Truputis apie cheminį ginklą Sirijoje(55)

Kadangi žiniasklaidoje triukšmo apie Siriją ir cheminį ginklą daug, tas triukšmas didelis, o daugelis nesigaudo, o jau visas būrelis skirtingų žmonių manęs prašė apšvietimo tais klausimais, tai aš jums tiesiog šiek tiek ir papasakosiu. Kad būtų truputis orientacijos, bus ir visiškai bazinių dalykų, nes, kiek pastebėjau, daugeliui netgi pati ta sąvoka „cheminis ginklas“ kažkaip sunkiai suvokiama. O nuo to viskas ir prasideda.

Pirmiausia pradėkime nuo to, kad cheminis ginklas – tai pirmas iš žmonijos sukurtų masinio naikinimo ginklų. Jau paskui atsirado bakteriologinis ir branduolinis ginklai, bet pirmasis, kuris buvo imtas riboti, reguliuoti ir drausti, tai cheminis.

Ir ne šiaip sau jį drausti ėmė dar 1925-ųjų Ženevos konvencija, ir ne šiaip sau, nepaisant milžiniškų turėtų atsargų, cheminio ginklo nenaudojo II pasaulinio karo šalys Europoje (kai kur kitur naudojo, bet tai atskira kalba): masinio naikinimo ginklai reiškia, kad karo metu gali būti ne šiaip didelis kiekis aukų, o totalinis ištisų valstybių sunaikinimas, ypač nukenčiant niekuo dėtiems civiliams gyventojams. Būtent todėl nuo 1993 metų tas cheminio ginklo draudimas tapo besąlygiškas.

Čia yra tiesiog vienintelis, esminis ir giliausias dalykas, kurį reikia suprasti kiekvienam, kas nori ką nors spręsti apie bet kokius su masinio naikinimo ginklais susijusius reikalus: tai ne šiaip ginklai, o masinio naikinimo ginklai. T.

y. tokie, kurie dėl išskirtinai stipraus poveikio bet kokį karą gali paversti totaliniu visų žmonių naikinimu.

Kalbant konkrečiai apie Siriją ir Bašaro al Asado režimą – šios šalies turimos cheminio ginklo atsargos iš esmės leidžia išnaikinti visus šalies gyventojus keletą kartų per labai neilgą laiką. Ir tai ne teoriškai dalijant dozes, o praktiškai, pagal realų kovinį efektyvumą.

Kuo skiriasi masinio naikinimo ginklai nuo įprastos ginkluotės

Skirtumas labai paprastas: šautuvo šūviu galima nušauti vieną žmogų. Didelė bomba gali nužudyti šimtus žmonių. Labai rafinuota kasetinė bomba, pataikiusi į žmonių susibūrimo zoną, gali nužudyti kelis tūkstančius. Tačiau netgi I pasaulinio karo laikais išrasto iprito užpildyta bomba savo naikinimo galia gali daug kartų pralenkti labiausiai naikinančius iš šiuolaikinių konvencinių ginklų.

Kad įsivaizduotumėte potencialą, tiesiog truputis skaičių: 0,1 mg/l iprito koncentracija ore būna mirtina esant maždaug 5-10 minučių ekspozicijai. Nuo dešimtis kartų mažesnės koncentracijos per tą patį laiką išsivysto sunkūs plaučių pažeidimai, akių pažeidimai ir panašiai – maždaug tokiais mastais, kad žmogui reikėtų ilgai gydytis ligoninėje, o regėjimas, tikėtina, būtų prarastas visam laikui. Tai labai menki kiekiai.

Jei turėsim kilogramą iprito, kurį efektyviai paversime aerozoliu, tokia koncentracija, kaip minėtoji 0,1 mg/l, tai rasime, kad vieno gramo iprito pakaks užteršiant 10 kubinių metrų oro. Kilogramo pakaks užteršiant 10 000 kubinių metrų.

Imant gana didelę vertikalią sklaidą (~ 10 metrų), debesiui judant pavėjui, susidarys maždaug 20*50 metrų taršos zona, kurioje vos kelias minutes užsibuvę žmonės mirs. Esant silpnam vėjeliui, debesiui sklindant ir leidžiantis pavėjui ir nusėdant, praktikoje bus maždaug iki kelių dešimčių hektarų užterštos teritorijos, kur žus visi, pabuvę ilgiau nei valandą, o pradinėje užteršimo zonoje pradiniu debesies sklaidymo metu pabuvusiems žmonėms pakaks jau minėtų 5-10 minučių.

Galima nesunkiai suprasti, kad miesto teritorijoje panašus aerozolio debesis gali labai staigiai suteikti mirtinas dozes keliems kvartalams, taigi praktinį efektą aproksimuodami galime imti, pvz. , kokius 3 kvartalus po 5 pastatus su 5 aukštais po 4 butus po 2 gyventojus, tai sudarys efektyvaus naikinimo apimtis 35542 = 600 žmonių, neskaitant aplinkinių mažesnio užterštumo zonų.

Nesunku suprasti, kad sužeistųjų skaičiai bus daugybę kartų didesni (ipritas, beje, baisus ne tiek savo mirtinumu, kiek klaikiais žalojančiais efektais, kurie kyla nuo dešimtis kartų mažesnių už mirtinus kiekių).

Šie skaičiai, beje, gaunami esant vienetiniam (nepersidengianti gana greitai išsisklaidančio užteršimo zona, iš kurios įmanoma evakuotis), o ne masyviniam panaudojimui, o ir skaičiuojami trumpalaikėms ekspozicijoms, t. y.

esant dideliam pertekliui. Bet net ir ne tai esmė, o esmė yra ta, kad, gerai išsklaidydami nuodingų medžiagų aerozolį, mes galime gauti keletą mirtinai užterštų kvartalų su vos vienu kilogramu I pasaulinio karo laikų cheminio ginklo.

Netgi naudojant moderniausią įprastą šiuolaikinę ginkluotę, panašiam žmonių naikinimo efektyvumui reikėtų sueikvoti kokią toną sprogmenų, t. y.

apie tūkstantį kartų didesnį kiekį.

Dabar pasižiūrėkime į kokio nors populiaraus ir efektyvaus zarino mirtinas koncentracijas ir atrasime, kad esant toms pačioms ekspozicijoms jos bus maždaug 10 kartų mažesnės – t. y.

apie 0,01 mg/l (pagal kai kuriuos šaltinius – dar nuo kelių iki keliolikos kartų mažiau). Štai čia ir susimąstykime, kiek mažai tereikia, kad įvyktų tai, kas rugpjūčio 21-ąją įvyko Sirijoje.

Jei kas jau užmiršo, tai, remiantis skirtingais duomenimis, žuvusiųjų skaičius ten buvo nuo 350 iki 1 700 žmonių, sužeistųjų (zarino atveju – paralyžuoti, apakę ir pan. ) – maždaug nuo 3 000 iki 7 000, nors užtaisų teiššauta gana nedaug – atrodo, bus iki kelių dešimčių.

Dabar paaproksimuokim toliau: tarkim, naudojamas zarinas, imame praktinį efektyvumą, kuris daug mažesnis nei mūsų aproksimacijoje apie ipritą – 100 letalinių žmonių kilogramui zarino, 1000 neletalinių sužeistųjų kilogramui zarino, sąnaudos – apie 100 tonų. Ogi gauname 1001001000 = 10 milijonų žuvusiųjų ir 10001001000 = 100 milijonų sužeistųjų. Ir tai yra praktiškai pasiekiami skaičiai, o ne koks nors teorinis mirtinų dozių padalijimas.

Beje, dėl aproksimacijų – toksikometriniai skaičiai skirtinguose šaltiniuose kraštutinai varijuoja, tad pabandykite patys paieškoti ir pasitikrinti: gali būti, kad jums išeis dar baisiau.

Taip ar anaip, aš tikiuosi, kad supratote, kodėl tas cheminio ginklo panaudojimas tampa raudona linija ir kuo tai skiriasi nuo atvejų, kai žmonės žudomi įprastiniais ginklais: esmė yra ne šiaip moraliniai dalykai, o tiesiog tai, kad cheminis ginklas labai lengvai gali perkelti visą karą į visiškai kitą lygį, kur žūvančiųjų bus ne 100 tūkstančių per porą metų, o milijonas per savaitę.

Cheminis ginklas Sirijoje

Jei pasižiūrėsime įvairius Sirijos cheminio ginklo vertinimus, atrasime, kad jie pagal skirtingus vertinimus turi maždaug 500-1000 tonų (pagal kai kuriuos – ir dar daugiau) cheminių ginklų ir gamybinius pajėgumus, pakankamus ne mažiau kaip keliems šimtams tonų chemijos per metus. Sirijos cheminė programa prasidėjo apie 1970 metus, maždaug per dešimtmetį pasiekė visaverčius pramoninius mastus, o dabar, po 1993-iųjų cheminio ginklo draudimų, Sirija yra viena iš vos kelių pasaulio valstybių, turinčių chemiją ginkluotėje.

Iš ginkluotėje esančių medžiagų pagrindinėmis tikėtinomis laikytinos šios:

-
Ipritas – odą pažeidžiantis cheminis ginklas, priskiriamas prie žalojančių, sukelia kraupias pūsles, apakimą, ilgai pūliuojančias žaizdas. Plačiai naudotas I pasaulinio karo metais, kai tapo pačiu efektyviausiu to laiko cheminiu ginklu. Beje, 1 žuvusiajam nuo iprito tekdavo maždaug 10-20 sunkiai sužalotų kareivių. Praktinis užterštumas ipritu išsilaiko nuo kelių dienų iki kelių savaičių.

-
Tabūnas – pirmas iš efektyvių nervus paralyžuojančių ginklų, puikiai pasisavinamas per odą, praktiniu nuodingumu bent dešimteriopai lenkia ipritą (vertinant pagal mirtinas koncentracijas), pramoniniais mastais lengvai gaminamas iš gana nesunkiai gaunamų medžiagų, praktinis užterštumas atviroje vietovėje vasaros metu išsilaiko keletą dienų.

-
Zarinas – pagal poveikio efektus tabūną primenantis, tačiau bent kelis kartus nuodingesnis cheminis ginklas, pasižymintis išskirtinai lengvu garavimu, todėl tinkamas trumpalaikiams, operatyviniams veiksmams, pvz., teritorijoms valyti prieš vykdant puolimą. Praktinis užterštumas zarinu atviroje vietovėje vasaros metu išsilaiko nuo keliolikos minučių iki keleto valandų.

-
VX – vienas iš modernesnių nervus paralyžiuojančių cheminių ginklų, savo nuodingumu kokius 5 kartus lenkiantis zariną, tačiau pasižymintis išskirtinai geru pasisavinimu per odą (mirtina dozė – apie 10 mg ant odos vidutiniam suaugusiam žmogui), labai lėtai suyrantis aplinkoje, tinka siekiant sukurti ilgalaikes užterštas zonas. Praktinis užterštumas VX atviroje vietovėje vasaros metu išsilaiko apie keletą savaičių, didesnės koncentracijos židiniuose – iki kelių mėnesių.

Kitados buvo pasirodę pranešimų ir apie pinakolilo spirito eksportą iš SSRS / Rusijos į Siriją, o tai reikštų ir zomaną – išskirtinai efektyvų ir universalų cheminį ginklą, nuodingumu ir sklaida aplinkoje tarpinį tarp zarino ir VX (dėl lengvesnio garavimo praktinis kovinis zomano efektyvumas kai kuriais atvejais būna netgi didesnis nei VX), taip pat buvo netiesioginės informacijos ir apie tai, kad Sirija iš Rusijos galėjo gauti Novičok ar GV tipo ginklų gamybos technologijas ( Novičok nuodingumu dar keleriopai lenkia VX).

Palyginti su kitomis Artimųjų Rytų šalimis, Sirija turi gana seną ir labai nemenkai išplėtotą cheminio ginklo programą. Apie 1988 metus, kai Irakas stebėtinai efektyviai naudojo cheminį ginklą kare prieš to nesitikėjusį Iraną, Sirijos turimos technologijos buvo vertinamos kaip labiau išplėtotos (dėl bendradarbiavimo su SSRS).

Neabejota buvo ir tuo, kad Sirija sugebėjo perimti bent dalį patirties iš Irako cheminio ginklo programos ir pasinaudoti gamybos bei naudojimo patirtimi, o ilgainiui, jau po pirmo Irako karo, išplėtė technologijas dar smarkiau (prisiminkime, kad nuo to laiko jau daugia, kaip 20 metų praėjo). Faktas pamąstyti – jau nuo SSRS suirimo buvo pasirodę duomenų apie GosNIIOHT vadų vykdytą bendradarbiavimą su Sirija, įskaitant ir įrangos bei žaliavų (jau minėto pinakolilo spirito) tiekimą.

Beje, apie SSRS cheminius ginklus esu šį bei tą rašęs.

Techninės galimybės, kad zariną panaudojo sukilėliai

Dabar itin plačiai skleidžiama (ir akivaizdžiai tikslinė) propaganda, kad zariną galėjo panaudoti sukilėliai, turi šiokių tokių šansų pasitvirtinti, bet to šansai vis dėlto maži. Dėl faktų už šią versiją – prieš kokį pusmetį buvo pasirodę šiokios tokios informacijos apie Turkijos susektus islamistus, bandžiusius sintetinti zariną.

Už tai kalba ir pats tų sukilėlių durnumas – kai kurios iš tų grupuočių yra gana kraupios, ir į jas pasižiūrėjus kyla abejonių, ar ne geriau, kad esamas Sirijos režimas išliktų. Yra ir dar vienas prieštaravimas: kai JAV skelbia, kad cheminio ginklo panaudojimas – tai raudona linija , Sirijos režimui tai vis dėlto turėtų būti stabdžiu.

Ypač dar kai ten lankosi visokios Jungtinių Tautų inspekcijos.

Tačiau čia reikėtų remtis ne prieštaravimais ar menamais galimumais, o pirmiausia atsižvelgti į būtinas sąlygas: tam, kad galima būtų efektyviai panaudoti cheminį ginklą, turi būti ir pats cheminis ginklas, ir efektyvios jo paskleidimo priemonės. Ir pastarosios, beje, daug kartų keblesnės už patį cheminį ginklą.

Pabandykime įsivaizduoti, koks yra skirtumas tarp žaliavų ir galutinio ginklo: tarkim, turime kilogramą trotilo, įrankių, kažkokių vamzdžių, juodojo parako, sprogdiklį ir dar kokių nors detalių. Kokios galimybės, kad mes iš viso šito turto sukonstruosime normaliai veikiantį prieštankinį (kumuliacinį) granatosvaidį, efektyvumu prilygstantį kokiam nors senoviniam RPG-2?

Praktikoje, netgi turint šiek tiek brėžinių ir patirties, tos galimybės bus artimos nuliui. Norint gauti veiksmingą rezultatą, reikės atlikti šimtus ar tūkstančius bandymų, kol išeis daiktas, kuris ir sukurs šarvą pramušančią kumuliacinę čiurkšlę, ir nešioti bus tinkamas, ir pataikyti galės iš kokio 100 metrų nuotolio.

Tai reiškia keletą metų darbo, realius specialistus (o ne mėgėjus) bei tegul ir nelabai didelę, bet vis dėlto ištisą granatosvaidžių gamyklėlę. Ir dar krūvą tiekimo su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Realus pavyzdys: SSRS, nors ir turėdama vokiško Panzerfaust-250 brėžinius, užtruko porą metų, kol pavertė jį savo primityviu, šiais laikais jau užmirštu RPG-2 granatosvaidžiu.

Dėl cheminio ginklo situacija labai panaši: norint panaudoti, nepakanka jį susintetinti – reikia atlikti didžiulius tyrimus, kurie leistų išsiaiškinti, kaip jis sklaidosi priklausomai nuo atmosferos sąlygų, išbandyti krūvas įvairių dozatorių, atidirbti užtaisų konstrukcijas ir taip toliau. Realybėje netgi išsivysčiusios šalys, gaminusios cheminį ginklą, sugaišdavo bent po keletą metų, kol tuos metodus atidirbdavo.

Kad kiltų dar supratimo: mes prieš tai skaičiavome, kiek galima pridirbti turint kilogramą zarino, tačiau tie skaičiai buvo skirti atvejams, kai naudojami efektyvūs aerozolių generatoriai, atitinkantys vėlyvesniais laikais SSRS ar JAV gamintus. Tačiau jei tas pats kilogramas zarino bus tiesiog išlietas kažkur kaip bala, kurios garai sklaidysis atvirame ore, tai vietoj tų kelių užterštų kvartalų tegausime aplinkoje besisklaidantį mažytį garų debesėlį, kuris bus labai nuodingas, bet užterš kokį 100-1000 kartų mažesnį plotą, visas užteršimas pasklis ne per minutes, o per valandas ir, negana to, bus nestabilus – tai kažkur atsirandantis, kai vėjas papučia, tai vėl išnykstantis.

Toks užteršimas yra neefektyvus, suveikia lėtai ir leidžia žmonėms evakuotis.

Jei pabandysime padaryti paprastą dispergavimą sprogstamuoju užtaisu, tai atrasime, kad jei tik užtaisas vos vos per mažas, susidaro bala, kuri nesmarkiai teaplenkia didumu tą, kuri šiaip susidarytų išliejus zariną paprastuoju būdu. O jei užtaisas bus truputį per didelis, dėl įkaitimo didelė dalis zarino tiesiog suirs (zarinas pradeda irti esant ~100 laipsnių Celsijaus), o negana to, dėl banalios konvekcijos karštas debesėlis pakils į viršų ir išsisklaidys kažkur aukštai, išvis neatnešdamas žalos.

Parinkti tinkamą išsklaidančio užtaiso konstrukciją, sprogmenų tipą, kiekį, bendrą bombos konstrukciją, tinkamas panaudojimo sąlygas ir t. t.

- gana keblu, tam reikia daugybės bandymų, vykdomų valstybiniais mastais.

Vertinant realias teroristų galimybes, apsimoka prisiminti Aum Sinrikyo (arba Aum Shinrikyo ) sektą. Šioji krūvą metų darė cheminio ginklo tyrimus, turėjo nuosavą poligoną ( Banjawarn , Australija), ilgai ruošėsi, samdėsi specialistus (beje, ir iš Rusijos), puikiausiai maskavosi, turėjo didelius finansinius išteklius ir, kitaip nei visokie islamistai, buvo sudaryta iš gana išsilavinusių žmonių (pagrindinis sektos kontingentas buvo Japonijos studentai).

1994-1995 metais, kai Aum Sinrikyo užsiėmė terorizmu, bandymai per Matsumoto incidentą parodė, kad atvirame ore rezultatai prasti: nepaisant sudėtingos pulverzacinės sistemos, kuria norėta išnuodyti kelis neįtikusius teisėjus, turint 20 kilogramų zarino gauta 0 nunuodytų teisėjų, 8 žuvę niekuo dėti žmonės ir ~ 200 sužeistų. Beje, Aum Sinrikyo panaudotas aerozolio generatorius buvo ne kaip sprogstamasis užtaisas, o didžiulis agregatas, kuriam pervežti prireikė sunkvežimio.

Taigi vėliau jau zarinas buvo panaudotas tiesiog laistant iš polietileninių paketų metro vagonuose (13 žuvusių, ~ 1000 sužeistų). Tokijo metro buvo pasirinktas ne todėl, kad sekta nebūtų galėjusi gaminti sprogmenų chemijai išsklaidyti, o tik todėl, kad, kaip jie patys įsivertino, jie negalėjo sukurti priemonių, kurios leistų zariną efektyviai naudoti atvirose vietovėse.

Tiesiog supraskite: savo techniniu, moksliniu ir organizaciniu potencialu aršiausi iš Sirijoje veikiančių, su Al Qaeda siejamų ir su priemonėmis nesiskaitančių Al Nusra islamistai nuo Aum Sinrikyo atsilieka maždaug tiek, kiek paprastos beždžionės atsilieka nuo tų pačių Al Nusra veikėjų. Bet Aum Sinrikyo nesugebėjo pasigaminti efektyvių zarino skleidimo priemonių.

Politinės ir situacinės prielaidos zarinui panaudoti

Panagrinėję techninę dalį, matėme, kad vienintelis įtikėtinas scenarijus, kur Sirijos sukilėliai būtų galėję panaudoti zariną taip, kaip jis buvo panaudotas, – tai toks, kur paruoštas cheminio ginklo paskleidimo priemones jiems būtų suteikusios kitos šalys.

Tačiau tokiu atveju jau turėtume kelti kito lygio klausimus. Pvz.

, tokį: kokiu durniumi reikia būti, kad kažkokiems sukilėlių būriams duotum masinio naikinimo ginklą, suprasdamas, kad vien už tokį visiškai beprecedentį chemijos platinimą kokia nors JAV gali visą šalį nušluoti, nesiskaitydama su niekuo ir nežiūrėdama, ar ten sąjungininkas, ar ne? Arba kokiu durniumi reikia būti, kad nesuprastum, jog į tokį bajerį ir pati Sirija gali sureaguoti realiai visaverte atsakomąja chemine ataka?

Artimųjų Rytų regione yra valstybių, kurios pajėgios gaminti praktiniam naudojimui tinkamą cheminį ginklą. Tarp tokių yra Sirija, tos pačios Sirijos sąjungininkas Iranas, taip pat yra buvę įtarimų dėl Saudo Arabijos ir Egipto. Tačiau nė viena iš šių šalių (įskaitant net ir pačią Siriją) nėra tokia pamišusi, kad dalytų chemines bombas kažkokiems teroristų būriams.

Kitas specifiniuose sluoksniuose nagrinėjamas variantas – tai, kad kažkuri sukilėlių grupė, padedama kokių nors tinkamų instruktorių, būtų galėjusi pati pagaminti šiokį tokį kiekį zarino, o jau supiltas jis būtų į raketas, gautas iš kitų šalių. Tačiau čia ir vėl gauname tą pačią problemą: praktikoje ginklų kilmės šalis dažniausiai yra nesunkiai atsekama, o klausimai, aptikus tokią ginkluotę, kiltų lygiai tie patys, kaip ir patiekus visas tas raketas jau su gatavu zarinu.

Beje, pats sinchroniškas zarino panaudojimas krūvoje vietų, kartu išvengiant identifikavimo, irgi kelia kardinalių abejonių – tam reikia organizacinių pajėgumų, kurių Al Nusra vargu ar turėtų.

Būtent todėl ir lieka vienintelė įtikinama versija dėl to, kas panaudojo zariną Damasko priemiesčiuose: visi požymiai rodo, kad sprendimą padarė Bašaras al Asadas, paveiktas fakto, kad jau kažin kiek laiko nepavyksta sukilėlių išvaryti iš sostinės prieigų, o sukilėlių infiltracijos į Damaską rizika po truputį vis auga. Na, arba labiausiai jau pateisinamu atveju – kokie nors labai uolūs Bašaro gvardiečių padaliniai.

Šią Sirijos versiją tiesiogiai patvirtina ne tik faktas, kad zarinu buvo apšaudytos būtent sukilėlių kontroliuojamos teritorijos (tai abejonių kelia nebent tiems, kurie skleidžia konspiracijas, kad sukilėliai sugalvojo patys save išnuodyti), bet ir daug mažiau pastebimas procesinis faktas, kad Sirijos armija po cheminių atakų vykdytuose puolimo veiksmuose nenaudojo dujokaukių, kurių, kitaip nei sukilėliai, turi užtektinai.

Toks dujokaukių nenaudojimas cheminių atakų zonose galimas tik tuo atveju, jei yra patikimai žinoma, kad savai kariuomenei neteks nukentėti nuo cheminio ginklo, t. y.

žinoma, kad panaudotas būtent zarinas, jis panaudotas gana saugiais atstumais, o iki puolimo likę gana daug laiko, kad jis išsisklaidytų. Priešingu atveju, jei nėra patikimų duomenų apie užteršimo zonas ir panaudotus cheminius agentus, apsaugos priemonių naudojimas būtų neišvengiamas.

Beje, čia galima tik užjausti tuos sukilėlius, nes apsaugos priemonės jiems sunkiai prieinamos.

Taigi pagal visus požymius turime tiesiog vadovėlinį, visiškai klasikinį variantą: esant įsitvirtinusiam priešui, kai nepavyko jo išmušti įprastais metodais, buvo tiesiog panaudotas trumpalaikio veikimo cheminis ginklas – zarinas. Po kelių valandų, kai teritorijos pasidarė saugios, buvo suintensyvintas puolimas – tuo metu jokių apsaugos priemonių kareiviams jau nereikėjo.

O siekiant nuslėpti visą tą zarino panaudojimą, ir buvo imtasi propagandos apie tai, kad jokio zarino nebuvo, o paskui – apie tai, kad sukilėliai save patys organizuotai apšaudė cheminiu ginklu krūvoje vietų, kurias puolė Sirijos režimas.

rokiskis.popo.lt

Naujausi

Lietuva rengiasi ilgam: gynybai siūloma skirti daugiau kaip 5 proc. BVP ir po 2030-ųjųKaras ir taika · 2026-07-24Geriausias 2026 metų LKA absolventas – ltn. A. TiminskasKaras ir taika · 2026-07-24Lietuva tarp lyderių pinigų nuvertėjimo srityjePolitika · 2026-07-24E. Vaitkus vėl teisėsaugos akiratyje – atnaujintas tyrimas dėl tėvynės išdavystėsPolitika · 2026-07-24