Vienai iš Landsbergių bendruomenės lyderių Irenai Degutienei padės išgyventi 232 eurų valstybinė pensija(34)

Žmonių partijos atstovę, buvusią ilgametę Seimo narę Ireną Degutienę dalykiškai pagerbė kadenciją baigianti Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė – gruodžio 2 d. skyrė pirmojo laipsnio valstybinę pensiją.

„232 eurų, arba keturių valstybinių pensijų bazių dydžio, pensija aktyvią karjerą baigusiai politikei bus pradėta mokėta nuo kitų metų sausio 1 d.“, – informavo firma BNS.

Šis sprendimas priimtas atsižvelgus į buvusio žaliojo valstiečio, buvusio Seimo pirmininko, šiuo metu liberalo Viktoro Pranckiečio teikimą.

Labiausiai moteris pagarsėjo, kai 2012 m., eidama Seimo pirmininkės pareigas atvirai pasakojo, kad „valstybė didžiuliu tempu mutuoja į autoritarinį Aleksandro Lukašenkos tipo režimą“.

„Seimas yra bejėgis ir virtęs apgailėtina dekoracija, kuri tik pridengia faktą, kad šalyje, vadinamoje parlamentine respublika, viskas valdoma komandomis iš „Baltųjų rūmų“ – prezidentūros. Joms – o ne įstatymams – paklūsta Generalinė prokuratūra (GP), Valstybės saugumo departamentas (VSD), teismai.

VSD naudojamas kaip įrankis, įtvirtinant šią antikonstitucinę galią, ir veikia prieš savo valstybės piliečius“, – šiurpius faktus tąkart vardino viena Landsbergių bendruomenės lyderių.

ekspertai.eu primena kelis fragmentus iš I. Degutienės pasakojimo susitikimo su visuomenininkais metu Seimo pirmininkės kabinete parlamente. Kalba palikta autentiška, neredaguota.

„Kadangi aš jau ne pirmą kartą kalbu šiame kabinete laisvai, ir su jumis kalbėsiu laisvai, nors čia – perspėju – viskas yra pasiklausoma. Čia įžangai. Kai man aiškina, kad pagal institucijų konstitucinę sąrangą aš, kaip institucijos vadovas, esu antras žmogus, tai čia yra blefas. O dėl pasitikėjimo ar nepasitikėjimo generaliniu prokuroru, tai aš seniai esu praradusi bet kokią viltį. Iš tikrųjų tai, ko aš pati negaliu pasakyti, pasakė mano vyras.

Apžvalgininkai, aišku, pasakė – tai namuose su juo pasišneka, o jis čia visas ir išpūliavo. Tai taip, bet kada pas Seimo pirmininką ateina arogantiškas generalinis prokuroras, arba jeigu kvietiesi Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą, ir jis atėjęs iš aukšto – ko tu, maždaug, iš manęs čia nori, tu man ne viršininkė ir pasakų nepasakok...

Va yra vyrai su manimi dirbantys, jie yra liudininkai. Aišku, man užverda kraujas, tai ne tas žodis, ko aš čia jiems prišneku.

Dėl to ir gaunu dabar bumerangu atgal, man tai čia viskas aišku.

Iš pirmo žvilgsnio toks įspūdis susidaro, kaip jūs pasakėt – kad visuomenė nusivylė Tėvynės sąjunga, kiti nusivylė socialdemokratais. Bet esmė yra ne tame. Jeigu jūs visą tą eigą matytumėt, kaip vyko, pavyzdžiui, dėl pareigūnų atleidimo, ir kokie buvo daromi veiksmai – mūsų jie buvo sudėlioti vienokie, bet tu nueini į „Baltuosius rūmus“ ir tu gyvenai šantaže.

Ir aš va Daliui esu sakiusi – nu kada mūsų tauta praregės. Ne čia veiksmas vyksta.

Man didesnis rūpestis yra žinai kuo? Kad yra valstybės užvaldymas ir mes einam ne demokratiniu keliu, o Lukašenkos keliu.

Autoritariniu keliu. Kada po vieną pasikviečia ir intrigas kuria – man sako ant Kubiliaus, Kubiliui ant manęs, trečiam dar ant kažko, supjudo tarpusavy.

Labai geras metodas – skaldyk ir valdyk. Ir man atrodo, tas jau yra pasiekta.

Normalioje demokratinėje valstybėje kur jūs matėte, kad jeigu premjeras nepasitiki ministru ir nuneša prezidentui, kad tu parašyk dekretą. Jai tik tiek ir reikia padaryti.

Ir jinai sako – ne, aš čia politinių žaidimų nežaisiu. Kokie čia politiniai žaidimai, čia jokie ne politiniai žaidimai.

Tai yra tiesiog elementarus nepasitikėjimas ministru. Todėl kad taip, mes patys kalti, per trejus metus užsileidome ant galvos.

Tai čia irgi reikia savikritiškai pripažinti. Skambutis – padarykit tą, skambutis – padarykit tą.

O mes kaip žiopliai viską darėm. Viską darėm. Kiek „veto“ buvo, kurie buvo nu, tokie – sakykim, migloti. Bet kaip tu – panika Seime iš karto.

Veto? Reikia pakeist!

Ir tie patys žmonės, kurie prieš mėnesį balsavo vienaip, staiga balsuoja kitaip – šimtu aštuoniasdešimčia laipsnių. Visi gyvena bai-mė-je.

Toliau. Kadangi aš esu nepaklusni – viešai, aišku, mes nesitaškom, tai būtų nenormalu, taškymasis viešas – bet kokios pasekmės?

Aš jau nekalbu apie tai, kad čia klausosi – mano visos giminės klausosi. Iki mano senos motinos, kuriai yra aštuoniasdešimt penkeri metai.

- Taigi protestuot reikia prieš šitą!

Tai gerai, aš pasikviečiu tą patį VSD vadovą – mane atseit saugo. Yra valstybės pareigūnų apsauga...

Tai ačiū Dievui, kad man proto užteko ne vieną VSD vadovą, o juos abu pasikviesti. Ir aš papasakoju apie savo seserį, kuri eiline pardavėja dirba.

Nieko bendro su politika neturi. Arba mano motina, kuriai 85 metai.

Pavyzdį jums papasakosiu. Mama su manimi gyvena.

Grįžtu namo, ji virtuvėje kažkokias bulkaites lipdo. Ir mes su ja šnekamės, ką ji ten įdėjo...

Staiga man telefono skambutis. Sesuo.

Sako – viską girdėjau. Sakau – ką tu girdėjai?

Sako – močiutė bulkučių keps ir tu taip džiaugiesi parėjus... Sakau – tai iš kur tu dabar?..

Sako – va tu ką tik grįžai, aš viską girdėjau. Aš tada pradedu žiūrėt – o ant stalo padėtas mano mamos mobilus telefonas...

Tai pažiūrėkit, koks tinklas: mano mama pajungta, mano sesuo pajungta, kuriai net nesuskamba telefonas, o ji girdi mūsų pokalbį...

- Bet tai žioplumas jų...

Čia yra jų įžūlumas. Čia yra tipiškas kgb-istinis metodas man baimę įvaryti.

Kad tu nustok, moterie, arba nešdinkis lauk. Dar geresnis atvejis.

Mano dukra yra teisininkė, dirba Teisingumo ministerijoje. Bet ačiū Dievui, kad kabinete sėdi ne viena.

Ji yra eilinė specialistė – sėdi trys. Padėtas, kaip ir visų, telefonas.

Ir ji sako – staiga girdžiu iš savo telefono, be jokio skambučio, kaip mano pusbrolis kalbasi su savo dukra, kuri gyvena Briusely. Sako – mums žabtai nukrito visoms trims, ir nesuprantam, kaip čia taip gali atsitikti...

Ir aš kaip dabar su jumis, pasikviečiu pareigūnus, kurie yra už tai atsakingi, ir viską jiems papasakoju. O žinot, koks man buvo atsakymas?

Sako – tai kreipkitės į operatorių... Sako, jūsų mamos telefono koks operatorius?

Sakau – atrodo, „Omnitelis“. O sesers?

Sakau – nežinau, ar „Bitė“, ar „Omnitelis“... Tai tegu kreipiasi į operatorių...

Palaukit, sakau, vyrai, taip kaip čia yra? Tai kokio velnio jūs mane saugojat?

Namuose, sakau, prikišta visokių aparatų, aš neturiu jokios ramybės per jus, nes stebit mane kamerom iš visų kampų mūsų mylimam name, visas namas nuo manęs kenčia... ir jie sako, kad aš pati turiu aiškintis.

Tai, sakau, viską panaikinkit, man jūs čia nereikalingi. Ir kaip jūs manot, kuo nors pasibaigė?

Niekuo nepasibaigė. Čia yra patyčios.

Ir kas įdomiausia, kad sekamas pats Anušausas. Tokią pat istoriją Anušauskas papasakojo. Tai ką kalbėti kitiems piliečiams Lietuvos, jeigu mes čia stebimi per padidinamą stiklą.“