Rusija Čečėnijos sudėtyje(15)

Spalio 13 dieną Maskvoje, Zapadnoje Biriulevo rajone, įvyko masiniai gatvės susirėmimai ir didžiausia nacionalistinė akcija po susidūrimų Manežnaja aikštėje 2010-ais. Šimtai žmonių siaubė prekybos centrą „Biriuza” ir vietinį daržovių sandėlį, statė barikadas, mušėsi su omonu. Konfliktas kilo pagal tradicinį scenarijų – prieš tai įvykdyta jauno ruso žmogžudystė, įtariamasis – jaunuolis imigrantas iš Šiaurės Kaukazo.

Spalio 22 dieną Maskvos teismas šeštą kartą atidėjo Anos Politkovskajos nužudymo bylos nagrinėjimą.

Į šiuos įvykius atsiliepė garsus rusų mokslininkas, rašytojas, politologas Andrejus Piontkovskis straipsniu „Rusija Čečėnijos sudėtyje”.

Andrejus Piontkovskis

Tarp autorių, analizuojančių Biriulevo fenomeną tik iš žmogaus teisių ir politiškai nepriekaištingų pozicijų, savo principingumu, geležine argumentų logika, ryškumu ir formuluočių raiškumu išsiskiria mūsų tėvynainis teisės mokslų daktaras Muradas Musajevas. Tai mokslininkų bendruomenėje labai gerbiamas daktaras ir nuostabus advokatas.

Pirmajame Anos Politkovskajos žudikų procese būtent jo aukštam profesiniam menui pavyko numuilinti dviejų brolių Machmudovų kaltę. Šios dienos procese, kai teisiamųjų suole sėdi trečiasis Machmudovas (tiesioginis Anos žudikas), M. Musajevas ir vėl demonstruoja virtuozinį retorikos ir sofistikos lygį. Ne kartą jis yra pasisakęs apie bylos aplinkybes ir ne teismo procesų rėmuose.

Juntama, kad A. Politkovskajos žudikų gynyba ponui M. Musajevui ne šiaip sau profesinė rutina, o kažkokia jo suvokta aukštoji misija.

O kur nekaltumo prezumpcija, manęs paklaustų. Nekaltumo prezumpcija juridiškai viso labo garantuoja, kad, jei M. Musajevas dar kartą procese numuilins Machmudovus, jie išeis iš teismo salės kaip laisvi žmonės, turėdami visas pilietines teises, ir tą statusą išlaikys iki savo dienų pabaigos.

Tai jau nebepakeis to, kas įvyko praeityje, – šūvio laiptinėje 2006 metų spalio 7 dieną. Machmudovai – Anos Politkovskajos žudikai. Ir tai ne tik mano vieno samrotavimas. Manau, kad intelektualas M. Musajevas, puikiai susipažinęs su įrodymais, pateiktais kaltinimo, likęs pats vienas su savimi, neturi nė menkiausios abejonės dėl savo ginamųjų kaltės.

Galų gale, ar bus formaliai nuteisti A. Politkovskajos žudikai, – antrinis klausimas. Daug svarbesnis mums visiems – rusams ir čečėnams – yra kitas, iš tiesų fundamentalus klausimas: o koks čečėnų visuomenės, čečėnų etnoso požiūris į A. Politkovskają ir jos žudikus?

Ana Politkovskaja buvo šventoji. Man beveik visuomet buvo skausmingai sunku skaityti Aną.

Jos eilutės pilnos nepakeliamo žmogiško skausmo, draskomų žmonių kūnų ir sielų kančios, tų, kuriems nelemta buvo numirti lengva ir garbinga mirtimi. Jiems, numirusiems pragare, Ana grąžindavo atjautą ir orumą po mirties.

Aš visada savęs klausdavau, kaip tai buvo: ne skaityti, o rašyti, praleidžiant visą tą skausmą per savo širdį, nes tik taip galima rašyti apie tai, apie ką rašė Ana.

Ji neidealizavo ir neromantizavo čečėnų pasipriešinimo. Ji rašė apie jų niekšus taip pat, kaip ir apie mūsiškius. Tame kare ji visada buvo vienoje pusėje – aukų pusėje.

Leisdamasi į pragarą, ji kiekvieną dieną prisiimdavo tas kančias, kurių mes nusipelnėme savo bailumu, beširdiškumu, abejingumu, nesugebėjimu suvokti svetimą skausmą. Tiesa, kurią ji atnešdavo, buvo nereikalinga mums, jos tėvynainiams.

Tačiau visų pirma ji buvo rusų rašytoja ir taip pat kaip ir kitas rusų rašytojas liudininkė ir dalyvė vis to paties rusų čečėnų karo, tik vykusio prieš pusantro šimto metų; savo atjauta čečėnams Ana gelbėjo rusų garbę.

Viename interviu po A. Politkovskajos nužudymo aš leidau sau įsivaizduoti, kad atstatytame Grozne, kaip ir Jeruzalėje, bus sava teisuolių alėja – tų rusų, kurie mėgino sustabdyti nusikalstamą karą. Ir Anos vieta ten. Aš tuomet neįsivaizdavau, kaip stipriai klydau.

Pamėginsiu paaiškinti, kur. Pradėsime nuo rutininio „karinio reportažo“ iš Nezavisimaja gazeta , nuosekliai ir karštai palaikiusio ir Putiną, ir karinę operaciją Čečėnijoje: „Skerdynės Komsomolske tęsėsi tris savaites. Miestelis buvo apšaudytas iš įsivaizduojamų ir neįsivaizduojamų ginklų. Dirbo visų kalibrų artilerija, tankų pabūklai ir ugnies salvių sistemos pliekė be paliovos, buvo panaudotos „žemė-žemė“ raketos, sraigtasparniai ir bombonešiai mėtė savo mirtiną krovinį kiauras paras...

Kai kuriuose rūsiuose buvo ištisa žmonių kūnų masė. Kartais tekdavo rinkti lavonus dalimis.

Daugeliui nupjaustytos ausys. Virš kapinių tvyro smarvė.

Iš visos respublikos atvažiuoja tėvai, žmonos, artimieji ieškoti dingusiųjų be žinios. Motina, atpažinusi savo sūnų iš apgamo ant peties, apkabina lavoną, vietoj jo veido viena košė.

Kaip bebūtų keista, kapinėse negirdėti verksmo. Tvyro kažkokia slegianti tyla, nors čia nuolat keli šimtai žmonių.

Jau keturios kapų eilės išsitęsė gal per šimtą metrų...“ (Nezavisimaja gazeta, 2000 metų balandžio 13 diena).

„Kaip bebūtų keista, kapinėse negirdėti verksmo“. Įsidėmėkime šiuos žodžius. Apie kažką panašaus jau rašė rusų karininkas po eilinio „valymo“, galbūt, to paties kaimo (tik jis tada vadinosi ne Komsomolskas) prieš 150 metų.

„Senoliai šeimininkai susirinko aikštėje ir tupėdami svarstė savo padėtį. Apie neapykantą rusams niekas ir nekalbėjo. Jausmas, kurį patyrė visi čečėnai nuo mažo iki didelio, buvo stipresnis už neapykantą.

Tai buvo ne neapykanta, o tų rusiškų šunų nepripažinimas esant žmonėmis ir toks pasibjaurėjimas, šleikštumas ir sumišimas dėl nesąmoningo tų padarų žiaurumo, kad noras juos sunaikinti, kaip noras sunaikinti žiurkes, nuodingus vorus ir vilkus, buvo toks pat natūralus jausmas, kaip jausti savisaugą” (Levas Tolstojus. „Chadži Muratas“, 17 skyrius).

„Apie neapykantą rusams niekas ir nekalbėjo“, – toje trumpoje frazėje buvo numatyti visi rusų čečėnų karai 150 metų į priekį. Mes neišgirdome. Mes per šimtą su trupučiu metų taip ir nesupratome iki galo, apie ką kalbėjo mūsų nacionalinis herojus.

„Kaip bebūtų keista, kapinėse negirdėti verksmo. Tvyro kažkokia slegianti tyla, nors čia nuolat yra keli šimtai žmonių“. Mes ir vėl neišgirdome tos tylos.

Mes niekada nenugalėsime tautos, kurių moterys neverkia tokiose kapinėse.

Mums kalbėjo, kad reikalas visai ne Čečėnija, o tai, kad čečėnų operacijos dėka Rusija kyla nuo kelių, atsikrato Veimaro komplekso, atkuria savo didybę ir, galų gale, kelia sau naujas išdidžius ir drąsius tikslus – po 15 metų pasivyti Portugaliją.

Mes visuomet statėme savo Saulės miestus: ir Peterburgą, ir Belomoro kanalą, ant žmonių kūnų masės. Savų. Ir po kiekvieno tokio „modernizacijos projekto“ Rusija vis giliau klimpo į Istorijos pelkę.

Šį kartą mes nutarėme pastatyti mūsų saulėtą liberalią Lisaboną ant tvirtesnio pagrindo. Ant svetimų kūnų košės iš Komsomolsko, Grozno ir dešimčių kitų čečėnų miestų ir kaimų rūsių. Portugalija gali ramiai miegoti. Taip nesikeliama nuo kelių. Taip prarandamas mokėjimas eiti tiesiai.

Rusija pralaimėjo Čečėnijos karą ir pralaimėjo visiems laikams todėl, kad po masinių miestų bombardavimų ir artilerija apšaudytų kaimų, po valymų ir „rusiškų įkainių“ zindanuose (persų k. po žeme įrengtas kalėjimas, vert. past. ) ir patikrinimo postuose pagrindinė čečėnų dauguma, įskaitant ir tuos, kurie priversti su mumis bendradarbiauti, „jaučia rusams daug stipresnį jausmą nei tiesiog neapykanta.“

Po viso to, ką XX ir XXI amžiuje Čečėnijoje pridirbo Stalinas, Jelcinas ir Putinas, tas jausmas tapo toks visa apimantis, kad jie tiesiog nenori aiškintis rusiškų niuansų.

Aną nužudė čečėnai. Ir nei jos nužudymas, nei jos žudikų vardų paviešinimas nesukrėtė čečėnų visuomenės. Ji liko absoliučiai abejinga Anos likimui. Man tai atrodė visiškai nesuvokiama, kol aš pagaliau nesupratau, kad ir Putinas, ir Politkovskaja čečėnams iš esmės yra vienas ir tas pats.

Ir tas, ir kita, kaip ir mes visi, jų supratime pagal savo gimimo faktą priklausome kategorijai tų pačių padarų, kuriems jie jaučia jausmą, stipresnį už neapykantą. Putinas tiesiog naudingesnis kaip laikinas tų padarų pachanas (žargono kalba – nusikalstamos gaujos vadeiva, vert. past. ), su kuriuo tenka vesti svarbias derybas.

Ir gimimo dienos proga kaip dovaną atnešti jam galvą jo nekenčiamos ir nereikšmingos žurnalistės gali pasirodyti naudingu taktiniu ėjimu.

Pasiklausykite, kokiu kilniadvasišku patosu šiandieną smerkia tuos padarus nepaprastai inteligentiškas M. Musajevas: „Jūs tiesiog cinikai ir veidmainiai, besinaudojantys svetima bėda kaip pretekstu, kad išleistumėte gyvulišką neapykantą, perpildžiusią jūsų ligotas sielas".

Tačiau štai kas įdomu, kuo pripildyta jo siela, matyt, labai sveika siela, kai jis eilinį kartą išdidžiai eina į teismo posėdį, kad dar kartą nužudytų Politkovskają kartu su besišaipančiais iš savo aukos atminties broliais Machmudovais.

*

Ponui Putinui labai dažnai primindavo ir primena tą patetinį išvietės šūksnį („skandinsim išvietėje“, regis, taip jis skambėjo, vert. past. ), kuris parengė antrąjį Čečėnijos karą ir nulėmė jo liūdną Rusijai baigtį.

Po kelerių kruvinų metų karo, sumanyto oligarchų, kad atvestų jį į valdžią, Putinas atsidūrė prieš pasirinkimą tarp didžio blogio ir siaubingumo; Putinas, reikia pripažinti, pasirinko didį blogį. Pripažinęs savo pralaimėjimą, jis atidavė visą valdžią Čečėnijoje Kadyrovui ir jo armijai ir moka kontribuciją pavedimais iš biudžeto.

Atsakydamas Kadyrovas formaliai deklaruoja ne tiek lojalumą Kremliui, kiek savo asmeninę uniją su Putinu. Siaubingas būtų karo tęsinys sunaikinimui – pagal Šamanovą (generolas pulkininkas, vadovavo karinėms operacijoms Kalnų Karabache, pirmajame ir antrajame kare su Čečėnija, vert. past. ), pagal Budanovą (vadovavo tankų pulkui pirmojo ir antrojo karo su Čečėnija metu, vert. past. ), islamo terorizmas per tą laiką pasklido po visą Šiaurės Kaukazą, ir jam jau nebereikėjo Artimųjų Rytų kuratorių.

Šiaurės Kaukazo respublikose užaugo savi jų agentai ir sustiprėjo savų džiaamatų (bendruomenių, vert. past. ) struktūros. Ir taip pat kaip ir Čečėnijoje mes apgaudinėjame save, mokėdami duoklę korumpuotam tų respublikų „elitui“, kuris jas apvaginėja, stumdamas skurdžius į islamo revoliucijos kelią.

Pateiksiu neįkainojamą aukštosios valdžios kurmio, mūsų rusiško Assango – A. Venediktovo ( Echo Moskvi vyriausias redaktorius, vert. past. ) liudijimą: „Kai tenka kalbėtis su iš tiesų aukštai stovinčiais žmonėmis, priimančiais sprendimus, ir jiems sakai: Klausyk, tie prezidentai Kaukaze jau elgiasi kaip chanai, jie atsako: Tai karo nebuvimo kaina. Kaip tai nėra karo? Taip, žinoma, tankai nevažiuoja, sistema „Grad“ neveikia. Tačiau negi nėra karo? O kas tai, ką mes turim: ar tai nėra karas? Aš visiškai nesutinku. Tai didžiausia klaida. Mes – kariaujanti šalis“.

Federalino centro ir Šiaurės Kaukazo santykiai vis stipriau perauga į rimtą regioninį konfliktą, tapdami centrine egzistencine Rusijos Federacijos problema. Šiandien net aštresne, nei mūsų ekonomiką ir mūsų socialinę struktūrą ardantis vergiškas imigrantų iš Vidurinės Azijos darbas. Kaukazo mazge susipynė visos postkomunistinės Rusijos klaidos, žlugimas ir nusikaltimai saugumo, ekonomikos, nacionalinės politikos, federalinės sistemos sferose.

Už ką mes du kartus kariavome Čečėnijoje? Už teritorinį Rusijos vientisumą. Už Čečėniją Rusijos sudėtyje. Tačiau teritorinis vientisumas – tai ne išdeginta žemė be žmonių. Mes kariavome, kad įrodytume čečėnams, kad jie yra Rusijos piliečiai. Tačiau tuo pat metu naikinome jų miestus ir kaimus aviacija ir ugnies salvių pliūpsniais, grobėme taikius gyventojus, kurių kūnus vėliau rasdavo su kankinimo žymėmis.

Mes nuolatos įrodinėjome čečėnams kaip tik atvirkščiai, ką skelbėme, mes įrodinėjome jiems visu savo elgesiu, kad jie nėra Rusijos piliečiai, kad mes jau seniai jų nelaikome Rusijos piliečiais, o jų miestų ir kaimų – rusiškais. Ir įtikinamai tai įrodėme ne tik čečėnams, bet ir visam Kaukazui. Šis gerai išmoko mūsų jiems duotas akivaizdžias pamokas.

Mes du dešimtmečius kariaujame Šiaurės Kaukaze, nesuprasdami vykstančios tragedijos dydžio, – šalies ritimosi į pilietinį nacionalinį konfliktą, ir visa atsakomybė tenka valdžios politikai, seniai uždegusiai šią dagtį iš abiejų pusių.

Pradėjęs ir pralaimėjęs karą Kaukaze, Kremlius mainais už parodomąjį klusnumą moka duoklę kaip kontribuciją ne tik Kadyrovui, bet ir visų respublikų kriminaliniam elitui. Už ją perkami rūmai ir auksiniai pistoletai, tabaluojantys ant vietinių vadų sėdmenų.

Deklasuoti jauni bedarbiai kalniečiai išeina pas Alacho karius arba migruoja iš Kaukazo į Rusijos miestus. O jų depresijos apimtuose biriulevų kvartaluose jau užaugo vaikų karta, kuri visiškai ir visiems laikams pralaimėjo dvidešimt „rinkos“ ekonominės reformos metų.

Televizinės kultūros meistrai ir minčių valdovai jiems aiškino, kad dėl jų bėdų kalti ir nori juos paskersti „dėdės su kamštiniais šalmais“ ir „nusikalstamos nevietinės kilmės grupuotės“. Paauglių gaujoms, sudarytoms ateities neturinčių biriulevų gyventojų, sunku pasiekti „dėdes su kamščio šalmais“, ir jie išlieja susikaupusią neapykantą, mirtinai mušdami pasipainiojusius „nevietinės kilmės asmenis“, beginklius tadžikus ir uzbekus.

Ir šiandien yra jau dvi mestos viena prieš kitą desperados armijos, kurias apgavo ir apvogė iš esmės tie patys žmonės. Mentališkai tarp rusų ir Kaukazo jaunimo, nuo jaunystės išaugusio žiauraus čečėnų, o vėliau viso Kaukazo karo sąlygomis, yra atvira praraja.

Jauni maskviečiai žygiuoja po miestą su šūksniais „Ei, Kaukaze! Ei..!", o jauni kalniečiai savo ruožtu Rusijos miestų gatvėse elgiasi demonstratyviai ir įžūliai. Jie išsiugdė nugalėtojų psichologiją. Jų supratimu, Maskva pralaimėjo Kaukazo karą, ir jie nugalėtoje sostinėje elgiasi atitinkamai. Ir vieni, ir kiti vienodai niekina rusų valdžią kaip visiškai melagingą ir korumpuotą.

Mintyse ir širdyse Kaukazas ir Rusija sparčiai tolsta vienas nuo kito. Tuo tarpu nei Kremlius, nei Šiaurės Kaukazo „elitas“ nepasirengęs formaliam atsiskyrimui.

Kremlius vis dar gyvena savo fantomasinėmis imperinėmis iliuzijomis apie plačią „privilegijuotų interesų zoną“ toli už Rusijos ribų, apie kažkokią sumautą Eurazijos ordą, kurios amžinu chanu įkritęs į neadekvatumą svajoja tapti Putinas. O vietiniai cariukai, pradedant Kadyrovu, nenori atsisakyti Maskvos mokamos duoklės.

Nenori atsiskirti ir tvirtai įtikėję islamistai. Jie svajoja apie Chalifatą, kuriame būtų didžioji Rusijos dalis. „Mes – Rusijos piliečiai, tai mūsų žemė, ir mes niekur iš čia neišeisim“, – juridiškai nepriekaištingai jie kartoja centrinės Rusijos miestuose.

Postimperinis žygis už „Čečėniją Rusijos sudėtyje“ žiauria likimo pašaipa virsta košmaru „Rusija Čečėnijos sudėtyje“. Štai taip auksinė žuvelė kartais pildo kvailus norus.

Mūsų geriausi politikos publicistai ir žmonių sielų inžinieriai nuo Prochanovo iki Radzikovskio vienodai įtaigiai ir aistringai kažkada mums aiškino, kad vaikai Beslane buvo sudeginti, o Dubrovkos įkaitai uždusinti dėl Rusijos didybės ir jos geopolitinių interesų. O kur dabar ta didybė ir tos iškilmės?

Žeminanti Rusijos veidmainiško savęs apgaudinėjimo situacija negali tęstis amžinai. Tačiau paprastų kelių iš jos nėra. Būtina bet kokio sprendimo dalimi turi tapti nepriklausoma nuo Rusijos čečėnų valstybė arba, veikiau, nepriklausoma nuo Čečėnijos Rusija. Politinėje koordinačių sistemoje šiandieninėje banditiškoje Putino ir Kadyrovo diarchijoje jokios išeities nėra apskritai.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: www.svoboda.org

Naujausi

Stručiui smėlio neužteksPranešimai ir laiškai · 2026-07-15Ką šiandien pasakytų Žalgirio mūšio nugalėtojai?Nuomonės · 2026-07-15Turkijos teismas prašo „Interpolo“ paskelbti Benjamin Netanyahu paieškąPasaulis · 2026-07-15Priedangų nežinomybė: tik penktadalis gyventojų tiksliai žino, kur slėptisKaras ir taika · 2026-07-15