Sirijos prezidentas neatmeta galimybės dėl JAV karinės atakos(1)

Api tikrąsias karo prieš Sitiją priežastis. Kiekvienas specialistas savaip vertina Vašingtono manevrus Sirijos atžvilgiu ir savaip supranta tų manevrų prasmę. Kiek ekspertų, rašančių Sirijos krizės tema, tiek ir supratimų apie vykstančio karo prieš Siriją tikslus. Pavyzdžiui: 1) Jungtinių Valstijų aprūpinimas energijos ištekliais; 2) valdomo chaoso, siekiant kontroliuoti Artimųjų ir Vidurio Rytų regionus, sukūrimas; 3) JAV artimiausio sąjungininko – Izraelio apsauga; 4) Sirijos, kaip „trigerio“ panaudojimas siekiant pakurstyti regioninio karo liepsną, kuri vėliau peraugs į pasaulinį karą; 5) Amerikos prezidento krintančio reitingo pakėlimas; 6) Kinijos ir Europos valstybių, kurios priklauso nuo Artimųjų Rytų energijos išteklių tiekimo, efektyvesnis Vašingtono kontroliavimas; 7) Sirijos okupacija, toliau pereinant prie daug svarbesnio JAV priešo – Irano sunaikinimo; 8) amerikiečių karinio pramoninio komplekso užsakymai, nešantys turtus „ginklų baronams“; 9) stagnacijoje esančios JAV ekonomikos stimuliavimas padedant karinėms išlaidoms; 10) amerikiečių dėmesio nukreipimas nuo nedarbo, skurdo, JAV nesėkmių užsienio politikoje, specialiųjų tarnybų vykdančių JAV gyventojų kontrolę, veiksmų pateisinimas ir pan. Esant tokiai ekspertinių nuomonių įvairovei, siekiant išsiaiškinti tikruosius Vašingtono įtampos kėlimo aplink Siriją tikslus, negalima rimtai pasitikėti Barako Obamos žodžiais. Mes vadovaujamės tuo, kad prezidentas nežino apie bendrus planus dėl Sirijos. Tuo labiau nežino Pentagonas ir JAV kariniai generolai... Neseniai JAV Kongrese vykusiuose klausymuose Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas, keturių žvaigždučių generolas Martinas Dempsis į senatoriaus Bobo Korkerio klausimą, kokių tikslų jis sieks Sirijos kampanijos metu, su kareivišku tiesumu ir sąžiningumu atsakė: „Aš negaliu atsakyti į klausimą, ko mes siekiame pasiekti“. „Taika ir saugumas“ panaudojant karą Mano požiūriu Vašingtono „Sirijos projekto“ tikslų hierarchijoje galima išskirti tris pagrindinius ir tarpusavyje susijusius tikslus: 1)piratui Nr.1 pakloti kelią link Rusijos sienų; 2)sukurti sąlygas trečiojo pasaulinio karo sukėlimui; 3) išsaugoti naftos ir dolerio valiutos sistemą. Jau nemažai pasakyta apie tai, kad Vašingtono agresyviuose planuose Sirija yra tik tarpinė grandis. Po jos agresijos objektu turi tapti Iranas. O po Irano piratas Nr.1 atsidurs prie Rusijos sienų. Dabar apie antrą strateginį tikslą. Atkreipkite dėmesį, apie ką aš kalbu: ne sukėlimas trečiojo pasaulinio karo, o sąlygų jam sukelti sudarymas. Niuansas yra tame, kad šiuo metu Jungtinėms Valstijoms trečiasis pasaulinis karas nereikalingas. Tačiau artimiausioje ateityje jo gali prisireikti. Kam? Kaip netikėtai tai nuskambės, atsakymas į šį klausimą gludi mistinėje sferoje, grynai racionalių atsakymų čia nėra. Esmė ta, kad Federalinės rezervų sistemos (FED) savininkai, kurie savo valią diktuoja Amerikai, turi įkaitusią religinę sąmonę: jie save laiko Mašiacho (Mesijaus) pirmtakais, laukdami, kad į pasaulį atėjęs Mašiachas atsisės į Jeruzalės šventyklos sostą, kurį dar teks atstatyti. FED šeimininkams regioninis karas Artimuosiuose Rytuose reikalingas būtent dėl to, kad jis jų įsivaizdavimu Jeruzalėje leis atkurti Trečiąją šventyklą. Regioninis karas, sukeltas viename iš sprogstamiausių planetos rajonų, lengvai gali peraugti į pasaulinį karą, skleidžiantį visuotinį chaosą. Tai bus toks chaosas, kurio vaizdas visas tautas privers maldauti, kad pasaulyje įsitvirtintų „taika ir saugumas“. Tada ir išauš „paskutinės dienos“, ir dauguma žmonių su džiaugsmu priims Mašiacho atėjimą (krikščionių pasaulėžiūroje antikristo), kuris save paskelbs „taikos ir saugumo“ garantu. Karas, kaip skolų panaikinimo būdas Beje, egzistuoja paprastesnis aiškinimas, kam Vašingtonui gali prireikti trečiojo pasaulinio karo. Tai „finansinė“ versija, kuri pritaikyta Vakarų valdančiųjų sluoksnių ateistinei sąmonei. Toks karas reikalingas tų astronominių skolų, kurias sukaupė JAV ir Vakarai, o taip pat Volstrito ir Londono Sičio bankai, kurie įsiskolinę visai žmonijai, panaikinimui. JAV suvereni skola jau viršijo 100% BVP, šios valstybės užsienio skola taip pat perlipo per 100% BVP. Europa jau keletą metų išgyvena sunkią skolos krizę, iš kurios išeities nesimato. Euro zonos valstybių suvereni skola nenumaldomai artėja prie 100%BVP kartelės. Dar kritiškesnė situacija yra su užsienio skola. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos užsienio skola priartėjo prie 500% BVP lygio. Toks įsiskolinimas Europą daro priverstine Vašingtono sąjungininke jo karinėse avantiūrose. Kaip lupikautojai ir bankininkai aiškina politikams, - karas turi „nurašyti“ visas tas skolas. Priešingu atveju galas bus ne tik bankams, bet ir daugeliui „auksinio milijardo“ valstybių. Skolų „nurašymo“ mechanizmai yra įvairūs. Kai kurie skolininkai dėl karo apskritai gali išnykti iš pasaulio žemėlapio. Žinoma ciniška lupikautojų formulė: „Nėra skolininko, nėra ir skolos“. Kitiems gali paaiškinti, kad jų skoliniai reikalavimai Amerikai anuliuojami, padengiant Vašingtono išlaidas „demokratijos gynimui“ pasauliniu mastu. Trečius iš skolinių reikalavimų turėtojų gali paversti į skolininkus, nustatę kontribucijas ir reparacijas, kaip „pasaulio demokratijos“ priešams ir priešų padėjėjams. Apskritai, dėdė Semas iš karo turi išeiti atsinaujinęs (tiksliau, be skolų), tai yra laisvas nuo skolų. To tikisi ir jo artimiausi sąjungininkai, pirmiausia, Didžioji Britanija. O toliau Vašingtonas svajoja dar kartą įbristi į „istorijos upę“, kaip „laimėtojas“ dar viename pasauliniame kare su visa iš to išplaukiančia nauda. Tačiau pasaulinio karo scenarijus bus paleistas tik tuo atveju, jeigu Amerikai jau neliks galimybės išsaugoti skolos piramidės. Kol kas JAV karinis ir bankų kompleksas, iš visų jėgų stengdamasis, bando ją išsaugoti ir padidinti. Vašingtonui reikalingas naftos doleris, o ne nafta Dabar apie trečią strateginį uždavinį – naftos dolerio sistemos išsaugojimą. Kaip žinoma, prieš keturiasdešimt metų įvyko aukso ir dolerio sistemos pakeitimas į naftos dolerio. 1971 m. JAV paskelbė apie dolerio keitimo į auksą panaikinimą. Praėjus dvejiems metams, siekiant palaikyti pasaulio paklausą niekuo nepadengtiems JAV doleriams, buvo sukurta nauja sistema – naftos dolerių. 1973metais buvo pasiektas susitarimas tarp Saudo Arabijos ir JAV, pagal kurį, kiekvienas naftos barelis, kuris nupirktas iš Saudo Arabijos, bus vertinamas JAV doleriais. Pagal šią naują sutartį, bet kuri valstybė, kuri norėtų nusipirkti naftos iš Saudo Arabijos, turi iš pradžių savo nacionalinę valiutą pakeisti į JAV dolerius. Mainais į Saudo Arabijos pasirengimą naftos sandorius vykdyti išimtinai JAV doleriais, Amerika pasiūlė jai ginklų ir naftos telkinių apsaugą nuo kaimyninių valstybių, įskaitant Izraelį, pasikėsinimo. 1975 metais visos OPEC šalys sutiko savo naftos išteklius vertinti išimtinai JAV doleriais ir už naftą gauti dolerius. Mainais joms žadėjo tiekti ginklus, o taip pat karinę apsaugą. Prieš keturiasdešimt metų susiformavusi naftos dolerių sistema Vašingtonui naudinga dvigubai. Pirmiausia, FED bankai gauna pelną nuo kiekvieno išleisto dolerio (pinigai juk skolinti, sukuriantys skolas). Bankai gauna milžiniškus pelnus; tam tikri trupiniai nukrenta ir Amerikos „plebsui“. Antra, visi atsiskaitymai doleriais vyksta per JAV bankus, vadinasi, Vašingtonas turi efektyvų savo vasalų, kurie įeina į pasaulio naftos dolerio sistemą, kontrolės mechanizmą. Kartais sako, kad Amerika Artimuosiuose Rytuose kovoja už naftos nenutrūkstamo tiekimo savo ekonomikai šaltinius. Atsižvelgiant į 2013 metų įvykius aplink Siriją ši versija paprasčiausiai yra neteisinga, nors ji buvo teisinga amerikiečių įsiveržimo į Iraką laikais. Savo memuaruose, išleistuose 2007 metais, buvęs Federalinės rezervų sistemos vadovas Alanas Grinspenas rašo: „Man liūdna(! ), politiškai nepatogu pripažinti tai, ką žino kiekvienas: Irako karas buvo daugiausiai karas už naftą“. Tais pačiais metais dabartinis JAV gynybos sekretorius, o tada dar senatorius Čakas Heigelis prisipažino: „Žmonės kalba, kad mes kariaujame dėl naftos. Na, žinoma, dėl jos“. Per pastaruosius kelerius metus Amerika savo energetikos problemas gana efektyviai sprendžia padedant taip vadinamai „skalūnų dujų revoliucijai“. Jos priklausomybė nuo užsienio šaltinių su kiekvienais metais mažėja. Amerika arabų pasaulyje daugiau nesiekia kurti kontroliuojamos režimus, kurių uždavinys būtų garantuoti nenutrūkstamą naftos ir dujų tiekimą Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Šiandien naftos importas iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų regiono JAV bendrame naftos suvartojime sudaro tik 10%, o artimiausiais metais šis rodiklis gali nukristi iki nulio. Vašingtonas kovoja už tai, kad prekyba šiais ištekliais būtų vykdoma JAV doleriais. Tai yra tiesioginis Federalinės rezervų sistemos šeimininkų interesas. Dabar, pavyzdžiui, Kinija, nepaisydama sankcijų, nustato vis glaudesnius ryšius su Iranu. Labiausiai Vašingtoną (tiksliau FED šeimininkus) siutina tai, kad prekyba tarp dviejų valstybių vykdoma ne JAV doleriais, o taikant barterį, kliringą, nacionalinius piniginius vienetus. Savanoriškai jau niekas nenori prekiauti energijos ištekliais už dolerius. Dabar tai daryti galima tik esant spaudimui jėga – pirmiausia į gamintojus ir eksportuotojus. Stiprėja kova už naftos dolerį Irakas, Libija, Sirija, Iranas – štai Vašingtono kovos už naftos dolerio išsaugojimą grandys. Prisiminkime kai kuriuos pamirštus faktus. 2011 m. pradžioje Sirijos prezidentas Bašaras Asadas pareiškia apie bendradarbiavimo su Rusija ir Kinija pradžią, pagal kurį visi atsiskaitymai už naftos tiekimą turi būti vykdomi rubliais ir juaniais. Nuo 2011 m. kovo Sirijoje prasideda anti vyriausybiniai neramumai, kuriais siekiama nuversti esamą režimą, o tų pačių metų lapkričio 15 d. įsigalioja embargas Sirijos naftos eksportui. Nuo 2012 m. birželio 1 d. įsigalioja embargas Irano naftos eksportui, kurią nuo 2008 m. Iranas pradėjo pardavinėti už eurus ir realus, orientuodamasis į vidaus biržą. FED šeimininkams situacija tampa vis labiau įtempta. 2013 metų pradžioje dolerio dalis tarptautiniuose atsiskaitymuose nukrito žemiau psichologiškai svarbios kartelės 50%. Tai yra labai rimtas signalas FED savininkams. Vašingtono„juoduose“, „sušaudomų“ sąrašuose atsidurti gali ir kitos valstybės. Tai valstybės, kurios prekiauja, naudodamos: a) barterį; b) kliringus; c) auksą; d) nacionalinius piniginius vienetus. Pavyzdžiui, Indija ir Kinija iš Irano naftą perka už auksą. Priversti Indiją ir Kiniją atsisakyti tokio prekybos būdo Vašingtonas neturi galių, o štai susidoroti su Iranu jis tikisi. Vašingtonui taip pat labai nemalonu, kad Maskva prekyboje su artimojo užsienio valstybėmis vis užtikrinančiau pereina prie rublio naudojimo. Kontraktus su Kinija Rusija vis dažniau sudaro rubliais ir jauniais. Pekinas atsiskaitymuose net su Vakarų Europos valstybėmis pradeda naudoti juanį. Argi tai ne pagrindas tam, kad Vašingtonas į Rusiją ir KinijĄ žiūrėtų, kaip į savo rimtus priešus? Taigi dėdė Semas prie Rusijos sienų bando prieiti per Siriją ir Iraną ne tik dėl geopolitinių priežasčių, bet ir dėl finansinių. Visi, kurie kenkia naftos dolerio standartui, turi būti nubausti! Ir tik tada, kai Vašingtono tolesnė kova už naftos dolerio sistemos išsaugojimą taps beviltiška, jis pradės įgyvendinti „planą B“, kurio pavadinimas „Trečiasis pasaulinis karas“. O šio karo detonatorius yra Artimųjų ir Vidurio Rytų rajone, konkrečiau – Sirijoje ir Irane.