik bylą vilkinančio Vilniaus miesto apylinkės teismo nekompetenciją, išankstinį nusistatymą, vaiko tėvo kaip vyro diskriminavimą ir vaiko interesų nepaisymą – tai patvirtino Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, iš esmės paneigdami ir panaikindami visiškai nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus, priimtus Vilniaus miesto apylinkės teismo, kuris per dvejus metus ne tik nesugebėjo pradėti nagrinėti šios bylos, bet ir sąmoningai nesiėmė jokių priemonių, kad to paties teismo priimtas sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu būtų realiai įvykdytas!

Pirmos instancijos teismo neveikimas ir bylos vilkinimas iš esmės pažeidė vaiko ir žmogaus teises, Lietuvos Konstituciją, ir yra niekaip nesuderinamas su Lietuvos Aukščiausiojo teismo (LAT) suformuota praktika bei sprendimais, priimtais Europos žmogaus teisių teisme, į kurį vaiko tėvas jau kreipėsi su milijoniniu ieškiniu dėl Lietuvos valstybės pažeistos jo vaiko teisės į šeimos gyvenimo apsaugą (8 str. ) ir teisingą, greitą teismą (6 str. ). Kaip teisingai pažymėjo LAT 2011 metų kovo 29 dienos nutartyje byloje 3K-3-141/2011, „Bylose, kuriose sprendžiama dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvu, ypač svarbu užtikrinti operatyvumą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad šeimos bylose laiko veiksnys gali turėti lemiamos reikšmės vaiko ir tėvo, su kuriuo jis negyvena, santykiams, dėl to jos laikomos prioritetinėmis ir reikalauja skubiai nagrinėti (žr. , pvz. , Eberhard and M. v. Slovenia, No. 8673/05, 9733/05, 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimas, Ignaccolo-Zenide v. Romania, no. 31679/96 2000 m. sausio 25 d. sprendimas ir kt. )“. Tiesiog tyčiodamasis iš pagrobto vaiko ir jo tėvo, Vilniaus miesto apylinkės teismas artimiausią posėdį paskyrė dar...

po penkių mėnesių (! ) , nes nusprendė pats rinkti įrodymus, tikėdamasis revizuoti ir vėl paneigti Lietuvos išskirtinę jurisdikciją šioje byloje, kurią jau nustatė Lietuvos Apeliacinis Teismas.

Vaiko tėvas prašo Prezidentės ir visų pirmininkų atkreipti ypatingą dėmesį į neteisėtą, nežmonišką ir netoleruotiną padėtį, susidariusią Vilniaus miesto apylinkės teisme, kuriame iš esmės yra pažeidžiamos mažųjų Lietuvos piliečių teisės, kai šis teismas vilkina vaikų grobimo bylas metų metais ir toleruoja bei skatina tarptautinį vaikų grobimą, diskriminuodamas vaikų tėvus kaip vyrus. Kadangi šią savaitę Prezidentė ruošiasi paskirti naująjį Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininką, prašome Prezidentės šiuos vaiko teisių pažeidimus ir bylos vilkinimą aptarti su naujuoju teismo pirmininku, kuris privalo užtikrinti, kad šios bylos nagrinėjimas būtų nedelsiant paskirtas dar šių metų vasarį, o jo vadovaujamo teismo teisėjai, kuriuos skiria Prezidentė, pirmenybine tvarka gintų vaikų teises vadovaudamiesi įstatymu, teisingumu, sąžiningumu ir Konstitucija.

Tomas Markevičius, pagrobto vaiko tėvas

Priedai: 1. Vilniaus m. apylinkės teismo 2011-04-28 d. nutartis, nustatanti vaiko gyvenamąją vietą su tėvu; 2. Lietuvos apeliacinio teismo 2012-12-05 d. nutartis dėl Kanados teismų įsakymų nepripažinimo; 3. Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-01-30 d. nutartis dėl posėdžio skyrimo 2013 m. gegužę; 4. Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-01-30 d. nutartis dėl atsisakymo išduoti Reglamento 42 str. pažymėjimą; 5. T. Markevičiaus prašymas Vilniaus m. apylinkės teismui taikyti apsaugos priemonę, įpareigojančią vaiko motiną grąžinti vaiką tėvui, išduoti Reglamento 42 str. pažymėjimą ir išnagrinėti bylą šių metų vasarį.