Kolis, Genšeris, Gorbačiovas. |
Šitą dokumentą, kuris ilgai buvo įslaptintas, Britanijos Nacionaliniame archyve rado amerikiečių politologas Džošua Šifrinzonas (Joshua Shifrinson). Dokumente rašoma apie JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministerijų sekretorių susitikimą Bonoje 1991 metų kovo 6 dieną.
Susitikimo tema buvo Lenkijos ir kitų Rytų Europos šalių saugumas. VDR ir VFR susivienijo prieš penkis mėnesius iki susitikimo. Jau daug mėnesių politikai Varšuvoje ir Budapešte signalizavo apie savo suinteresuotumą Vakarų valstybių sąjungomis. Ir dokumentas įrodo, kad tuo momentu britai, amerikiečiai, vokiečiai ir prancūzai buvo vieningi: Rytų Europos šalių narystė NATO – „nepriimtina“.
Ypač įdomus šiame dokumente yra Vokietijos atstovo Jurgeno Hrobogo (Jürgen Hrobog) pastebėjimas: „Derybų 2+4 formatu metu nedviprasmiškai paaiškinome: NATO nebus plečiama į kitą Elbės krantą. Todėl mes negalime pasiūlyti Lenkijai ir kitoms Rytų Europos šalims narystės NATO.“ Priminsime, kad derybos 2+4 buvo VFR ir VDR derybos su keturiomis nugalėtojomis Antrajame pasauliniame kare (Britanija, TSRS, JAV, Prancūzija).
Dar 1993 metais – toli iki Putino režimo atsiradimo – rusai tvirtino, kad tuomet paskelbti NATO plėtros planai prieštarauja 2+4 derybų dvasiai ir po šių derybų atsiradusiam dokumentui. Sprendžiant iš dokumento, rusai savo prieštaravimus grindė oficialiais VFR vadovybės – kanclerio Helmuto Kolio (Helmut Kohl) ir Hanso-Ditricho Genšerio (Hans-Dietrich Genscher) – patikinimais.
Amerikiečiai 1991 metais irgi matė situaciją būtent taip, kaip ją šiandien vaizduoja Putinas, – kaip negalimybę plėsti NATO. Jeigu tikėti dokumentu, JAV atstovas Raimondas Zaitcas (Raymond Seitz) sutiko su Hrobogu ir pasakė: „Mes aiškiai patikinome Tarybų Sąjungą – 2+4 ir kitų derybų metu – kad mes nesiruošiame gauti jokios naudos iš tarybinių pajėgų atsitraukimo iš Rytų Europos. NATO neturi plėstis į Rytus – nei formaliai, nei neformaliai.“
Vis dėlto po Berlyno sienos griūties Vakarai taip ir nepasirašė su Kremliumi juridiškai įpareigojančio susitarimo, kuris užkirstų kelią NATO plėtrai. Tačiau panašu, kad visi tų derybų dalyviai elgėsi sąžiningai. Po Gorbačiovo pažadų demokratizuoti TSRS atrodė, kad imperija Rytuose pasiruošusi reformoms, Gorbačiovas netgi žadėjo apsvarstyti TSRS prisijungimo prie NATO variantą. Atsakydami, Kolis, Genšeris ir kiti Vakarų politikai iš tikrųjų norėjo reformuoti NATO, paversti bloką iš karinio į politinį ir rimtai skaitytis su Kremliaus interesais. Buvo tikimasi, kad tikrai nebus prieita iki konflikto dėl NATO plėtros į Rytus.
Šaltinis: spiegel.de