„Dėdulė“ Vytautas Landsbergis neturi moralinės teisės kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę

Prof. Vytautas Bernatonis viename interviu „Laisvam laikraščiui“ labai teisingai pasakė: „Apie teisingumą Sausio 13-osios byloje kalbėti neverta, jei V. Landsbergis apklausiamas joje kaip liudytojas, o ne kaip kaltinamasis“. Ir iš tikrųjų, niekas Lietuvos nepriklausomybei nėra tiek daug žalos padaręs, kaip vadinamasis „patriarchas“ – Vytautas Landsbergis!..

Panašiai kaip ir Raudonoji Dalia, „Dėdulė“ V. Landsbergis – tai okupantų statytinis, o ne asmenybė, kurią tauta buvo įpareigojus nuveikti rimtus darbus!.. Tarybiniais metais jis nesireiškė jokiose Lietuvos nepriklausomybės kovose. Jo nematėme mes ir 1987 m. rugpjūčio 23 dienos mitinge, kai buvo pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas. V.Landsbergis nedalyvavo ir Verkiuose, rengiant ir aptariant Sąjūdžio įkūrimą.

Steigiantis Sąjūdžiui 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje jis pasirodė ne kaip aktyvus veikėjas, o tik kaip pašalinis stebėtojas. Net ir per Sąjūdžio tarybos rinkimus salėje jo jau nebuvo, matyt, turėjo „svarbesnių“ reikalų... Į istoriją V.Landsbergis atėjo tik tada, kai pagrindinis Lietuvos istorijos klausimas jau buvo išspręstas.

Po tragiškos lietuvių partizanų kovos pokario metais buvo aišku, kad ne ginklai nulems šios kovos baigtį, ir ne viena Lietuva dalyvaus išsivadavimo iš TSRS kovos finalinėse grumtynėse. Tauta turėjo imtis dvasinio ginklo – išsaugoti savo kalbą, kultūrą, išsaugoti istorinę atmintį.

Tarybinė sistema, varžydama okupuotų tautų teises, stabdė ir kiekvienos tautos ekonomikos plėtojimąsi, varžė kiekvienos tautos kūrybiškumą. Ilgus metus buvo akivaizdi praraja tarp Vakarų ir Rytų. Po tragiškų Vengrijos įvykių sekė ideologinė kova Čekoslovakijoje, Lenkijoje ir kitur. Atotrūkis tarp Rytų ir Vakarų nuolatos didėjo. Komunistinė prievarta negalėjo įveikti vis didėjančio ir stiprėjančio pavienių tautų veržimosi į laisvę ir nepriklausomybę.

Po Romo Kalantos susideginimo Kaune 1972-ųjų pavasarį, lyg ir pranašiškas ženklas, lietuvių tauta pradėjo naują išsivadavimo kovos etapą. Jis sutapo su pogrindžio leidinio „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“ ir kiek vėliau „Aušros“ atnaujinimu bei serija naujų leidinių – „Perspektyvos“, „Rūpintojėlis“, „Laisvės šauklys“ ir kt. Tie leidiniai patekdavo ir į Valstybinę Lietuvos muzikos ir meno akademiją, kur susilaukia ne tik skaitytojų dėmesio, bet nuoširdaus talkininkavimo. Trys žinomi, iškilūs muzikai prof. Lionginas Abarius, prof. Anicetas Arminas ir doc. Viktoras Budrevičius jau tada pradėjo kurti dainas partizanų poezijos tekstams.

Rusų ir lietuvių disidentų teismai Vilniuje, akademiko, Nobelio premijos laureato Andrejaus Sacharovo lankymasis Vilniuje, kur netoli Konservatorijos, muzikos ir teatro akademijos vykdavo disidentų teismai, susilaukdavo ir konservatorijos studentų dėmesio. Tačiau p. Vytautas Landsbergis, dėdamasis aktyviu profsąjungos ir komjaunimo veikėju, atkalbinėjo studentus nuo lankymosi prie teismo rūmų, ir apskritai nuo bet kokios patriotinės veiklos.

Kai tuo tarpu aktyvesni akademijos dėstytojai ir studentai domėjosi Lietuvos atgimimu, ieškojo kontaktų ne tik su Pabaltijo ar Rusijos pasipriešinimo dalyviais, bet ir su Vakarų pasaulio šalimis.

V. Landsbergis vadinamojoje pertvarkoje (rus. „perestroika“) pasirodė tik tada, kada jau buvo atliktas formalus laisvojo Lietuvos jaunimo atsiskyrimas nuo TSKP. Tas atsiskyrimo nuo TSKP darbas jau ne vienerius metus buvo atliekamas pogrindžio „Perspektyvų“ žurnalo bei kitos disidentinės spaudos.

V. Landsbergis faktiškai nustūmė laisvės judėjimą nuo konkrečių darbų ir Lietuvos problemų, pasuko jį prisitaikymo ir asmeninės karjeros keliu.

Kai mūsų tautai ypač buvo reikalinga santaika ir dvasinių jėgų suartėjimas, jis daugelį šviesių žmonių atstūmė nuo to judėjimo, sukeldamas konfliktines situacijas!..

Sausio 13-osios įvykiai kaip tik ir buvo sukelti nenoro protingai ir taikingai vesti žmones į dvasinį suartėjimą ir žmonių teisių gynimą. Todėl V. Landsbergis traktuotinas ne kaip santaikos proceso skatintojas, o griūties proceso sukėlėjas.

Parengė Juozas Ivanauskas