„Drąsos kelias“ – nerealizuota galimybė

2012 m. kovo 19 d. LR teisingumo ministerija įregistravo politinę partiją „Drąsos kelias“ (DK). Tad šis nemenką triukšmą šalies politinėje arenoje sukėlęs darinys gyvuoja jau dvejus metus. Kovo 15 d., šeštadienį, Kaune įvyko DK suvažiavimas. Jis užsitęsė viso labo truputį daugiau nei valandą.

Šįsyk jis nesulaukė jokio žiniasklaidos dėmesio. Viena vertus, paradoksalu, nes DK yra ne viena iš daugybės partijų dėl savo parlamentinio statuso, nes turi frakciją Seime. Kita vertus, nieko nuostabaus, nes jei reikėtų parodyti bent vieną pastaruoju metu šios partijos parodytą iniciatyvą politikos lauke, tektų ilgai krapštyti galvą.

DK yra apėmusi visiška politinė impotencija. Ta pati, kuria serga ir kitos šalies politinės jėgos. Tas pats uždarumas nuo pilietijos, siauri partiniai interesai, troškus bukumas, kitaminčių baimė, partinė inercija. Matome visą nuvytusių savybių puokštę, kuri įprastai „puošia“ mūsų politinius žaidėjus.

„Drąsos kelias“ jau baigėsi, žmonių silpnybės padarė taip, kad tas didelis potencialas, kuris buvo sukauptas, išsibarstė, ištirpo“, – neseniai žiniasklaidai pareiškė DK frakcijos Seime narys Algirdas Patackas.

Deja, tokia niūri diagnozė apnuogina skaudžią tiesą – DK, turėjęs galimybę demokratizuoti šalies politinę sistemą, tokia jėga netapo. Juk pagrindinė DK susibūrimo idėja buvo telkti antisisteminį darinį kaip atsvarą vadinamosioms sisteminėms partijoms, kurios daro viską, kad į šalies politinį gyvenimą neateitų naujos jėgos bei stiprios asmenybės ir neįvyktų Lietuvos atnaujinimas.

Kitas deklaruotas šios partijos prioritetas buvo susijęs su padėtimi teisėsaugoje. Kaip žinome, teisėsaugos būklė yra tiesiog nepakenčiama, tad noras atkurti teisingumą Lietuvoje buvo puikiai suprantamas ir vertas paskatinimo.

Pastarasis prioritetas, neturint politinės galios, yra praktiškai neįgyvendinamas, bet tapti konsoliduojančiu veiksniu, kovojant prieš partinę nomenklatūrinę sistemą, už teisingumą, krašto politinėje arenoje nėra misija neįmanoma.

Paprasčiausiai DK ištiko tai, kas galėjo įvykti blogiausia, – ji nesiskiria nuo kitų partijų. Vėl buvo užlipta ant to paties grėblio, kuris išdaužė daugybę partinių darinių. Tiesa, yra vienas ryškus skiriamasis bruožas – DK buvo itin akcentuojama Kedžių šeimos drama. Deja, kad ir kokie kilnūs būtų tikslai, vienos šeimos istorija negali tapti pagrindu gimti stipriai politinei jėgai. Kaip ir naivu manyti, kad vienoj šeimoj ir giminėj gali staiga atsirasti keli talentingi politikai, kaip manoma DK viršūnėse.

Tačiau būta dar rimtesnių klaidų. Juk DK taip ir nepasiryžo kviesti į savo gretas vietinių bendruomenių lyderių, kurių bijosi kitų partijų vadai, neprisitaikėlių, idealistų, kurių yra visur ir dažnai yra ignoruojami bei marginalizuojami. DK kovos su neteisingumu šūkis galėjo patraukti ne vieną tokį kovotoją į savo pusę, tik tokius žmones reikėjo pastebėti ir bendradarbiauti su jais.

DK ne tik nesiėmė bendradarbiauti su pozityviomis ir permainų šalyje trokštančiomis jėgomis, bet atsiribodavo nuo jų. Puikia iliustracija galėtume laikyti ir DK paramą prezidentinėse batalijose Rolandui Paulauskui – žmogui, kuris traukia senųjų kairiųjų tvaiku atsiduodančią dainelę apie Lietuvą tarp Rytų ir Vakarų. Nekalbant apie tai, kad įvykių Garliavoje metu viešai išsakytos R. Paulausko pozicijos neteko girdėti.

Būtų neteisinga DK demonizuoti, klykti apie plaunamus milijonus ar vaizduoti iš šios partijos Kremliaus projektą, – taip elgiasi tie, kuriems DK tapo jų nerealizuotais lūkesčiais.

DK galėjo tapti nauju žodžiu šalies politinėje sistemoje. Deja, realybė yra kitokia, ir lieka viltis, kad DK klaidų skaudžias pamokas išmoks visi, kuriems atsakomybės jausmas dėl šalies ateities dar neatbuko.