Unikali šalis(22)

Ko verta valstybė, kurioje patriotiškas pilietis prilyginamas fašistuojančiam elementui? Ko verta šalis, kurioje per vadinamąją juvenalinę justiciją tėvus ketinama nuvertinti iki reproduktorių lygio?

Ką reikia kaltinti, jei valstybės teisėsauga pasitiki vos keliolika procentų piliečių? Užsienio slaptąsias tarnybas, „violetinius“, poną Dievą ar patį Liuciferį?

Bent jau man, stebint pastarųjų dienų įvykius, susidaro įspūdis, kad be pragaro valdovo čia tikrai neapsieita...

Ko vertas jau vien akyse bliūkštantis FNTT vadovų „skandaliukas“, kuriame uodegą gali būti giliai įmerkęs VSD šefas? Ar tik neprireiks kurti tarnybą, saugančią valstybę nuo nuosavo saugumo?

Tiek jau to – nesu visažinis, todėl bent jau kol kas nekišiu trigrašio į valstybės vyrų „razborkes“. Šiandien violetinę plunksną privertė paimti straipsnis „dienraščių lyderio“ puslapiuose.

Prisipažinsiu – pašiurpau net neįpusėjęs rašinio. Buvęs fašistinės Vokietijos propagandos ministras Gebelsas tikriausiai vartosi karste iš pavydo propelerio greičiu... Kaip nesivartys, jei visa jo propagandos ministerija, pasirodo, neverta nė mūsų visų iki skausmo mylimos žurnalistės puspadžio. Kad jau trenkė moteriškė, tai trenkė.

Teisėsaugininkai spėja, kad tokiam žingsniui šią Seimo narę paskatino ne rūpinimasis vaiko gerove, o bandymas išgelbėti savo kailį.

Venckų sūnus gali tapti svarbiu, motinai ypač neparankiu liudytoju.

Perkūnas jį žino – taptų ar ne berniokėlis tuo „neparankiu“?.. Jei mano atmintis nešlubuoja, Lietuvoje dar egzistuoja įstatymas, leidžiantis tiesiog atsisakyti liudyti prieš artimą giminaitį.

Na, o žinant, kad liudininkas dar ir nepilnametis, kyla nemenka problemėlė. Kokiais gi pyragais reikėtų privilioti Neringos Venckienės sūnų liudyti prieš tikrą motiną?

Žinoma, yra jau kartą – gegužės 17-ąją – išbandytas būdas. Vėl „dėl interesų“ pasitelkus tuos pačius įspūdingą praktiką įgijusius du šimtus keturiasdešimt, dar kartą driokstelėti su durimis į namus, o vėliau, padedant tam tikriems specialistams, pakoreguoti „sveikąją“ bernioko atmintį, ir užgiedotų vargšiukas ne prasčiau už lakštingalą.

Kaip neužgiedotų, jei minėtame straipsnyje vėl šleptelėtas „faktas“, šviežias kaip Užgavėnių blynas. Po ilgo ir titaniškai sunkaus psichiatrų komandos darbo atkuriant tą pačią „sveikąją atmintį“ ima aiškėti, kad Klonio mergaitė visų šeimos narių buvo naudojama kaip bokso kriaušė.

Ir vėl smarkiausias iš visų pasirodė esąs senelis – Vytautas Kedys. Matyt, nepakankamai „pasportavęs“ lupdamas kandidatę į marčias ir nepasitenkinęs jos paakin įtaisyta neįmanomo dydžio mėlyne, nusprendė atsigriebti auklėdamas anūkę.

Ir vėl citata iš „dienraščių lyderio“: Vaikas ne tik nuolat buvo terorizuojamas psichologiškai, bet ir baudžiamas fizinėmis bausmėmis.

Mergaitė papasakojo, kad nepaklususią giminaičių reikalavimams ją ne kartą diržu mušė iš pažiūros ramus V. Kedys.

Įsismaginęs senelis net nežiūrėdavo, kur trenkia anūkei. Vaiko teigimu, ne kartą diržo kirčiai yra pataikę jai į galvą.

Taip ir norisi paklausti autorės: iš kokio „gausybės rago“, ponia, semiate tokius faktus? Su kokių tarnybų ar specialistų palaiminimu viešinate, kaip spėju, ikiteisminio tyrimo medžiagą?

Tiesą sakant, ranka sunkiai kyla rašyti, kad tai kokio nors tyrimo medžiaga. Kuo toliau, tuo labiau tai darosi panašu į patologinę neapykantą viskam, kas susiję su Kedžių ar Venckų šeimomis.

Abejoju ir dėl to, ar sulauksime atsakymų į daug paprastesnius, natūraliai kylančius klausimus. Už ką gi algas iki pat šios dienos gauna įvairūs vaiko teisių, psichologijos ir dešimtys kitų specialistų, kas antrą dieną mynusių Venckų slenkstį su patikrinimais, perpatikrinimais ir t.

t. , jei tiek laiko nepastebėjo diržu per galvą lupamo vaiko?

Kur buvo mergaitės lankytos mokyklos pedagogai? Negi šimtams Klonyje besilankiusių, anot vieno dažnai televizijoje besireiškiančio „visažinio“, kaimynė Olia bus pritaikiusi masinę hipnozę?

Iki dabar atsimenu apsilankymą Klonyje po garsiojo mergaitės laiško motinai. Kiek triukšmo, kiek versijų ir „faktų“ buvo ištrimituota, kaip ir kur Neringa mergytei tą laišką „diktavusi“. Prisimenu ir tai, kaip ištįso „pranašų“ marmūzės, kai buvo paviešintas vaizdo įrašas iš mergaitės kambario.

- Vaikeli, mes per tuos tikrinimus jau į nuosavus namus bijom įeiti, – sunkiai atsidusęs pratarė V. Kedys, su žmona sėdėdamas ant suoliuko šalia savo namų...

Nedidukas, lėtų judesių ir tiesiog dievinantis anūkę. Štai toks mano atmintyje iki dabar išliko ponas Vytautas.

Gal todėl tiesiog negeras šiurpas nukratė, kai visai neseniai, vėl ėmus kelti sunkiai protu suvokiamus kaltinimus senukui, jis ištarė tai, ką gali pasakyti tik visiškai moraliai sužlugdytas žmogus:

- Aš nebijau, aš dabar mirti ruošiuosi...

Gyvenkit, pone Vytautai. Gyvenkit savo priešų pykčiui, gyvenkite viltimi ir žinojimu – dar ne visi Lietuvoje už „judo grašį“ pardavė sielas.

Gyvenkite, o mes, kiek kantrybės užteks, dar pasiklausysime „žurnalistikos perlų“ apie ėriuko pėdutėje skęstančius kaltinamuosius, apie juos po laukus besivaikančius aklus snaiperius ir visiškai atsitiktinai ten pat besisukinėjančius teisingumo ministrus... Klausysim ir prisiminsim.

Kas žino – gal jau greitai to prisireiks?

Naujausi

Premjeras Sinkevičius informavo JAV ambasadorę, kad Lietuva toliau išliks pavyzdine sąjungininkePolitika · 2026-07-16Lietuvos jaunimas raginamas savo ateitį sieti su kariuomeneKaras ir taika · 2026-07-16Nausėda: kuriame ne dvi atskiras gynybos pramones, o bendrą Baltijos gynybos pramonęPolitika · 2026-07-16Latynina nori grįžti į RusijąPasaulis · 2026-07-15