„Blue Note“. Džiazo grietinėlė

Ti­krai ne­per­dė­tu­me sa­ky­da­mi, kad mu­zi­kos įra­šų stu­di­ja „Blue No­te Re­cords“ džia­zo is­to­ri­jo­je uži­ma iš­skir­ti­nę vie­tą. Ši kom­pa­ni­ja bu­vo ta­pu­si ko­ne šven­ta kar­ve, ku­rios lei­džia­mos mu­zi­kos ko­ky­bės kves­tio­na­vi­mas ne­bu­vo lai­ko­mas ge­ro sko­nio ženk­lu.

Sa­vo kles­tė­ji­mo lai­kais „Blue No­te Re­cords“ iš ti­krų­jų dik­ta­vo džia­zo ma­das. Ka­dan­gi džia­zas bu­vo to me­to po­pu­lia­rio­ji mu­zi­ka, ne­t ga­li­ma sa­ky­ti, kad ši stu­di­ja bu­vo tarp pir­mū­nių ne tik vie­na­me mu­zi­kos žan­re, o vi­so­je XX am­žiaus Va­ka­rų kul­tū­ro­je.

„Blue No­te Re­cords“ JAV An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­va­ka­rė­se su bi­čiu­liais įkū­rė žy­dų kil­mės im­ig­ran­tas iš Ber­ly­no Alf­re­das Lio­nas. Vė­les­niais me­tais žur­na­lis­tai ne­pik­tai iro­ni­zuo­da­vo, kad, kaip čia yra, kad ge­riau­sią Ame­ri­kos mu­zi­ką įra­ši­nė­ja ir lei­džia at­vy­kė­lis iš už van­de­ny­no?

Tin­ka­mu me­tu tin­ka­mo­je vietoje

Vie­nas iš kom­pa­ni­jos sėk­mę nu­lė­mu­sių veiks­nių – jos įkū­ri­mo lai­kas: ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je džia­zas iš­gy­ve­no auk­so am­žių. Di­džio­sios dep­re­si­jos me­tu jis bu­vo ta­pęs po­pu­lia­riau­sia šo­kių mu­zi­ka, o mu­zi­kan­tai mė­ga­vo­si šlo­ve ir pui­kiai už­dirb­da­vo. Iš­ki­lo di­džiau­sios ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio džia­zo žvaigž­dės, to­kios kaip klar­ne­tis­tas Ben­ny Good­ma­nas (be­je, žy­dų kil­mės iš­ei­vės iš Kau­no sū­nus), Gle­nas Mil­le­ris, ku­rio mu­zi­ką gro­jan­tis or­kes­tras ga­na daž­nai kon­cer­tuo­ja ir Vil­niu­je, bei Du­ke­‘as El­ling­to­nas, ti­kriau­siai gir­dė­tas net ne­si­do­min­tiems džia­zu.

Ki­tas įra­šų stu­di­jos sėk­mės fak­to­rius – pa­ti „Blue No­te Re­cords“ va­do­vy­bė: Alf­re­das Lio­nas ir vė­liau jo de­ši­nią­ja ran­ka ta­pęs vai­kys­tės drau­gas Fran­cis Wolf­fas. F. Wolf­fas iš pra­džių tvar­kė tik fi­nan­si­nius kom­pa­ni­jos rei­ka­lus, ta­čiau vė­liau ta­po A. Lio­no pa­va­duo­to­ju ir, be ki­ta ko, bu­vo at­sa­kin­gas už „Blue No­te“ lei­džia­mų mu­zi­kos al­bu­mų vir­še­lius. F. Wolf­fo ho­bis bu­vo fo­tog­ra­fi­ja. Jis yra įam­ži­nęs ti­kriau­siai vi­sus džia­zo he­ro­jus, ku­riuos įam­žin­ti tuo me­tu bu­vo įma­no­ma: pia­nis­tus Bu­dą Po­wel­lą ir Ho­ra­ce­‘ą Sil­ve­rį, būg­ni­nin­ką Artą Bla­key, ku­ris su gru­pe „Jazz Mes­sen­gers“ iš­lei­do kul­ti­niu ta­pu­sį al­bu­mą „Moa­nin‘“, sak­so­fo­no le­gen­dą Johną Col­tra­ne‘ą, tri­mi­tu gro­ju­sį Fred­die‘į Hub­bar­dą ir ki­tus.

„Blue No­te Re­cords“ ir čia užė­mė ly­de­rio po­zi­ci­jas. Vir­še­liai bu­vo ir aukš­tos me­ni­nės ver­tės, ir pa­trauk­lūs ko­mer­ciš­kai. Tai A. Lio­nui su­tei­kė ga­li­my­bę dar pla­čiau at­ver­ti pi­ni­gi­nę ir džia­zo mu­zi­kan­tams dos­niau mo­kė­ti ne tik už įra­šus, bet ir už re­pe­ti­ci­jas.

Klio­vė­si tik sa­vo vertinimais

Pa­lik­ti ryš­kų pėd­sa­ką mu­zi­kos is­to­ri­jo­je „Blue No­te Re­cords“ tan­de­mui pa­vy­ko dėl griež­to iš­ran­ku­mo ir ki­tų nuo­mo­nės ne­pai­sy­mo. Ne­sik­lio­vi­mas ki­tų ver­ti­ni­mais ir bu­vo jų rak­tas į sėk­mę. Jie jau­tė vy­rau­jan­čias ten­den­ci­jas, ta­čiau įra­ši­nė­jo tik to­kią mu­zi­ką, ku­ri pa­ti­ko jiems pa­tiems. Ir daž­niau­siai ne­pra­šau­da­vo. Štai penk­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je A. Lio­nas nu­spren­dė įra­šy­ti al­bu­mą pia­nis­to, ku­rį mu­zi­kos kri­ti­kai pa­smer­kė kaip ne­ta­len­tin­gą, o kai ku­rie džia­zo klu­bų sa­vi­nin­kai bu­vo įsi­ti­ki­nę, kad jis pa­pras­čiau­siai ne­mo­ka gro­ti. Tas at­stum­ta­sis – for­te­pi­jo­no ko­ri­fė­jus Nu­me­ris Vie­nas The­lo­nious Mon­kas.

A. Lio­nas su­si­vo­kė, kad nau­jų­jų džia­zo ta­len­tų ieš­ko­ti rei­kia ne tarp dau­gy­bės pia­nis­tų, daug­maž vie­no­dai gro­ju­sių stri­de ir boo­gie-woo­gie sti­liais, ir ne tarp prieš­ka­riu iš­ki­lu­sių mu­zi­kan­tų kar­tos. Džia­zas spar­čiai ki­to, įgau­da­vo vis nau­jas for­mas. Šios mu­zi­kos at­ei­tis pri­klau­sė nau­jų idė­jų ku­pi­niems ir no­va­to­riš­kai gro­jan­tiems kū­rė­jams. Tai­gi jie ri­zi­kuo­da­vo ir pa­aiš­kė­jo, kad The­lo­nious Mon­kas bu­vo vie­nas iš dau­gy­bės lai­min­gų mu­zi­ki­nės lo­te­ri­jos bi­lie­tė­lių.

„Blue No­tes Re­cords“ ku­ria­ma at­mos­fe­ra tei­gia­mai vei­kė ir pa­čių mu­zi­kan­tų bend­ra­dar­bia­vi­mą. Pa­lan­kio­mis są­ly­go­mis dir­ban­tys, ge­rai ap­si­rū­pi­nę džiaz­me­nai ga­lė­jo vi­siš­kai at­si­dė­ti mu­zi­kos kū­ri­mui. To­kio­je ter­pė­je at­si­ra­do ir taip va­di­na­mos „blo­wing ses­sions“, ku­rių me­tu su­si­rink­da­vo anks­čiau kar­tu ne­gro­ję mu­zi­kan­tai ir be jo­kio su­si­kaus­ty­mo im­pro­vi­zuo­da­vo. Fi­nan­si­nė ne­prik­lau­so­my­bė lei­do rink­tis aukš­čiau­sio ly­gio džia­zo mo­der­nis­tus, ku­rių al­bu­mus žmo­nės pirk­da­vo ne­dve­jo­da­mi, nes pa­si­ti­kė­jo „Blue No­te Re­cords“ va­do­vy­bės sko­niu. Šis tan­de­mas kū­rė Ame­ri­kos mu­zi­kos is­to­ri­ją.

Kon­ku­ren­ci­ja pri­ver­tė siek­ti kompromisų

„Blue No­te Re­cords“ se­kė­si la­bai ge­rai, o to­kia sėk­mė daž­nai su­si­lau­kia kri­ti­kų ban­dy­mų su­men­kin­ti pa­sie­ki­mus. Pa­vyz­džiui, džia­zo is­to­ri­kas, ke­lių biog­ra­fi­jų apie pa­čius iš­ki­liau­sius džia­zo mu­zi­kan­tus au­to­rius Eri­cas Ni­sen­so­nas pra­ei­to am­žiaus pa­bai­go­je iš­leis­tą kny­gą pa­va­di­no „Blue: The Mur­der Of Jazz“ (Blue: Džia­zo žu­di­kas). Į ban­dy­mus įkąs­ti jo įra­šų stu­di­jai A. Lio­nas rea­guo­da­vo ma­ža­dug to­kiais ko­men­ta­rais: „Nė­ra jo­kių abe­jo­nių, kad su­kū­rė­me sa­vi­tą džia­zo sti­lių. Koks jis? Su­nku pa­sa­ky­ti. Pui­kiai pa­me­nu, kad apie mus sa­ky­da­vo, esą Alf­re­das ir Fren­kas įra­ši­nė­ja tik tai, kas jiems pa­tin­ka. Tai vi­siš­ka tie­sa! Net ga­lė­čiau pa­tiks­lin­ti: įra­ši­nė­da­mi džia­zą, mes ban­dė­me kliau­tis sa­vo in­tui­ci­ja.“

Vė­les­niais de­šimt­me­čiais, kai pra­dė­jo po­pu­lia­rė­ti ro­ken­ro­las ir soul sti­liaus mu­zi­ka, „Blue No­te Re­cords“ džia­zui te­ko su jo­mis kon­ku­ruo­ti. Ta­po su­nkiau lai­ky­tis to­kios pat be­komp­ro­mi­sės po­zi­ci­jos kaip iki tol. Nau­jie­ji sti­liai ne­abe­jo­ti­nai da­rė įta­ką džia­zui. Jis iš­si­ša­ko­jo į mu­zi­ką, pa­gal ku­rią ga­li­ma šok­ti, ir į mu­zi­ką, ku­rios ga­li­ma tik klau­sy­ti. Pa­sta­ro­ji ne­bu­vo ko­mer­ciš­kai sėk­min­ga, tai „Blue No­tes Re­cords“ va­do­vy­bę ir pa­ska­ti­no ryž­tis pir­mie­siems komp­ro­mi­sams. Jų įra­ši­nė­ja­muo­se al­bu­muo­se at­si­ra­do Lo­ty­nų Ame­ri­kos rit­mų ir ki­tų Ka­ri­bų jū­ra kve­pian­čių ele­men­tų.

Be to, džia­zo prie­an­gy­je jau lū­ku­ria­vo nau­jo­kas – lais­va­sis džia­zas (free jazz), pa­gal ku­rį vis dar bu­vo ga­li­ma šok­ti, bet ku­rio ne­var­žė nei me­lo­di­jos, nei har­mo­ni­jos, nei rit­mo ap­ri­bo­ji­mai. Nors A. Lio­nas ir F. Wolf­fas ven­gė kraš­tu­ti­nu­mų, ra­di­ka­liai nau­jų sti­lių, į nau­jo vė­jo gū­sį ne­ga­lė­jo ne­kreip­ti dė­me­sio. Iš­ki­lo di­le­ma: kaip nu­brėž­ti aiš­kią ri­bą tarp to, kas bu­vo va­di­na­ma ti­kra „Blue No­te“ mu­zi­ka ir tarp į ma­dą ne­su­lai­ko­mai be­si­ver­žian­čių avan­gar­di­nių gar­sų.

At­gi­mi­mas. No­rah Jones

Lai­kai kei­tė­si: ro­ken­ro­las, rit­menb­liu­zas ir sou­las gra­si­no vi­siš­kai už­gož­ti džia­zą, o avan­gar­diz­mas vi­sai ne­ti­kė­tai at­ve­dė į tam­sų ir gū­dų ak­li­gat­vį. To­kiais su­nkiais lai­kais bu­vo ryž­ta­si su­dė­tin­gam, bet ne­iš­ven­gia­mam žings­niui – par­duo­ti „Blue No­te Re­cords“.

1965 me­tais „Blue No­te Re­cords“ įra­šų stu­di­ją nu­pir­ko kom­pa­ni­ja „Li­ber­ty Re­cords“. Nors at­ro­dė, kad gy­ve­ni­mas to­liau te­ka įpras­ta va­ga, ke­li ge­ri mu­zi­kan­tai vis dėl­to pe­rė­jo į nau­jų­jų sa­vi­nin­kų kom­pa­ni­ją, o 1967 me­tų lie­pą, vie­no iš įra­šų me­tu A. Lio­nas stai­ga pa­ju­to, kad me­tas trauk­tis. Jis at­sis­ta­ty­di­no iš ei­na­mų par­ei­gų ir „Blue No­te Re­cords“ į sa­vo ran­kas pe­rė­mė F. Wolf­fas. Nuo ta­da vis­kas ėjo tik blo­gyn: ro­kas ir popmu­zi­ka per­si­vi­lio­jo di­de­lę da­lį džia­zo au­di­to­ri­jos, o „Li­ber­ty Re­cords“ ban­dy­mai at­gai­vin­ti sa­vo duk­te­ri­nę įmo­nę pri­ke­liant jau spė­tus pri­mirš­ti džia­zo or­kes­trus taip pat ne­at­ne­šė lauk­tų re­zul­ta­tų. At­ro­dė, kad tė­vo ne­te­ku­sios „Blue No­te Re­cords“ kom­pa­ni­jos sie­la pa­lie­ka kū­ną.

Pa­si­trau­kus A. Lio­nui, pa­blo­gė­jo ir fi­nan­si­nė įmo­nės pa­dė­tis. F. Wolf­fas iš­lei­do ke­lis vi­siš­kai ko­mer­ci­nius al­bu­mus, bet ir šie ne­pa­dė­jo iš­si­kaps­ty­ti iš kri­zės. Jis pats 1971 me­tais mi­rė, o A. Lio­nas, kar­tą ir vi­siems lai­kams pa­li­kęs džia­zą, ne­ke­ti­no su­grįž­ti.

Tie­sa, ne vis­kas bu­vo taip ny­ku. Pir­mai­siais nau­jo­jo tūks­tant­me­čio me­tais „Blue No­te Re­cords“ pa­vy­ko per­si­vi­lio­ti ar at­ras­ti nau­jų mu­zi­kan­tų ir iš­leis­ti sėk­min­gų al­bu­mų. Taip gar­sio­jo­je džia­zo stu­di­jo­je at­si­dū­rė ir soul le­gen­da Alas Gree­nas, ir tri­mi­ti­nin­kas, mu­zi­kas, dės­ty­to­jas Wyn­to­nas Mar­sa­lis, ir džia­zą su hip ho­pu de­ri­nęs pro­diu­se­ris Mad­libas, 2003 me­tais iš­lei­dęs al­bu­mą „Sha­des Of Blue“, ku­rio kom­po­zi­ci­jos įkvė­pė bū­tent „Blue No­te Re­cors“ iš­leis­ti įra­šai. Vyš­nia ant „Blue No­te Re­cords“ at­gi­mi­mo šven­tės tor­to ta­po pa­ti No­rah Jo­nes. 2002 me­tų jos al­bu­mo „Co­me Away With Me“ vi­sa­me pa­sau­ly­je par­duo­ta dau­giau nei 26 mln. ko­pi­jų. Be to, 2003 me­tais N. Jo­nes, o kar­tu ir „Blue No­te Re­cords“ džiau­gė­si net pen­kiais „Gram­my“ ap­do­va­no­ji­mais, ku­riuos pel­nė šis al­bu­mas.