Rusija vienu metu ir pralaimėjusi, ir grasinanti visam NATO(1)

Rugsėjo 22 d. Jungtinėse Tautose prezidentas Gitanas Nausėda informavo, kad „Rusija jau praktiškai pralaimėjo karą“, jos vadovybė tik nedrįsta to pripažinti, o pabaiga esą neišvengiamai artėja.

Kitaip tariant, G. Nausėda paskelbė, kad Ukraina su savo NATO partneriais karą prieš Rusiją praktiškai laimėjo.

Prezidento pateiktais skaičiais, per 55 karo mėnesius Rusija patyrė apie 1,5 mln. karių nuostolių, o per paskutinius metus, netekusi daugiau kaip 400 tūkst. žuvusių ir sužeistų karių, sugebėjo užimti vos 0,3 proc. Ukrainos teritorijos.

Tačiau šalia šios žinutės nuolat kartojama kita: ta pati išsekusi ir karą pralaiminti Rusija kelia ilgalaikę tiesioginę grėsmę visam NATO rytiniam flangui, tikrina Aljanso pasirengimą, gali rengti diversijas, provokacijas, dronų incidentus ir ateityje pulti Baltijos šalis.

Lietuvos diplomatijos vadovas Kęstutis Budrys sako, kad Rusija „sistemingai testuoja NATO budrumą ir pasirengimą reaguoti“. Anksčiau jis Rusiją yra pavadinęs tiesiogine ir ilgalaike grėsme visam euroatlantiniam saugumui.

Šiais argumentais grindžiamas tolesnis Lietuvos ginklavimasis, nauja karinė infrastruktūra, didesnės NATO pajėgos regione, sankcijos bei vis didesnė parama Ukrainai.

Tačiau net NATO karinė vadovybė pateikia gerokai ramesnį dabartinės padėties vertinimą.

NATO vyriausiasis sąjungininkų pajėgų Europoje vadas generolas Alexus Grynkewich yra pareiškęs, kad Rusija konflikto su NATO nesiekia, nes supranta Aljanso karinį pranašumą ir žino, kad puolimas būtų nesėkmingas.

Latvijos prezidentas Edgars Rinkēvičs liepą taip pat viešai pareiškė, kad Rusija šiuo metu neturi karinių pajėgumų pradėti visapusišką invaziją į NATO rytinį sparną.

Ir pati Lietuvos Krašto apsaugos ministerija gyventojams oficialiai nurodo, kad šiuo metu tiesioginio karinio pavojaus Lietuvai nėra.

Taip susidaro savotiška informacinė konstrukcija: Rusija jau pralaimėjo Ukrainoje, patyrė milžiniškų nuostolių, NATO kariškai jai per stiprus ir tiesioginio pavojaus Lietuvai nėra, tačiau kartu visuomenė nuolat perspėjama apie Rusijos galimą puolimą ir būtinybę dar sparčiau ruoštis karui.

Taigi lieka labai paprastas prieštaravimas.

Viena vertus, aukščiausi Lietuvos pareigūnai visuomenei sako, kad Rusija Ukrainoje jau praktiškai pralaimėjo, patyrė milžiniškų nuostolių, yra išsekusi, NATO yra gerokai stipresnis, o tiesioginio karinio pavojaus Lietuvai šiuo metu nėra.

Kita vertus, ta pati visuomenė nuolat raginama ruoštis galimam Rusijos puolimui prieš Baltijos valstybes ir visą NATO rytinį flangą, sparčiau ginkluotis, plėsti poligonus, didinti kariuomenę ir skirti gynybai vis daugiau milijardų.

Čia jau nebe smulki formuluočių problema.

Jeigu Rusija iš tiesų yra taip išsekusi, kaip skelbiama, ir neturi pajėgumų sėkmingai kariauti su NATO, tuomet valdžia turėtų aiškiai paaiškinti, kada, kaip ir iš kur ji įgis pajėgumų pulti visą Aljansą.

Kol tokio paaiškinimo nėra, viešojoje komunikacijoje Rusija patogiai egzistuoja dviem pavidalais vienu metu: ji pakankamai silpna, kad būtų galima skelbti jos pralaimėjimą, ir kartu pakankamai galinga, kad jos grėsme būtų galima pagrįsti nuolat augantį Lietuvos militarizavimą.

O kuo didesnė baimė ir kuo daugiau milijardų skiriama ginkluotei, infrastruktūrai bei kariniams pirkimams, tuo didesni tampa ir šios politikos finansiniai interesai. Didžiausi tiesioginiai naudos gavėjai čia akivaizdūs – gynybos pramonės įmonės, tiekėjai, rangovai, konsultantai ir tarpininkai, dalyvaujantys milžiniškuose valstybiniuose užsakymuose.

Visuomenei kyla įtarimų, kad grėsmės sąmoningai išpučiamos dėl pelno. Tačiau kai tos pačios visuomenės prašoma priimti vis didesnes išlaidas kaip neišvengiamas, ji turi teisę žinoti ne tik, nuo ko konkrečiai ginamasi, bet ir kas iš šių sprendimų uždirba, kokio dydžio sutartys sudaromos ir kas jose veikia kaip tarpininkai.

Priešingu atveju gaunasi labai patogi sistema: visuomenei paliekama baimė ir sąskaita, o milijardiniai užsakymai atitenka tiems, kurie iš nuolatinio ginklavimosi uždirba.