Pareigūnai nusikalstamos reiderių grupuotės tarnyboje(42)

Balandžio 4 dieną teismas visiškai išteisino kelerius metus įnirtingai persekiotą ir žiniasklaidoje šmeižtą buvusią Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tyrėją, majorę Liną Andriuškevičienę.

Skelbiame jos straipsnį, kuriame pateikti faktai, rodantys, kad prieš ją sukurpta byla – tipiškas reiderių grupuotės veiklos pavyzdys, o kaip šios nusikalstamos grupuotės nariai, padėję jai pasiekti savo tikslus, veikė ir Specialiųjų tyrimų tarnybos bei prokuratūros pareigūnai. ekspertai.eu.

Vis garsiau prabylama apie asmenų grupuotes, kurios, pasinaudodamos valstybės sukurtais teisiniais instrumentais (įstatymais ir teisinio reguliavimo taisyklėmis), susikuria tam, kad įgyvendintų savo sumanymus užvaldyti svetimą, jiems nepriklausantį turtą. Tokie asmenys vadinami reideriais.

Reiderių grupuotėse egzistuoja aiškus pareigų pasiskirstymas: yra asmuo, kuris siekia užvaldyti svetimą turtą ir realiai finansuoja turto perėmimo sąnaudas, teisininkai, kurie talkina patardami bei surašydami reikalingus dokumentus, vykdytojai, kurie pasiryžta savo parašais patvirtinti žinomai neteisingus dokumentus, sukuriančius tariamas skolas, ar organizuoja tokių dokumentų parengimą, ir, kad ir kaip būtų graudu – valstybinių institucijų tarnautojai ar pareigūnai, užsimerkiantys prieš tokius nusikalstamus veiksmus. Pastarieji dažniausiai – bankroto administratoriai, apygardos teismų teisėjai, jų padėjėjai ir atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnai, paprastai tokioje veikoje neįžvelgiantys nusikaltimo požymių.

Mano atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas įvardijant, kad aš tariamai neteisėtai atlikau ikiteisminį tyrimą ir nustačiau nusikalstamas veikas padariusius asmenis, jų veikos mechanizmą ir sukeltas pasekmes. T. y. toks tyrimas visiškai atitiko reiderių grupuotei iškeltas užduotis.

Svarbi aplinkybė yra ir tai, kad STT specialistai operatyvinį tyrimą mano atžvilgiu pradėjo iš karto po to, kai aš byloje atlikau kratas dešimtyje įmonių, surinkau tyrimui reikšmingus dokumentus, nustačiau jų laikymo vietas ir apklausiau visų šių įmonių atsakingus asmenis, t. y.

visiškai fiksavau nusikalstamos veikos požymius bei juos patvirtinančius duomenis. Taigi, mano nuomone, buvo imtasi veiksmų pakeisti tyrimo eigą.

Žiniasklaidoje pateiktas prieš mane pradėto tyrimo pavadinimas – peršant nuomonę, esą vykdžiau kažkieno užsakymą, nutekinau tyrimo duomenis – puikiai demaskuoja tikrąjį tyrimo prieš mane tikslą. Be to, kryptingai ir nuosekliai vykdyta diskreditavimo kampanija, kuri, esu įsitikinusi, atitiko tik asmenų, kuriems aš buvau pareiškusi įtarimus savo tirtoje byloje, interesus.

Taigi, konkrečiau.

Paprastai, vykdant operatyvinę veiklą daugiau nei 9 mėnesius, yra surenkama visa tyrimui reikšminga informacija tiek apie sekamus asmenis, tiek apie jų veiklą. Galimos nusikalstamos veikos požymiai konstatuojami iš surinktų duomenų. Nefiksavus (bet kokia forma) atitinkamų aplinkybių, nėra galimybės įvardyti jas buvus realiai, nes jos – paprasčiausiai nežinomos.

Tačiau šiuo atveju vyko atvirkštinis procesas: pirma suformuluota siekiamybė, t. y. būtinybė tendencingai diskredituoti mane ir mano atliktą tyrimą, paverčiant mano veiksmus iš anksto užsakytais ir neteisėtais, o paskui bandyta pritraukti prie susigalvotos istorijos realiai fiksuotus mano veiksmus, pateikiant juos kaip kažkokio užsakymo vykdymą. Savaime suprantama, kad tokios strategijos rezultatas – absurdiška byla.

Tyrėja tuo metu buvau dirbusi jau 15 metų, tad turėjau pakankamai patirties, kad matyčiau dirbtinį mano veiksmų kriminalizavimą.

Taigi, kaip atrodo reiderių grupuotė ir jos veikimas šiuo konkrečiu atveju? Mano atlikto ikiteisminio tyrimo metu nustatytos šios aplinkybės.

Mokiai įmonei UAB ”Vilniaus sadutė” iškeliama bankroto byla. UAB ”Vilniaus sadutė” direktorė Lina Mananikova, palaikanti itin artimus santykius su pagrindiniu kreditoriumi Remigijumi Andriūnu, su bankroto bylos iškėlimu įmonei visiškai sutinka, motyvuodama, kad atėjus ekonominei krizei negalinti rasti nuomininkų.

Vienas iš įmonės akcininkų, investavęs į akcijas ir įmonės veiklą daugiau kaip 3 mln. litų, ketina padengti visus įmonės įsiskolinimus ir išsaugoti jos veiklos tęstinumą.

Tačiau paskirtasis bankroto administratorius šiuos akcininko prašymus ignoruoja – neva akcininko atstovo pateikti atstovavimo duomenys jam netinkami. Bankroto administratoriaus kandidatūra, beje, pasirinkta neatsitiktinai: jo vadovaujamoje Vilniaus miesto įmonėje UAB ”Admivita” dirba UAB ”Vilniaus sadutė” buhalterė.

Bankroto administratorius taip pat dirba ir Kauno įmonėje “Projektų investicijos”, kuri Vilniaus apygardos teismo nutartimi ir paskiriama administruoti UAB ”Vilniaus sadutės” bankrotą. Netrukus ten įdarbinama ir UAB ”Vilniaus sadutė” buhalterė, tačiau viskas lieka kaip ir buvę: UAB ”Vilniaus sadutė” dokumentai laikomi UAB ”Admivita”, buhalterės darbo vieta taip pat nepasikeičia.

Taigi, bankroto administratoriaus paskyrimas administruoti UAB ”Vilniaus sadutė” nelaikytinas atsitiktiniu – tai iš anksto suplanuotas ir sutartas pasirinkimas. Juolab kad tarp bankroto administratoriaus ir pagrindinio kreditoriaus familiariai tarpininkauja juos abu gerai pažįstantis prieštaringos reputacijos teisininkas.

Beje, prašymą bankroto administratoriumi paskirti būtent UAB ”Projektų investicijos” Vilniaus apygardos teismui pateikia UAB ”Naresta”, tai yra būtent ta įmonė, kuri atliko statybos ir remonto darbus ne tik UAB ”Vilniaus sadutė”, tačiau sąskaitas išrašė būtent jai. UAB ”Vilniaus sadutė” neatliko nė vieno mokėjimo UAB ”Naresta” dėl šių remonto ir statybos darbų, skolinį įsipareigojimą iš karto po bankroto bylos iškėlimo perėmė R. Andriūnas. Svarbi aplinkybė yra tai, kad visi asmenys, teikę paslaugas UAB “Vilniaus sadutė“, dėl darbų apimties, terminų bei kainų tarėsi būtent su tuo pačiu R. Andriūnu, kurio su UAB “Vilniaus sadutė“ nesiejo jokie sutartiniai ar darbo santykiai. Tirtas ir kitas keistas sutapimas – tuo pačiu metu, kai UAB ”Naresta” deklaravo vykdžiusi darbus, darbus atliko ir kita įmonė – UAB ”Elvora”, su kuria UAB ”Vilniaus sadutė” taip pat neatsiskaitė, o skolinį įsipareigojimą vėliau perėmė R. Andriūnas, tiesa, už kiek mažesnę sumą. UAB ”Elvora” vadovas drąsiai patvirtino savo įmonės darbus nurodytuoju konkrečiu metu, o UAB ”Naresta” nesutiko patvirtinti parodymų vietoje.

Beje, UAB ”Vilniaus sadutė” apskaitoje egzistuoja ir trečia, vėlgi tuo pačiu metu ir tuos pačius statybos ir remonto darbus atlikusi įmonė, neturinti jokių darbuotojų ir būtinos technikos nurodytiems darbams atlikti. Tad asmuo, suinteresuotas užvaldyti UAB ”Vilniaus sadutė” turtą, jau buvo aiškus.

Ir mechanizmas buvo aiškus: sukuriami fiktyvūs kreditoriniai reikalavimai, iškeliama bankroto byla, o tada visi kreditoriniai reikalavimai perimami (išperkami). Tokiu būdu, pasinaudojant bankroto procedūra, būtų įgyta galimybė perimti UAB “Vilniaus sadutė“ turtą natūra – pastatą Vilniuje adresu Aušros Vartų g.

1 / Etmonų g. 2.

Kadangi statybos ir remonto darbų dokumentinė skola rangovams nebuvo pakankama bankroto bylai iškelti, buvo fiktyviai pasirašytos kelios patalpų nuomos sutartys, numatant jose netesybas jų nutraukimo atveju viso už 550 000 litų sumą. Be abejo, sutartys buvo nutrauktos, netesybos įtrauktos į UAB ”Vilniaus sadutė” mokestinius įsipareigojimus, o vėliau kreditoriniai įsipareigojimai perimti už daugiau nei 10 kartų mažesnes sumas.

Vienas tokią nuomos sutartį suklastojęs įmonės vadovas pripažino jos fiktyvumą, savo parodymus patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui. Be abejo, byloje buvo fiksuota ir kitų nusikalstamų veikų požymių: bankroto administratorius Vilniaus apygardos teismui nurodė, kad jam perduoti visi UAB ”Vilniaus sadutė” buhalterinės apskaitos dokumentai, jie yra patikrinti ir juose jokių pažeidimų ar įmonei nenaudingų sandorių nenustatyta.

Tačiau toks pranešimas buvo melagingas – bankroto administratorius neturėjo ir nebuvo gavęs didžiosios dalies įmonės dokumentų, ir t. t.

Taigi, akcininkas, investavęs į UAB ”Vilniaus sadutė” akcijas ir jos veiklą daugiau kaip 3 mln. litų, galėjo tik pasyviai stebėti jo turto užvaldymą, kuris buvo vykdomas iš anksto susitarusių asmenų, puikiai imitavusių proceso teisėtumą.

Kaip jau minėjau, reiderių grupuotės pavojingos tuo, kad į jas įtraukiami ir teisėsaugos institucijų pareigūnai. Taip buvo ir šiuo atveju. Atlikdama ikiteisminį tyrimą turėjau duomenų, kad asmenys, kurių atžvilgiu atlikau tyrimą, intensyviai ieško galimybių išvengti baudžiamojo proceso tęstinumo.

Ir tada į mano kabineto duris pasibeldė STT specialistai. Beje, šių specialistų ir juos kontroliavusių prokurorų teisinė kompetencija apverktina. Nieko keisto, nes esu įsitikinusi, kad principingi pareigūnai tokių tyrimų nei pradėtų, nei vykdytų.

Trumpai apie STT specialistų ir juos kontroliavusių prokurorų procesinius sprendimus.

1. 2010-09-21 10.

43 val. į mano darbo vietą atvykę STT specialistai man pateikė teismo nutartį, kuria teismas leido mano kabinete ieškoti ir paimti UAB ”Vilniaus sadutė” ikiteisminio tyrimo medžiagą ir kitus bylos dokumentus.

Tačiau kai šiuos dokumentus – 3 dideles dėžes – jiems pateikiau, nebuvo paimtas nė vienas bylos tomas, o vienas paimtasis iš kratos protokolo išbrauktas kaip neimtinas. Taigi, atsitiko taip, kad nutartis, kuria buvo teisiškai grindžiama krata mano kabinete, nebuvo vykdoma.

Taip pat mano kabinetas nebuvo plombuotas, UAB ”Vilniaus sadutė” dokumentai nebuvo kaip nors izoliuoti ar fiksuota jų apimtis, pavadinimai. Tiesa, specialistai paėmė ypač svarbius šios bylos įrodymus, tačiau prieš tai mano akivaizdoje juos apgadino.

Kratos metu susidariau pagrįstą įspūdį, jog STT specialistai nesitikėjo apskritai rasti daugiau nei 1 tomo UAB ”Vilniaus sadutė” bylos dokumentų. 3 didelės dokumentų dėžės buvo jiems nemaloni staigmena.

Kartos metu buvo rašomas kratos protokolas. Man šio dokumento rašymo tvarka puikiai žinoma, tad tokius jame padarytus įrašus, kaip “paimti 5 languoti lapai, kuriuose įrašai atlikti ranka”, “paimtas juodos spalvos segtuvas” niekaip kitaip jų neidentifikuojant, prilyginčiau infantilų užrašams.

Tiesa, vėliau prokuroras Gedgaudas Norkūnas dėl tokių įrašų buvimo bandė atsakomybę perkelti man – esą aš kratos protokolo rašymo metu nereiškiau jokių pastabų. Tačiau vėliau tokią rašliavą nagrinėjęs teismas uždraudė iš manęs reikalauti tyrimo veiksmų tikrinimo, tiksliau, nurodė, kad draudžia perkelti man atsakomybę dėl STT specialistų padarytų pažeidimų.

2. Kiekvienas teisininkas suprastų, jog faktas, kad atliekama krata, savaime nereiškia, kad asmuo, pas kurį ji atliekama, tampa įtariamuoju ir tokiu būdu įgyja įtariamojo teises.

Juolab kai nepateikiami jokie sulaikymą patvirtinantys dokumentai. Viena iš įtariamojo teisių – teisė turėti gynėją.

Man paprašius pakviesti gynėją, į šį prašymą nebuvo niekaip sureaguota. Tad supratau – aš kratos metu nebuvau įtariamoji.

Gerokai vėliau, apie 17 val. , jau būnant STT patalpose, STT specialistė mane informavo, kad pakvietė valstybės finansuojamą gynėją.

STT specialistė savarankiškai nusprendė, kad atsirado kažkokios būtinos sąlygos valstybei finansuoti man teiktinas teisines paslaugas, nors vėliau byloje šios sąlygos taip ir nepasitvirtino. STT specialistė gynėją man išrinko savo nuožiūra.

Ši aplinkybė nebūtų tokia reikšminga, jei ne keli niuansai.

3. STT specialistė manęs paprašė pasirašyti kelis dokumentus – nutarimą laikinai sulaikyti asmenį ir laikino sulaikymo protokolą.

Šie dokumentai buvo visiškai užpildyti kompiuteriu ir išspausdinti. Rankraštinių įrašų nebuvo jokių.

Tačiau problema buvo tai, kad dokumentuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys – esą šie dokumentai man paskelbti likus kelioms minutėms iki kratos pradžios mano darbo kabinete. Maža to, tas kelias minutes iki kratos aš tariamai buvau STT tarnybinėse patalpose.

Taip pat nurodyta, t. y.

išspausdinta, jog apie mano sulaikymą yra pranešta mano vyrui. Taigi, man buvo pateikti pasirašyti tikrovės neatitinkantys, o liaudiškai tariant – suklastoti dokumentai.

Aš jų nepasirašiau. Tačiau prokurorui G. Norkūnui toks klastojimas pasirodė visai normalus ir toleruotinas veiksmas. Jis netgi nurodė man, kad neturi pagrindo nepasitikėti STT specialiste.

Teisėjas, vėliau nagrinėjęs mano skundą dėl šių dokumentų surašymo neteisėtumo, prokuroro G. Norkūno argumentus paneigė ir konstatavo mano pažeistas teises.

Taigi, moralas paprastas – STT specialistams klastoti sulaikymo protokolus galima. Ir jokia atsakomybė jiems už tai negresia, nes tokie kaip prokuroras G. Norkūnas jais tiesiog pasitiki. Baudžiamasis kodeksas, kuris lyg ir turėtų galioti visiems piliečiams vienodai lygiai, čia niekuo dėtas.

Tik kam to reikėjo? Kam reikėjo suklastoti tą laikino sulaikymo protokolą, ant kurio aš taip ir nepasirašiau?

Atsakymas paprastas – šis dokumentas reikalingas pateikti areštinei. Areštinei toks tikrovės neatitinkantis dokumentas ir pateiktas.

4. Kodėl gi buvo reikalingas vizitas į areštinę?

Juk STT specialistė puikiai matė ir suprato mano fizinę būklę, ją patvirtino ir medikų išvados. Tačiau į areštinę buvau nukreipta prokuroro G. Norkūno žodiniu nurodymu. STT specialistė, nors ir surašė laikino sulaikymo protokolą, kurio turinys neatitinka tikrovės, jį vykdė nesavarankiškai.

O kitą dieną žiniasklaida jau nesivaržydama skelbė, esą aš įtariama vykdžiusi kažkokio Izraelio piliečio M. Klabino užsakymą.

STT byloje apie tą M. Klabiną nebuvo jokių duomenų, jokios užuominos.

Tuomet dar tik spėliojau, kad mano atžvilgiu atlikti STT ir prokuratūros veiksmai – galimai tyčia suplanuota neteisėta akcija. Šiandien jau nebespėlioju, o akivaizdžiai tai matau.

5. Areštinėje užtrukau apie 40 minučių (tai matau iš dokumentuose nurodytų valandų).

Iš jos buvau išvežta ir atsidūriau ant Lazdynų ligoninės operacinio stalo. STT specialistams ši logiška pabaiga buvo puikiai išaiškinta Antakalnio klinikų medikų.

Tačiau STT specialistai medikais pasinaudojo ir tarpininkavo man susitariant dėl “planinės” operacijos datos. Taigi, žiūrint iš šalies, dėl operacijos datos iš esmės už mane tarėsi STT specialistas.

Tarėsi su man nežinomais medikais, kurie nežinojo mano ligos istorijos ir kurie nesivaržydami, man nedalyvaujant, kalbėjosi su STT specialistu apie mano sveikatos būklę ir priėmė sprendimus dėl skubios pagalbos neteikimo. Šie įrašai fiksuoti ligoninės priėmimo žurnale.

6. Na, o toliau byloje vyko jau nebe ikiteisminis tyrimas, o, mano nuomone, įžeistų prokuroro G. Norkūno ir STT specialistų ambicijų demonstravimas. Prokuroras G. Norkūnas, jau po savaitės kartu su STT specialistu savo kabinete priėmęs mane ir bendravęs su manimi kaip su įtariamąja, turėdamas galimybę ir pareigą į tokią apklausą kviesti mano advokatą, to sąmoningai nepadarė. Tiksliau, atsiliepęs tarnybiniu telefonu į mano advokato skambutį, apie apklausos faktą sąmoningai nepranešė.

Prokuroras G. Norkūnas man pasiūlė prisipažinti pagal man pareikštą neteisingą ir nepagrįstą įtarimą, pavardijo kelis, jo nuomone, tariamai jam žinomus faktus apie mane.

Aš puikiai supratau, kad jis blefavo . Blefavau ir aš.

Prokurorui G. Norkūnui jokių dokumentų neteikiau, tačiau, kaip sužinojau tik susipažinusi su visos bylos duomenimis, pamačiau, kad jis surašė tikrovės neatitinkančius dokumentus, nurodęs tariamai buvus mano ir jo bendradarbiavimą.

Prokuroras G. Norkūnas puikiai suvokė, kad jokio mano ir jo bendradarbiavimo nebuvo, taigi, jo veiksmus vertinu kaip melagingus.

Be abejo, šią prokuroro G. Norkūno veiką tirti turėtų ta pati prokuratūra, tad visai nenustebsiu, kad tai nebus daroma.

Tolesnio ikiteisminio tyrimo netradiciniai veiksmai mano atžvilgiu: 1. Mano advokatas ikiteisminiame tyrime beveik 2 mėnesius nebuvo pripažįstamas mano gynėju ir jam neleidžiama dalyvauti procesiniuose veiksmuose su manimi. Padėtis buvo tragikomiška: aš reikalauju advokato, o man sakoma, kad pastarasis galimai nusamdytas kažkokių nusikaltėlių. Niekas nesivargino apklausti bent 8 FNTT pareigūnų, kurie tiesiogiai matė, kaip advokatas atvyko pas mane į ligoninę pasirašyti susitarimo.

2. Iš mano advokato buvo reikalaujama pateikti susitarimą su manimi. Maža to, pastarajam atsisakius tai padaryti, jam paskirta piniginė bauda už prokuroro reikalavimo nevykdymą. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, išnagrinėjęs šią situaciją, be abejo, baudą panaikino ir nurodė, kad advokato susitarimo su manimi konfidencialumą saugo įstatymas.

3. Prokuroras G. Norkūnas, man paprašius leisti susipažinti su ikiteisminio tyrimo dokumentais, surašytais man dalyvaujant, leido susipažinti su byloje neegzistuojančiais dokumentais. Kol aš prašiau tikslinti šį leidimą, kol man buvo atsakyta, – laikas ėjo.

4. Prokuroras G. Norkūnas, pagaliau leidęs mano advokatui susipažinti su bylos dokumentais, neleido su jais susipažinti man, motyvuodamas tuo, kad leidimą suteikė tik advokatui. Tuo metu jaučiausi kaip pašalinis asmuo byloje.

5. Prokuroras G. Norkūnas, o vėliau ir jo vadovas prokuroras Irmantas Mikelionis į procesinius skundus byloje dažnai atsakinėjo ne nutarimais, o paprastais raštais, tuo užkirsdami galimybę tokius raštus apskųsti teismui. Į vieną tokių skundų ikiteisminio tyrimo teisėjas atsakė konkrečiai – procesine skundimo ikiteisminio tyrimo teisėjui tvarka galima naudotis tik skundžiant nutarimus, o ne lydraščius. Taigi, laikas buvo vilkinamas.

6. 2011 m. kovo 8 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi prokuroras G. Norkūnas nuo ikiteisminio tyrimo prieš mane buvo nušalintas. Tenka pažymėti, kad ši nutartis prokurorui G. Norkūnui buvo palanki – jo veiksmai prokuratūroje apsvarstyti nebuvo, o netrukus jis buvo paaukštintas ir paskirtas į to paties skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas.

7. Likus kelioms dienoms iki nušalinimo, prokuroras G. Norkūnas dar spėjo surašyti pareiškimą dėl reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą mano atžvilgiu pagal LR BK 168 straipsnį. Prokuroras G. Norkūnas savarankiškai nusprendė, kad aš tariamai atskleidžiau kito asmens privataus gyvenimo duomenis. Privatūs duomenys, kurie man buvo įkaltinti – asmenų išvykimas iš Lietuvos, asmenų išvykimas į užsienį (kuo šie veiksmai skiriasi, man asmeniškai neaišku, bet toks tekstas man įkaltinamas) ir panašūs jokiais bylos duomenimis nepatvirtinti faktai.

Būtent šio straipsnio pagrindu asmenys, kuriems aš buvau pareiškusi įtarimus savo tirtoje byloje ir kurios visa kopija buvo prijungta prie bylos prieš mane, įgijo teisę prašytis būti pripažinti nukentėjusiaisiais ir tokiu būdu susipažinti su visais prieš juos surinktais duomenimis. Ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 168 straipsnį pradėjo STT specialistė, vadovaujamasi LR BPK 166 straipsniu (ši informacija skiriama teisininkams – štai koks prokurorų ir STT specialistų, su kuriais buvau priversta bendrauti, teisinių žinių lygis).

8. Nušalinus prokurorą G. Norkūną nuo bylos prieš mane kontrolės ir organizavimo, ikiteisminis tyrimas perduotas prokurorui Mindaugui Bliuvui. Šis prokuroras vėliau teisme pripažino, kad bendrauja su vienu iš įtariamųjų mano tirtoje byloje dėl UAB ”Vilniaus sadutė” veiklos – Andriumi Riabčiuku.

Būtent dėl šio bendravimo, kaip vėliau prasitarė prokuroras R. Jurkevičius, pastarasis nevyko į teismo posėdį, kuriame buvo planuojama A. Riabčiuko apklausa. Beje, būtent dėl A. Riabčiuko, prieš man pareiškiant jam įtarimus, buvo daromi žygiai prokuratūroje, teiraujantis, ar jo padėtis yra rimta.

9. Taigi, gavęs organizuoti prieš mane vykdomą ikiteisminį tyrimą, prokuroras M. Bliuvas nedelsiant sunaikino ikiteisminio tyrimo medžiagoje vis dar buvusius visus fiksuotus mano telefoninius pokalbius. Sunaikino nė vieno jų neišklausęs ir tokiu būdu neįsitikinęs jų svarbumu ir reikšmingumu bylai.

Tiesiog patenkino STT specialisto lydraštį. Šiuo atveju galima iškelti retorinį klausimą dėl prokuroro reikalingumo apskritai – tiesa ta, kad prokuroras pabuvo referentu , išspausdinusiu šabloninį dokumentą ir jį pasirašiusiu.

10. Užkirsdamas man galimybę teikti skundus dėl pažeidimų byloje, prokuroras M. Bliuvas man paskelbė apie ikiteisminio tyrimo pabaigą. O vėliau labai sėkmingai ikiteisminį tyrimą atnaujino, tačiau man apie tai pranešti nematė reikalo.

11. Netrukus ikiteisminis tyrimas byloje buvo baigtas ir byla perduota teismui.

Baudžiamojoje byloje nurodyta, kad nuo 2011 m. kovo 14 d. buvau kaltinama “neteisėtu, nesant įstatyminio pagrindo” įtarimų pareiškimu Remigijui Andriūnui, Linai Mananikovai, Vladui Monginui ir Andriui Riabčiukui. Penktas įtariamasis – Eugenijus Ivanenko – į ši sąrašą kažkodėl įtrauktas nebuvo.

Matyt, nebuvo kaip įtraukti, nes pastarasis savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo buvo visiškai pripažinęs ir patvirtinęs savo parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Beje, būtent šio asmens parodymų pagrindu įtarimai ir buvo pareikšti visiems kitiems asmenims bei surinkta kita tyrimui reikšminga informacija.

2012 m. lapkričio 13 d. teisme kaltinimas buvo pakeistas ir šių man įkaltinamų faktų nebeliko. Nebeliko ir prieš tai deklaruoto tariamai nusikalstamo tikslo ir viso kito tariamai neteisėto veikimo.

Liko nusikalstamu įvardytas mano tariamas draugiškų santykių siekimas .

Todėl šiandien paskelbtas teismo nuosprendis kitoks ir negalėjo būti. Tik į pagrindinį klausimą taip ir liko neatsakytas – kam viso to reikėjo?

Tad grįžtu prie reiderių grupuotės. Baudžiamasis persekiojimas, kuris buvo pradėtas prieš mane, mano nuomone, turėjo padėti sugriauti mano atliktą tyrimą dėl UAB ”Vilniaus sadutė” veikloje padarytų sunkių nusikaltimų ir taip išsukti asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės. Kitaip tariant – atimti galimybę žalą patyrusiai įmonei susigrąžinti apgaule atimamą turtą.

Tai patvirtina ir aktyvi mano veiksmų diskreditavimo kampanija žiniasklaidoje, skelbiant negatyvius tikrovės neatitinkančius duomenis. Šiandien jau yra žinoma viešųjų ryšių specialistė, aktyviai veikusi skleidžiant tokią informaciją. Žurnalistai turėtų demaskuoti tarp savęs tuos tariamai objektyvius informacijos “šaltinius” ir atlikti tikrus tyrimus dėl visos šios istorijos.

Ikiteisminis tyrimas dėl UAB ”Vilniaus sadutė” apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, dokumentų suklastojimo ir panaudojimo bei tarnybos pareigų neatlikimo šiandien dar nebaigtas. Ar nepristigs valios ENTS pareigūnams? Aš jais norėčiau tikėti.

Situacija UAB “Vilniaus sadutė” šiandien: kreditorinių reikalavimų suma – 1,9 mln. litų, naujoji UAB ”Vilniaus sadutė” turto vertė – 2 613 000 litų.

Bankroto administratoriaus prisiimti papildomi skoliniai įsipareigojimai – dar 709 000 litų. Matematika paprasta: turto vertė lygi skolinių įsipareigojimų dydžiui, tad bankroto bylos finalas aiškus – turtas perimamas natūra santykiu 1:1.

Panašu, kad nusikalstamas planas vis dėlto bus visiškai įgyvendintas.

Beje, šiuo metu galiojantis LR bankroto įstatymas yra itin palankus reiderių grupuočių veikimui.