Sienos

Mielas pone, pasieny nėr papratimo kalbėt apie būsimą liūdesį. Laikui atėjus, jo pasirodo mažiau nei senatvės. Baimės ir liūdesiai čia supas ore tarsi šviesūs pūkai, įsauly mums pasirodą lyg musės. Lyg tvaikas, kurį užmiršai dar greičiau nei nustojo kvepėję. Atrodom liūdni, betgi šito, lyg smarvės savos, nebejaučiam. Saulė aptinka mus lyg senus žaisliukus palei sieną. Švelniai supasi sienos kartu su tavim. Jų nematai, bet iš tylos, kuri supa tave, gali apie jas numanyti. Nuo kalbų jos apsunksta, kalkėja lyg kiaukutas, perpratęs savo tikslus.

Pavasarį čia paaiškėja, kas senas, kas silpnas ar miręs. Ir kriaušių griaučiai juoduoja obels baltume.

Sužaliuoja gležnučiai ir švelnūs eglių kailiukai.

Čia smulkus judesys mums išrodo lyg laiko matuoklis: buožgalvį tvenkiny prie akmens susigavęs džiaugies tarsi būtum trumpam sumedžiojęs sielą pasaulio.

Čia erdvė, geometrija rodos lyg laikas, lyg laikas žydėti alyvai.

Žibuoklė Martinaitytė. Iš ciklo „Niujorko metro“