Prokurorinė pelkutė(32)

Tai paprasta istorija apie nepaprastai sėkmingą nepaprastos šeimos bandymą ginti šventą savo teisę į nuosavybę, kuri nėra labai įprasta.

Istorija paprasta, nes ežerais, gamtovaizdžio, istorijos, žemėtvarkos bei statybų stebuklais garsėjantis Trakų kraštas tokių matė daug – dar nuo tų laikų, kai tuometis Trakų meras ir Artūro Paulausko bendrapartietis, o dabar kyšininkavimu ir turto prievartavimu kaltinamas Trakų rajono savivaldybės tarybos narys (šis oksimoronas nieko jau nebestebina) Vytautas Petkevičius ant ežero kranto susirentė neprastą dviejų aukštų namuką, kurį sugebėjo pavadinti elingu, t. y.

pašiūre valtims.

Šeima, kuriai nutiko ši istorija, nepaprasta tuo, kad abu sutuoktiniai yra gana įtakingi žmonės, tiesiogiai susiję su teisėsauga, o vienas jų – ir su Trakų apylinkėse ypač garsia A. Paulausko partija.

Rita Aliukonienė – Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė. Jos sutuoktinis Rimantas Aliukonis – buvęs Trakų Vokės vidurinės mokyklos direktorius, 2000-iais kandidatavęs į Seimą su A. Paulausko vadovaujama Naująja sąjunga, o 2008-iais tapęs advokatu ir šiuo metu besidarbuojantis buvusio Naujosios sąjungos teisingumo bei vidaus reikalų ministro Vytauto Markevičiaus ir jo partnerio Vlado Gerasičkino (to paties, kurio žmona Laima oficialiai įvardijama kaip turtingiausia Lietuvos teisėja) advokatų kontoroje.

Be to, šiai porai 2009 metų lapkričio 4 dieną nutiko ne itin įprastas nuotykis – Kauno prokurorai ir Finansinių nusikaltimų tarnyba atliko Aliukonių namuose kratą, įtardami, kad advokato karjerą vos pradėjęs vyriausiosios prokurorės sutuoktinis nenustatytu metu iš nenustatyto asmens gavo nenustatytą sumą nenustatytam valstybės tarnautojui papirkti (taip skelbta). Teigiama, kad apie šią kratą iš anksto nieko nežinojo nei Vilniaus apygardos, nei Generalinės prokuratūros (GP) vadovai.

O kai sužinojo, byla buvo perduota Algimantui Valantinui ir netrukus pranešta, jog „ikiteisminis tyrimas R. Aliukoniui nutrauktas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių“.

(Pranešė prokuroras Mindaugas Dūda – tas pats, kuris neseniai teisme prašė neskirti realios laisvės atėmimo bausmės su 30 tūkstančių litų kyšiu už rankos sučiuptam buvusiam GP prokurorui Erikui Vaitekūnui, mat pasodintas į kalėjimą šis “praras gyvenimo vertybes, kurios gali sudaryti ar sudaro jo gyvenimo pagrindą.“ )

Turtas, kurį Aliukonių pora neseniai sėkmingai apgynė teisme, neįprastas tuo, kad tai valstybinės reikšmės vandens telkinys, o tokius įstatymai privatizuoti draudžia, tad tapti privačia nuosavybe jie negali iš principo. Betgi šiai nepaprastai porai tai padaryti pavyko.

Metamorfozė

Kad valstybiniam vandens telkiniui gresia patirti stebuklingą virsmą ir tapti privačiu, paaiškėjo 2010-ųjų pradžioje, kai Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) darbuotojai pastebėjo, kad dalis Bražuolės I tvenkinio priskirta toje vietoje suformuotiems privatiems sklypams. Bet šis tvenkinys dar 2003 metų spalio 14 dieną Vyriausybės nutarimu įrašytas į valstybinės reikšmės vandens telkinių sąrašą, o Konstitucija nurodo, kad tokie vidaus vandenys išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.

Taigi – tvenkinys negali būti privatus, bet yra.

2010 metų vasario 2 dieną TINP direkcija kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, prašydama ištirti galbūt neteisėtą privatizavimą. Netrukus paaiškėjo, kad dviejų įtartinų sklypų savininkas yra tos pačios prokuratūros skyriaus vyriausiosios prokurorės sutuoktinis R. Aliukonis. Tyrimas perduotas GP, kuri 2010 metų gegužės 31 dieną kreipėsi į Trakų raj. apylinkės teismą, gindama viešąjį interesą.

Nustatyta, kad 2004 metų spalio 1 dieną tuometis Vilniaus apskrities viršininkas socialdemokratas Feliksas Kolosauskas atkūrė nuosavybės teises Anos Sokolovskos vardu, vietoje žemės Trakų rajono Raipolio kaime suteikdamas du 3,70 ir 4,53 hektarų ploto sklypus Bražuolės kaime. Dalis jų pateko į tvenkinį, jau metus paskelbtą valstybinės reikšmės vidaus vandenų telkiniu.

Įdomu, kad senutė, kurią apskrities viršininkas taip pamalonino valstybės turtu, ilgai ir kantriai laukė savo nuosavybės teisių atkūrimo ir tuo metu buvo jau porą metų mirusi... Jos sūnus Janas Sokolovskis taip pat nebuvo linkęs ilgai džiaugtis tvenkiniu – vos susitvarkęs paveldėjimo teisę, po mėnesio pardavė sklypus R. Aliukoniui. Už 3,70 hektaro Trakų Vokės vidurinės mokyklos direktorius sumokėjo 3139 litų, už 4,53 hektaro – 4496 litų.

Ieškinyje, kurį pasirašė generalinio prokuroro pareigas tuomet ėjęs Raimondas Petrauskas, reikalauta griežtai: panaikinti imperatyvias įstatymų normas pažeidusį apskrities viršininko įsakymą, paveldėjimo teisės liudijimą bei pirkimo – pardavimo sutartis ir taikyti restituciją. T. y., įpareigoti atsakovus Aliukonius grąžinti sklypus valstybei, o Janą Sokolovskį – atiduoti jiems pinigus.

“Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos vandenų įstatymo 4 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, kurių sąrašą nustato vyriausybė. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio dalies 1 punkto nuostatose numatyta, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenys natūra negrąžinami, jie išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Taigi, tiek aukščiausią teisinę galią turinčiame Lietuvos Respublikos teisės akte Konstitucijoje, tiek ir kituose aukščiau paminėtuose įstatymuose įtvirtinta nuostata, pagal kurią valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai priskirti išimtinai valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokie vandens telkiniai negali būti perduodami privačion nuosavybėn” – griaudėjo 2010-iais GP, reikalaudama, kad jų kolegė iš apygardos prokuratūros grąžintų su sutuoktiniu bendrai valdomus valstybės vandenis.

Dar daugiau – įtarė, kad R. Aliukonis nėra sąžiningas įgijėjas. T. y., žinojo, kad perka tai, ko Konstitucija neleidžia nupirkti.

“Kiekvienas asmuo, taigi ir atsakovas Rimantas Aliukonis, sudarydamas pirkimo-pardavimo sandorius, turėjo žinoti ir vykdyti įstatymus. (... ) Atsakovas Rimantas Aliukonis būdamas apdairus pirkėjas prieš sudarydamas žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorius turėjo susipažinti su įgyjamo turto dokuemntais, kuriuose pažymėtos atitinkamai 3,70 ha ir 4,53 ha ploto vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos, sklypuose esantys pelkių ir šaltinynų plotai. Bražuolės I tvenkinys yra (... ) apie 20 kilometrų nuo atsakovo gyvenamosios vietos, taigi visiškai tikėtina, kad prieš įsigydamas šiuos ginčo žemės sklypus nuosavybėn atsakovas Rimantas Aliukonis, būdamas apdairus pirkėjas, apžiūrėjo juos vietoje. Apžiūrėjęs ginčo sklypus vietoje, pirkėjas galėjo ir privalėjo išsiaiškinti, ar sklypus užimantis vandens plotas nepriskirtas valstybinės reikšmės vidaus telkiniui.

Tokiu būdu, atsakovas Rimantas Aliukonis laikytinas nesąžiningu ginčo žemės sklypų dalių įgijėju, užimtų valstybinės reikšmės vandens telkiniu, įgijėju” – rašoma GP ieškinyje.

Nežinia, ar šis griaudėjimas buvo nuoširdus, bet nepadarė didelio įspūdžio nei advokatui, nei jo sutuoktinei prokurorei.

O ar buvo vanduo?

Teismo procesas truko porą metų, kol prieš porą mėnesių teisininkų pora ir mirusiai motinai dosnaus apskrities viršininko padovanotus sklypus pardavęs J. Sokolovskis pagaliau lengvai atsikvėpė.

2012 metų gegužės 3 dieną Trakų raj. apylinkės teismo teisėja Česlava Malinovska priėmė sprendimą, kuriuo prokurorų ieškinį atmetė.

R. Aliukonis teismui aiškino, kad “nuvykęs į vietą ir matydamas, kad perkamus žemės sklypus užima šaltiniai, pelkės, neturėjo pagrindo abejoti, kad į šiuos sklypus gali patekti kieno nors kito valdoma žemė”.

Jam antrino R. Aliukonienė: “nutarus iš Jan Sokolovski įsigyti žemės sklypą, atsakovas Rimantas Aliukonis nuvežė ją į pirkinio buvimo vietą, kur pamatė apaugusius kemsynais dirbamus žemės plotus. (...) Abejonių dėl to, kad perkami žemės sklypai kaip nors susiję su tvenkiniu, jai nekilo, juo labiau, kad ir pažymose nurodyta, kad pardavėjas pasiūlė įsigyti ne tvenkinį, o dirbamą žemę ir krūmokšniais apaugusią pelkę”.

Čia minimos pažymos – VĮ “Registrų centras” pateikti kadastro duomenys ir 2004 m. birželio 15 d. žemėtvarkininkų sudarytas aktas, iš kurių vanduo yra taip išgaravęs, kad iš tvenkinio liko tik “vandens telikinių apsaugos juostos ir zonos” bei “pelkės ir šaltinynai”...

Deja, niekas net nesiaiškino, dėl kokių priežasčių popieriuose įvyko toks katastrofiškas nusausėjimas ir kodėl juos tvarkę personažai nekreipė jokio dėmesio į anksčiau priimtą vyriausybės nutarimą, kuriame ta “pelkė” vadinama valstybinės reikšmės vandens telkiniu.

Įdomu ir tai, kad GP vandens klausimu teisme taip pat buvo akivaizdžiai pasimetusi.

“Nurodė, kad negali atsakyti, į rytus ar į šiaurę yra tvenkinys ir kad nėra aiškiai išdėstyta, kuriame žemės sklype kuri tvenkinio dalis patenka. Nurodė, kad išnaudojo visas galimybes, kad būtų nustatytas Bražuolės I tvenkinio plotas, patenkantis į ginčo žemės sklypus, tačiau jo nustatyti nepavyko” – teismo sprendime cituojami prokurorės Violetos Šulčytės atsakymai.

Šios mokesčių mokėtojų pinigais apmokėtos prokurorų bejėgystės akivaizdoje Aplinkos apsaugos agentūra siūlė teismui tikėti ne popieriais, o savo akimis.

“Tvenkinys toje vietoje yra ir buvo, taigi, turėjo būti matomas. (...) ir 2005 metų, ir ankstesnėje medžiagoje matosi, kad toje vietoje yra vandens telkinys. (...) kai gavo VĮ “Registrų centras” duomenis, pamatė, kad šioje vietoje yra du sklypai, kurie patenka į tvenkinio dalį, matosi, kad yra nedidelė tvenkinio dalis viename iš šių sklypų” – aiškino Aplinkos apsaugos agentūros atstovai.

Teisėja Č. Malinovska pripažino, kad į Aliukoniams atitekusius sklypus pažeidžiant Konstituciją ir kitus įstatymus įtraukta dalis Bražuolės I tvenkinio.

Bet atmetė prokurorų ieškinį, nurodydama kelis argumentus. Pirma – restitucijos taikymas, reikalaujant grąžinti sklypus valstybei, nesanti proporcinga priemonė, nes tvenkinys užimąs tik jų dalį, o prokurorai net negali nurodyti, kokią.

Be to, “atsakovai fiziniai asmenys neturi jokios pareigos abejoti” valstybės institucijų sprendimų teisėtumu, todėl “konstatuotina, jog nėra pagrindo spręsti dėl jų nesąžiningumo”. Ir trečia – prokuratūra pavėlavo kreiptis į teismą, praleido senaties terminą ir net neprašė jo atnaujinti.

Tad Trakai praturtėjo dar viena nepaprastai sėkmingo apsisklypavimo istorija, o Aliukoniams priklausančių “pelkių ir šaltinynų” vertė – tikėkimės – atsispindi jų turto deklaracijose, kurios viešai nėra skelbiamos.

Bet gal tai netiesa – gal GP vis dėlto apskundė teismo sprendimą, kuriuo įtakingų teisininkų pora įgijo tai, ko įgyti neleidžia Konstitucija? Ar prokuratūra prarijo tą sprendimą kaip pelkė, neišleisdama į paviršių nė burbulo, kuris galėtų sutrikdyti jų kolegės ir jos sutuoktinio advokato turtinių reikalų tvarkymą?

ekspertai.eu tikisi artimiausiu metu sulaukti GP atsakymo.