Tarptautiniame Lukiškių aikštės paminklo konkurse ne vien blogos žinios(4)

Lietuvos sostinės veidui neabejinga visuomenė, architektai, skulptoriai, užsienio svečiai jau beveik du dešimtmečius iš visų pusių apžiūrinėja reprezentacine paskelbtą Lukiškių aikštę, laukia nesulaukia valstybę reprezentuojančio akcento, o ten – tik aikštės kamputyje akmenėlis su įrašu: „Šioje aikštėje bus įamžintas nežinomojo partizano ir kovotojo dėl Lietuvos laisvės atminimas. 1995 m. gegužės 20 d.“ Sostinės šeimininkai, nors buvo įpareigoti pasirūpinti šiuo akcentu, besirūpindami pritaikyti aikštę kokiam nors verslui, reprezentacijos reikalą pamiršo, o kartą paskelbę konkursą, negavo net to, ko siekė.

Vertinimo komisija, 2008 m. paskelbusi septynis geriausius sostinės Lukiškių aikštės suplanavimo ir simbolio „Laisvė“ sukūrimo konkurse dalyvavusius projektus, sulaukė tremtinių ir istorikų priekaištų, kad projektuose nenumatyta amžinoji ugnis, nėra nežinomo partizano kapo, patys paminklų projektai per daug gremėzdiški, todėl tuo konkursas ir pasibaigė.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pastangomis Lukiškių aikštės reikalas buvo perduotas vyriausybei, ši Lukiškių aikštės sutvarkymu pavedė rūpintis Aplinkos ministerijai, o paminklu aikštėje – Kultūros ministerijai. Kaip paskelbė Aplinkos ministerija 2011 m. kovo mėn. , pirmąją vietą Lukiškių aikštei sutvarkyti skelbtame konkurse užėmė projektas „Ramybė“.

Skulptūros konkurso paskelbimo ir jo rezultatų teko laukti dar dvejus metus ir, deja, nusivilti.

Paskelbtas konkursas parengtas pagal viešųjų pirkimų taisykles, o tai niekaip nesiderina su meno kūrinio idėjos paieška, visame pasaulyje tokiais atvejais įprasta praktika; autoriniams darbams ir net patiems autoriams sumąstyta nepagrįstų biurokratinių reikalavimų. Slepiama nuo visuomenės vertinimo komisijos sudėtis.

Trumpai tariant, tarptautinis konkursas Lukiškių aikštės paminklui sukurti natūraliai negimė, o tapo Kultūros ministerijos biurokratinių gebėjimų aborto rezultatu. Jei konkurso sąlygos nebūtų prikaišiotos biurokratinių priekabiavimų, tikėtina, kad konkursui pateiktų projektų skaičius būtų gerokai didesnis, nes garsių architektų, tarp jų ir išeivių iš Lietuvos, pasaulyje turime ne vieną.

Gera žinia yra ta, kad pusė iš 28 pateiktų projektų sugebėjo įveikti biurokratinį barjerą, o kita pusė nėra sunaikinta, o tik slepiama visuomenei neprieinamoje patalpoje. Gegužės 13 d. ankštoje ir tvankioje Kultūros ministerijos salėje pradėti demonstruoti projektai, kurie, nežinomos komisijos vertinimu, atitinka konkurso sąlygas.

Kita gera žinia ta, kad ekspozicijos lankytojas projektuose jau gali įžvelgti puoselėtas idėjas.

Neturėtume manyti, kad Kultūros ministerija pritaikė konkursui gyvulių fermų įrenginiams taikytinas viešųjų pirkimų sąlygas iš piktybinių paskatų, todėl galime viltis, kad kai ką dar įmanoma pataisyti.

Pirmiausia reikia eksponuoti visus pateiktus projektus, kad atmetimą nulemtų ne tik biurokratiniai kabliukai, bet ir specialistų bei visuomenės nuomonė. Būtina nedelsiant konkursui skirtų kūrinių ekspoziciją perkelti į tam pritaikytas patalpas, patogiu lankytojams laiku. Visus kūrinius reikia demonstruoti populiariausiuose interneto portaluose, galbūt sudaryti sąlygas vertinti balsuojant.

Konkurso vertinimo komisiją dera keisti taip, kad didesnę jos dalį sudarytų kultūros elito atstovai, pavyzdžiui, Nacionalinės premijos laureatai ar kiti kultūrai nusipelnę asmenys, o ne ministerijos klerkai, atsakingi už viešuosius pirkimus.

Kultūros ministerijos geranoriškų žingsnių visuomenė tikisi sulaukti nedelsiant.