Mielas pone, pasieny nėr papratimo kalbėt

apie būsimą liūdesį. Laikui atėjus, jo pasirodo

mažiau nei senatvės. Baimės ir liūdesiai čia supas

ore tarsi šviesūs pūkai, įsauly mums pasirodą lyg

musės. Lyg tvaikas, kurį užmiršai dar greičiau nei

nustojo kvepėję. Atrodom liūdni, betgi šito, lyg smarvės

savos, nebejaučiam. Saulė aptinka mus lyg senus

žaisliukus palei sieną. Švelniai supasi sienos

kartu su tavim. Jų nematai, bet iš tylos, kuri supa tave,

gali apie jas numanyti. Nuo kalbų jos apsunksta,

kalkėja lyg kiaukutas, perpratęs savo tikslus.

Pavasarį čia paaiškėja, kas senas, kas silpnas ar

miręs. Ir kriaušių griaučiai juoduoja obels baltume.

Sužaliuoja gležnučiai ir švelnūs eglių kailiukai.

Čia smulkus judesys mums išrodo lyg laiko matuoklis:

buožgalvį tvenkiny prie akmens susigavęs džiaugies

tarsi būtum trumpam sumedžiojęs sielą pasaulio.

Čia erdvė, geometrija rodos lyg laikas,

lyg laikas žydėti alyvai.

Žibuoklė Martinaitytė. Iš ciklo „Niujorko metro“

Naujausi

Prancūzijoje pirmą kartą užfiksuotas „ugnies debesis“, svaidęs žaibusPasaulis · 2026-07-29Graikija stato „Achilo skydą“: iš Izraelio už milijardus perka oro gynybos sistemąPasaulis · 2026-07-29Italijos mafija taikosi į karo Ukrainoje ginklus: nori dronais paleidžiamų sprogmenųPasaulis · 2026-07-29AfD tolsta nuo Merz konservatorių: kanclerio reitingai – dugnePasaulis · 2026-07-29

Komentarai

Rikiuoti

Komentarų dar nėra.

Parašyti komentarą

Už komentarų turinį atsako patys jų autoriai. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Parazitinius komentarus redakcija šalina be komentarų.

Komentarai paprastai paskelbiami iškart. Įtartini keliauja patvirtinimui.

Naujausi