Tikrai neperdėtume sakydami, kad muzikos įrašų studija „Blue Note Records“ džiazo istorijoje užima išskirtinę vietą. Ši kompanija buvo tapusi kone šventa karve, kurios leidžiamos muzikos kokybės kvestionavimas nebuvo laikomas gero skonio ženklu.
Savo klestėjimo laikais „Blue Note Records“ iš tikrųjų diktavo džiazo madas. Kadangi džiazas buvo to meto populiarioji muzika, net galima sakyti, kad ši studija buvo tarp pirmūnių ne tik viename muzikos žanre, o visoje XX amžiaus Vakarų kultūroje.
„Blue Note Records“ JAV Antrojo pasaulinio karo išvakarėse su bičiuliais įkūrė žydų kilmės imigrantas iš Berlyno Alfredas Lionas. Vėlesniais metais žurnalistai nepiktai ironizuodavo, kad, kaip čia yra, kad geriausią Amerikos muziką įrašinėja ir leidžia atvykėlis iš už vandenyno?
Tinkamu metu tinkamoje vietoje
Vienas iš kompanijos sėkmę nulėmusių veiksnių – jos įkūrimo laikas: ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje džiazas išgyveno aukso amžių. Didžiosios depresijos metu jis buvo tapęs populiariausia šokių muzika, o muzikantai mėgavosi šlove ir puikiai uždirbdavo. Iškilo didžiausios ketvirtojo dešimtmečio džiazo žvaigždės, tokios kaip klarnetistas Benny Goodmanas (beje, žydų kilmės išeivės iš Kauno sūnus), Glenas Milleris, kurio muziką grojantis orkestras gana dažnai koncertuoja ir Vilniuje, bei Duke‘as Ellingtonas, tikriausiai girdėtas net nesidomintiems džiazu.
Kitas įrašų studijos sėkmės faktorius – pati „Blue Note Records“ vadovybė: Alfredas Lionas ir vėliau jo dešiniąja ranka tapęs vaikystės draugas Francis Wolffas. F. Wolffas iš pradžių tvarkė tik finansinius kompanijos reikalus, tačiau vėliau tapo A. Liono pavaduotoju ir, be kita ko, buvo atsakingas už „Blue Note“ leidžiamų muzikos albumų viršelius. F. Wolffo hobis buvo fotografija. Jis yra įamžinęs tikriausiai visus džiazo herojus, kuriuos įamžinti tuo metu buvo įmanoma: pianistus Budą Powellą ir Horace‘ą Silverį, būgnininką Artą Blakey, kuris su grupe „Jazz Messengers“ išleido kultiniu tapusį albumą „Moanin‘“, saksofono legendą Johną Coltrane‘ą, trimitu grojusį Freddie‘į Hubbardą ir kitus.
„Blue Note Records“ ir čia užėmė lyderio pozicijas. Viršeliai buvo ir aukštos meninės vertės, ir patrauklūs komerciškai. Tai A. Lionui suteikė galimybę dar plačiau atverti piniginę ir džiazo muzikantams dosniau mokėti ne tik už įrašus, bet ir už repeticijas.
Kliovėsi tik savo vertinimais
Palikti ryškų pėdsaką muzikos istorijoje „Blue Note Records“ tandemui pavyko dėl griežto išrankumo ir kitų nuomonės nepaisymo. Nesikliovimas kitų vertinimais ir buvo jų raktas į sėkmę. Jie jautė vyraujančias tendencijas, tačiau įrašinėjo tik tokią muziką, kuri patiko jiems patiems. Ir dažniausiai neprašaudavo. Štai penktajame dešimtmetyje A. Lionas nusprendė įrašyti albumą pianisto, kurį muzikos kritikai pasmerkė kaip netalentingą, o kai kurie džiazo klubų savininkai buvo įsitikinę, kad jis paprasčiausiai nemoka groti. Tas atstumtasis – fortepijono korifėjus Numeris Vienas Thelonious Monkas.
A. Lionas susivokė, kad naujųjų džiazo talentų ieškoti reikia ne tarp daugybės pianistų, daugmaž vienodai grojusių stride ir boogie-woogie stiliais, ir ne tarp prieškariu iškilusių muzikantų kartos. Džiazas sparčiai kito, įgaudavo vis naujas formas. Šios muzikos ateitis priklausė naujų idėjų kupiniems ir novatoriškai grojantiems kūrėjams. Taigi jie rizikuodavo ir paaiškėjo, kad Thelonious Monkas buvo vienas iš daugybės laimingų muzikinės loterijos bilietėlių.
„Blue Notes Records“ kuriama atmosfera teigiamai veikė ir pačių muzikantų bendradarbiavimą. Palankiomis sąlygomis dirbantys, gerai apsirūpinę džiazmenai galėjo visiškai atsidėti muzikos kūrimui. Tokioje terpėje atsirado ir taip vadinamos „blowing sessions“, kurių metu susirinkdavo anksčiau kartu negroję muzikantai ir be jokio susikaustymo improvizuodavo. Finansinė nepriklausomybė leido rinktis aukščiausio lygio džiazo modernistus, kurių albumus žmonės pirkdavo nedvejodami, nes pasitikėjo „Blue Note Records“ vadovybės skoniu. Šis tandemas kūrė Amerikos muzikos istoriją.
Konkurencija privertė siekti kompromisų
„Blue Note Records“ sekėsi labai gerai, o tokia sėkmė dažnai susilaukia kritikų bandymų sumenkinti pasiekimus. Pavyzdžiui, džiazo istorikas, kelių biografijų apie pačius iškiliausius džiazo muzikantus autorius Ericas Nisensonas praeito amžiaus pabaigoje išleistą knygą pavadino „Blue: The Murder Of Jazz“ (Blue: Džiazo žudikas). Į bandymus įkąsti jo įrašų studijai A. Lionas reaguodavo mažadug tokiais komentarais: „Nėra jokių abejonių, kad sukūrėme savitą džiazo stilių. Koks jis? Sunku pasakyti. Puikiai pamenu, kad apie mus sakydavo, esą Alfredas ir Frenkas įrašinėja tik tai, kas jiems patinka. Tai visiška tiesa! Net galėčiau patikslinti: įrašinėdami džiazą, mes bandėme kliautis savo intuicija.“
Vėlesniais dešimtmečiais, kai pradėjo populiarėti rokenrolas ir soul stiliaus muzika, „Blue Note Records“ džiazui teko su jomis konkuruoti. Tapo sunkiau laikytis tokios pat bekompromisės pozicijos kaip iki tol. Naujieji stiliai neabejotinai darė įtaką džiazui. Jis išsišakojo į muziką, pagal kurią galima šokti, ir į muziką, kurios galima tik klausyti. Pastaroji nebuvo komerciškai sėkminga, tai „Blue Notes Records“ vadovybę ir paskatino ryžtis pirmiesiems kompromisams. Jų įrašinėjamuose albumuose atsirado Lotynų Amerikos ritmų ir kitų Karibų jūra kvepiančių elementų.
Be to, džiazo prieangyje jau lūkuriavo naujokas – laisvasis džiazas (free jazz), pagal kurį vis dar buvo galima šokti, bet kurio nevaržė nei melodijos, nei harmonijos, nei ritmo apribojimai. Nors A. Lionas ir F. Wolffas vengė kraštutinumų, radikaliai naujų stilių, į naujo vėjo gūsį negalėjo nekreipti dėmesio. Iškilo dilema: kaip nubrėžti aiškią ribą tarp to, kas buvo vadinama tikra „Blue Note“ muzika ir tarp į madą nesulaikomai besiveržiančių avangardinių garsų.
Atgimimas. Norah Jones
Laikai keitėsi: rokenrolas, ritmenbliuzas ir soulas grasino visiškai užgožti džiazą, o avangardizmas visai netikėtai atvedė į tamsų ir gūdų akligatvį. Tokiais sunkiais laikais buvo ryžtasi sudėtingam, bet neišvengiamam žingsniui – parduoti „Blue Note Records“.
1965 metais „Blue Note Records“ įrašų studiją nupirko kompanija „Liberty Records“. Nors atrodė, kad gyvenimas toliau teka įprasta vaga, keli geri muzikantai vis dėlto perėjo į naujųjų savininkų kompaniją, o 1967 metų liepą, vieno iš įrašų metu A. Lionas staiga pajuto, kad metas trauktis. Jis atsistatydino iš einamų pareigų ir „Blue Note Records“ į savo rankas perėmė F. Wolffas. Nuo tada viskas ėjo tik blogyn: rokas ir popmuzika persiviliojo didelę dalį džiazo auditorijos, o „Liberty Records“ bandymai atgaivinti savo dukterinę įmonę prikeliant jau spėtus primiršti džiazo orkestrus taip pat neatnešė lauktų rezultatų. Atrodė, kad tėvo netekusios „Blue Note Records“ kompanijos siela palieka kūną.
Pasitraukus A. Lionui, pablogėjo ir finansinė įmonės padėtis. F. Wolffas išleido kelis visiškai komercinius albumus, bet ir šie nepadėjo išsikapstyti iš krizės. Jis pats 1971 metais mirė, o A. Lionas, kartą ir visiems laikams palikęs džiazą, neketino sugrįžti.
Tiesa, ne viskas buvo taip nyku. Pirmaisiais naujojo tūkstantmečio metais „Blue Note Records“ pavyko persivilioti ar atrasti naujų muzikantų ir išleisti sėkmingų albumų. Taip garsiojoje džiazo studijoje atsidūrė ir soul legenda Alas Greenas, ir trimitininkas, muzikas, dėstytojas Wyntonas Marsalis, ir džiazą su hip hopu derinęs prodiuseris Madlibas, 2003 metais išleidęs albumą „Shades Of Blue“, kurio kompozicijos įkvėpė būtent „Blue Note Recors“ išleisti įrašai. Vyšnia ant „Blue Note Records“ atgimimo šventės torto tapo pati Norah Jones. 2002 metų jos albumo „Come Away With Me“ visame pasaulyje parduota daugiau nei 26 mln. kopijų. Be to, 2003 metais N. Jones, o kartu ir „Blue Note Records“ džiaugėsi net penkiais „Grammy“ apdovanojimais, kuriuos pelnė šis albumas.
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
