„1940 = 20..? III“

Daugelis „nostalgiją sovietmečiui“ jaučiančių piliečių taip pat gyvai prisimena, kad komunistinė santvarka nebuvo laisvės, lygybės ir brolybės karalystė. Tačiau jie įsidėmėjo ir tai, kad privilegijomis besinaudoję „atsakingi partiniai ir tarybiniai darbuotojai“ vis dėlto privalėjo bent jau išoriškai demonstruoti tam tikrą santūrumą ir kuklumą ir privengė viešai puikautis savo padėtimi. Šių dienų Lietuvoje „sėkmės džentelmenais“ šitaip nesivaržo. Daugybė į beviltišką skurdą jų nugramzdintų šalies gyventojų dar yra priversti ne tik nuolankiai stebėti, kaip „sugebėjusieji prisitaikyti“ neskoningai puikaujasi „stilingu“ gyvenimo būdu, bet ir kantriai klausytis, kaip su neslepiamu pasimėgavimu juos moko „gyvenimo tiesų“ naujieji „antžmogiai“, kurių ne vienas asmeninėmis savybėmis akivaizdžiai yra hienos „moralės“ ir babuino „intelekto“ lydinys.

Savo kailiu patyrę „socialistinio teisingumo“ grimasas Lietuvos žmonės pakilo į kovą už nepriklausomą valstybę, kad nebereikėtų gyventi prievartos, smurto ir melo imperijoje. Jie vylėsi tapti laisvais ir lygiais savo krašto piliečiais. Tačiau šiandien jie priversti su atsainia pašaipa klausytis demagogiškų postringavimų, kad Lietuva yra demokratinė teisinė valstybė, nes iš karčios patirties žino, jog čia galioja ne popieriuje gražiai surašyti įstatymai, o nerašyta ir brutali stipresniojo teisė. Toji teisė pirmiausia gina turtinguosius ir įtakinguosius, o neturtingesniems ir stovintiems ant žemesnio visuomenės laiptelio piliečiams teisingumas pernelyg asocijuojasi su vis nutolstančiu dykumos miražu.

Tarybinės nomenklatūros privilegijos buvo tikros ir nemenkos, palyginti su paprastų piliečių gyvenimo standartais ir kėlė pagrįstą pasipiktinimą. Jas panaikinti buvo vienas svarbiausių Sąjūdžio programinių tikslų. Tačiau šiandien „laisvos“ ir „demokratinės“ Lietuvos piliečiai mato, kad jos buvo kone varganos palyginti su naujosios eurosovietinės nomenklatūros apetitais, kai interneto laikais už mokesčių mokėtojų pinigus „periminėjama geroji valdymo patirtis“ Naujojoje Zelandijoje arba „kovojama su dykumų plitimu“ turistų sambūrius primenančiose tarptautinėse konferencijose.

Komunistinėje „proletariato valstybėje“ jos tariami šeimininkai „darbo žmonės“ buvo engiami ir panardinti į skurdaus ir pilko gyvenimo kasdienybę, kurią nuo nomenklatūros gyvenimo skyrė praraja. Atkuriant Lietuvos valstybę nesitikėta, kad toji praraja virs neperžengiama bedugne. Tačiau nė vienas iš ligšiolinių šalies vedlių taip ir neišdrįso prabilti iš esmės ir tiesiai pasakyti, kad beveik didžiausia ES ekonominė nelygybė ir socialinė atskirtis jau yra ne šiaip problema, bet egzistencinis iššūkis Tautai ir valstybei. Juk tokiu atveju tektų pripažinti, kad Lietuva yra modernios vergovės šalis, kurioje klesti Europoje mažai lygių turinti išnaudojimo sistema. Amžinus nepriteklius kentę „tarybiniai žmonės“ buvo maitinami nuolatiniais pažadais, kad „laikini trūkumai“ bus įveikti ir jų gyvenimas „tikrai pagerės“ augant ekonomikai. Stulbina, bet faktas: jau ketvirtį amžiaus ši tarybinė pasaka su neblėstančiu entuziazmu sekama ir šių dienų Lietuvoje. Visi siūlymai keisti mokesčių sistemą nors kiek socialiai solidaresne arba raginimai nors keliasdešimčia litų padidinti minimalų atlyginimą atsitrenkia į gelžbetoninį ir nepramušamą „argumentą“, kad tokiems pokyčiams dar „neatėjo laikas“ ir todėl reikia apsišarvuoti kantrybe, kol jiems „pribręs“ ekonomika. Piliečiai laikomi tamsuoliais, nežinančiais, kad net sunkiais krizės metais daugelio verslų pelnai augo. Kažkodėl manoma, kad tokiomis sąlygomis girdėdami aimanas, jog net menkutis atlyginimo padidinimas pakenks ūkio plėtrai, jie taip ir nesupras, kad tas „ekonomikos brandos“ laikas niekada neateis. Jis negali ateiti, nes joks ekonomikos augimas pats savaime negali sustabdyti su visišku aklumu besiribojančio ekonominio, socialinio ir politinio trumparegiškumo, kurio priežastis yra už padėtį šalyje pirmiausia atsakingo politinio ir verslo „elito“ beribis ir nepasotinamas godumas. Kiekvienas šio trumparegiško godumo proveržis ir apraiška virsta dar viena pamoka jį stebinčiam Lietuvos gyventojui ir įtikina jį, kad sąžiningai dirbant šioje šalyje susikurti padorų gyvenimą galimybės menkos. O tada jau daromos praktinės išvados: sprunkama iš tos šalies kur veda akys. Ir vis tiek kiekvienas mėginimas nors užsiminti, kad tokia turtinė ir socialinė atskirtis griauna pačius nacionalinio saugumo pagrindus ir yra tiesiausias kelias Tautos ir valstybės savižudybės link, tebėra vertinamas tik kaip „komunistinės lygiavos“ ilgesio ir jo įkvėpto troškimo „atimti ir padalyti“ apraiška.

Galiausiai Lietuva yra šalis, kurioje sugebama pamokslauti apie vienybę ir susitelkimą net tada, kai bet kokios iliuzijos dėl jų čia pat daužomos į šipulius įžūliausiais ir ciniškiausiais pačių valdančiųjų veiksmais. Juk iš tiesų reikia turėti itin „savitą“ socialinio jautrumo ir pilietino solidarumo sampratą, kad išdrįstum pirmiausia „kompensuoti“ dėl ekonominės krizės patirtus nuostolius naujiesiems „atsakingiems valstybės tarnams“, o ne amžiname nepritekliuje skendintiems pensininkams ir kitiems socialiai pažeidžiamiausiems šalies gyventojams, kurių pajamų teoriškai nepakanka patenkinti net būtiniausiems poreikiams, o kalbant paprasčiau - su kuriomis iš principo neįmanoma išgyventi.

Šis Lietuvos ekonominio ir socialinio portreto apmatas skirtas ne pagraudenti skaitytoją, bet kai ką priminti ir paskatinti atsikvošėti ir susimąstyti. Tarpukario Lietuvos Respublika buvo sparčiai modernėjusi Europos šalis, kurioje ekonominė ir socialinė nelygybė apskritai buvo mažesnė negu šių dienų valstybėje. Tačiau net tarpukariu įgyvendintų rimtų ekonominių ir socialinių reformų nepakako, kad 1940 m. Lietuvoje nevyktų vis dėlto nesurežisuoti gausūs mitingai. Juose tūkstančiai savo padėtimi nepatenkintų piliečių sveikino „socialistinius pertvarkymus“ krašte šitaip siedami su okupantais geresnio gyvenimo viltis. Ši žiauri pamoka ne tik kad neišmokta - apie ją net nenorima prisiminti. Be abejo, galima pasakyti, kad ginti valstybę bet kuriomis aplinkybėmis yra besąlygiška kiekvieno piliečio pareiga. Tačiau niekur ir niekada sprendžiant saugumo klausimą nebuvo kliaujamasi vien be išlygų pasiryžusiais pasiaukoti dėl savo krašto piliečiais. Išmintingą ir toliaregišką politiką vykdančiose valstybėse stengiamasi gausinti skaičių piliečių, kurie, vaizdžiai kalbant, jų šalies užpuolimo ir/ar pavergimo atveju turi ką prarasti. O Lietuvoje elgiamasi kaip tik priešingai. Turinčių ką prarasti piliečių skaičius ne tik nedidėja, bet veikiau yra kryptingai ir nuosekliai mažinamas.

Suprantama, čia bendriausiais bruožais aprašytą Lietuvos padėties vaizdą lengviausia ir patogiausia pavadinti šalies juodinimu ir laikyti jį „apokaliptinio katastrofizmo“ apraiška. Būtent taip ir elgiasi tie, kurie viską vertina grynai asmeninės šios dienos gerovės ir trumpalaikio komforto masteliu, arba suminėtas problemas suvokiantys, tačiau trokštantys įtikti „kam reikia“ ideologizuoti propagandininkai. Tačiau esama ir valstybiškai mąstančių piliečių, kurie aiškiai supranta ir sąžiningai vertina besikaupiančias vidines grėsmes Lietuvos saugumui ir nepriklausomybei. Jie sąmoningai ar intuityviai vadovaujasi vienintele esamomis sąlygomis įmanoma valstybės saugumo ir gynybos pagrindų stiprinimo strategija, kurios esmė - politiškai suaktyvinti šalies visuomenę kuo plačiau įtraukiant ją į viešąjį gyvenimą ir valstybės tvarkymo reikalus. To paties - sudemokratinti Lietuvos politinę santvarką - nesėkmingai siekė visuomenė 1940 m. okupacijos išvakarėse. Galima tik spėlioti, kaip - bet tikrai ne blogesne vaga - būtų pakrypęs Lietuvos likimas, jeigu šiuos siekius būtų spėta įgyvendinti ir sunkiausio išmėginimo valstybei valandą būtų turėję galimybę tarti savo žodį ne tik oficialieji krašto „vadai“, bet ir A.Ramanausko-Vanago ir J.Žemaičio dvasios žmonės. Tikrieji Tautos vedliai ir pasiaukojantys patriotai, sugebėję padaryti savo šaliai neįtikėtinai daug nepalankiausiomis sąlygomis, kai pagrindinis mūšis jau buvo pralaimėtas ir valstybė prarasta.

Tačiau patriotiškų piliečių pastangos nepakartoti dar vienos 1940 m. klaidos šių dienų Lietuvoje yra sąmoningai ir atkakliai žlugdomos. Savaip tai dėsninga ir neišvengiama. Šalies politinio gyvenimo demokratizavimas padarytų galą po antisąjūdinės kontrrevoliucijos įsitvirtinusiai nomenklatūrinei oligarchinei santvarkai ir sukeltų pavojų spėjusio susiformuoti naujalietuviškojo, arba eurosovietinio, „elito“ valdžiai ir privilegijoms. Todėl pasitelkus absurdiškiausius ir demagogiškiausius „argumentus“ visi demokratinių permainų reikalaujantys piliečiai ne tik atkakliai negirdimi, bet verčiami Rusijos tarnais bei Vakarų, ES ir euroatlantinės integracijos priešais. Daugybę kartų istorijoje pasitvirtinusi tiesa, kad baudžiauninkai ir vergai neturi Tėvynės ir todėl jos negina, kad ją gali ginti tik tikros laisvės skonį ir džiaugsmą pajutę žmonės, Lietuvos „elito“ sąmonės kol kas nepasiekia.

Todėl Lietuvos saugumui ne tik kad menkiausios grėsmės nekeliančios, bet, priešingai, galinčios jį sustiprinti autentiškos piliečių valios apraiškos šiam „elitui“ yra didžiausias baubas. Galima ginčytis, kiek teisingai Lietuvos interesus vertina mėginamų paskelbti referendumų iniciatoriai, tačiau akivaizdu, kad nė vienas iš jų neprieštarauja Lietuvos euroatlantinės integracijos krypčiai ir juo labiau nekenkia jos valstybingumui. Beatodairiškas, ne tik demokratijos principus, bet ir paprasčiausią padorumą paminantis referendumų iniciatyvos gniaužimas nepalieka jokių iliuzijų dėl valdančiojo sluoksnio tikrojo požiūrio į Tautą ir jo santykio su valstybe. Tauta jam yra baisesnė už galintį ateiti okupantą, o menkiausios Tautos valios apraiškos jam atrodo kur kas pavojingesnės negu visos valstybei kylančios grėsmės. Todėl prireikus rinktis - nepriklausoma valstybė ar nomenklatūrinės privilegijos? - jie, kaip ir jų pirmtakai, pirmiausia gins ne Tautą ir valstybę, bet gelbės savo kailį ir interesus. Net ir išdavystės kaina. Ketvirtį amžiaus trunkanti Lietuvos „sėkmės istorija“ iš tikrųjų yra neatsakingos ir nusikalstamos „elito“ vykdytos ekonominės, socialinės ir kultūrinės politikos sukeltas visapusiškas Lietuvos nykimas. Būtent šio „elito“ pastangomis pagal daugelį išsivystymo parametrų Lietuva iš esmės tapo „vakarietiškumo“ ir „europietiškumo“ plunksnomis apkaišyta Trečiojo pasaulio šalis. Tokią šalies tvarios plėtros perspektyvos ir saugumo pamatus pakirtusią politiką galima drąsiai vadinti išdavikiška, nes ja buvo ir tebėra purenama kuo palankiausia dirva naujai Lietuvos okupacijai.

Išdavystė dangstoma siūlant menamą „alternatyvą“ rimtai ir atsakingai saugumo politikai. „Juo Lietuvoje daugiau Europos, juo Lietuva saugesnė“ - tokiu patraukliai skambančiu, bet tuščiu ir apgaulingu šūkiu mėginama sklaidyti augantį Lietuvos piliečių nerimą dėl šalies ateities. Jį skelbiantys „integratoriai“ leidžia sau taip drąsiai „vesti į Vakarus“ šalį tik todėl, kad toji „drąsa“ jiems nekelia jokio pavojaus ir nieko nekainuoja. Mat daugelis jų iš asmeninės patirties žino, kad, staiga pasikeitus geopolitinių vėjų krypčiai ir išmušus valandai „X“, tereikia vieno - suspėti iki pasirodant kitiems šeimininkams pasirūpinti naujomis vėliavomis ir pakeisti „vadų“ portretus ant trokštamo bet kuria kaina išsaugoti valdiško kabineto sienų. Kartą jau patyrusiems, kaip lengva nusisukti nuo Rytų ir „grįžti į Vakarus“, nejaugi jiems būtų sunku vėl strimgalviais parvežti Lietuvai čia jau švietusią ir dar vakar atrodžiusią tokią tolimą Rytų saulę?

www.respublika.lt