Emanuelis Makronas kaip politikas atsirado iš niekur, lygiai kaip ir mūsiškis Gabrielius Landsbergis

Neseniai patriarchas Vytautas Landsbergis paskelbė įžvalgą su klaustuku pavadinimo gale – „Vokietijos žlugimas?“.

Neilgai laukus nuo senelio nutarė neatsilikti ir anūkas, Žmonių partijos vadovas Gabrielius Landsbergis, paskelbdamas analitinę analizę, kurios pavadinime taip pat gale yra klaustukas – „Didysis Europos lūžis?“.

Kviečiame susipažinti su šiomis G. Landsbergio mintimis.

Didysis Europos lūžis?



Jei vėlai vakare, kai Europos Vadovų Tarybos koridoriuose baigiasi eilinis derybų raundas dėl pagrindinių ES vadovybės pozicijų, klausytumėtės labai atidžiai, išgirstumėte braškantį didįjį aljansą. Didįjį aljansą tarp Vokietijos ir Prancūzijos ir tarp tradicinės politinės dešinės ir kairės, kuris atvėrė kelią daugeliui pokarinės Europos sprendimų.

Stebėtojui gali pasirodyti, kad dabartinė padėtis niekuo nesiskiria nuo buvusios prieš penkerius, dešimt ar dvidešimt metų – partijos kaunasi ir varžosi dėl geresnių pozicijų, kad padidintų savo įtaką. Tačiau, mano manymu, šįkart padėtis yra kitokia.

Didysis laužytojas

Emanuelis Macronas kaip politikas atsirado iš niekur, kad įrodytų, jog laikai pasikeitė. Jis sukūrė savotišką politinį startuolį, turėdamas tikslą pertvarkyti seną, nelanksčią ir neefektyvią politinę sistemą. Pirmoji kova prieš tradicinius politinius varžovus namuose pasirodė ne tokia ir sunki. Dešinieji (EPP) ir kairieji (S&D) Prancūzijoje dabar yra vos matomi ir nepanašu, kad galėtų rimtai sugrįžti. Todėl Macronui aktualus klausimas: kas toliau? Paneuropiniai partijų sąrašai nesimaterializavo, kaip ir neatsirado atskira politinė grupė Europos Parlamente. Išsikeltos ambicijos rezultato čia nepasiekė. Tačiau ir nesustabdė.

Kaip būna ir su visais startuoliais, pagrindinis tikslas – plėstis ir toliau pardavinėti, kad būtų pademonstruotas nors koks realus rezultatas prieš pirminį viešą akcijų platinimą (IPO). Europos Parlamento rinkimai turėjo tapti IPO, bet nepavyko. Todėl pagrindinių ES vadovybės pozicijų iškovojimas – paskutinė galimybė įrodyti politinio startuolio efektyvumą. Jei to nepavyksta padaryti, kyla pavojus, kad kiti startuoliai (kaip ir realiam pasaulyje) perims inovatoriaus vietą ir palaidos Emanuelio projektą nesėkmingų mėgdžiotojų kapinėse.

Besikamuojanti Europos super galia

Vokietija buvo patenkinta konsensusu tol, kol ji žinojo, kad turi pranašumą priiminėjant sprendimus ES. Viskas priklausė nuo asmenybių. Helmutas Kohlis sukūrė bendrą euro valiutą ir įtvirtino europinę partinę sistemą. Jas apsaugojo ir perdavė Angelai Merkel. Ji išlaikė ir užtikrino Europos stabilumą per krizes ir prie skirtingų aplink ją besikeičiančių vyriausybių. Vokietijos kancleriai buvo Europos politinio variklio šerdyje. Ir jų stabilumas užtikrino Europos stabilumą. Dabar aiškumas pasibaigė. Annegret Kramp-Karenbauer (AKK) gali tęsti tą pačią kryptį, bet niekas Europoje nėra tikras.

Ar ji išlaikys valdžią taip stabiliai, kaip Angela Merkel? Ar Vokietija atsilaikys prieš didįjį lūžį? Nėra aišku, ar Vokietija ir toliau bus Europos stabilumo ašis, nes nėra aišku, kas bus naujasis (naujoji) kancleris/-ė, ir kokia galima naujoji koalicija Vokietijoje. Nuo Vokietijos valdžios stabilumo priklausys ir Vokietijos indėlis į ES stabilumą.

Išsiskiriantys tikslai

Dešimtmečius ES buvo valdoma konsensusu ir kompromisu. Sprendimai dėl asmenybių į pagrindines ES pozicijas būdavo kompromisiniai. Tai sukurdavo komiškas situacijas, kada JAV lyderiai būdavo priversti kelti klausimus – „Jei noriu kalbėtis su Europa, kam aš turėčiau skambinti?“ Tačiau tokia padėtis galbūt greit baigsis – didysis kompromisas gali netrukus subyrėti.

Macronas siekia pokyčių ir nori įrodyti, kad senoji sistema neefektyvi. Priešingu atveju bus įrodyta, kad neefektyvus yra jis pats. Merkel (ir AKK) reikia įrodyti priešingai – kad Europos šerdis yra stipri, stabili ir efektyvi. Tai gali lemti, kad kandidatai į europines pozicijas bus nebe kompromisiniai, bet iš tikrųjų tie, kuriems būtų skambinama, jei kas norėtų pasikalbėti su Europa. Todėl ir Merkel pavardė minima tarp potencialių kandidatų į Europos Komisijos Prezidentus. Net jei ji ir neužims šių pareigų, nominantas bus jos politinės galios tąsa.

Tas pats tinka ir Emanueliui Macronui. Net ir žinodamas, kad Michelis Barnier neturi realaus partinio palaikymo Prancūzijoje, jis noriai palaiko jo kandidatūrą į Europos Komisijos prezidentus, gerai žinodamas, kad į jo telefono skambutį būtų atsiliepiama pirmiausia.

Vienaragių kapinės

Kaip ir visų geriausių startuolių atveju – išgyvenimo raktas yra ne sukuriamas virsmas ar lūžis (angl. disruption) savaime, bet sukuriamo produkto vertė. Lūžis yra tik šalutinis žmonių apsisprendimo efektas, kai pasirenkamas geresnis produktas vietoje nebepatrauklaus. 99 procentai startuolių miršta dar iki IPO, nes jie yra novatoriški, tačiau nenaudingi.

Tas pats tinka ir naujoms partijoms. Tam, kad iš tiesų padarytum lūžį, pirmiausia turi įrodyti, kad esi naudingas. O politinėse sistemose naudingumas ateina su patikimumu, prognozuojamumu ir tvarumu. Todėl nauja partija tampa realia jėga arba miršta. Naujiena yra nauja tik vieną dieną, nes kita nauja diena atneša jau ir kitą naujieną.

Kadaise ir Apple, kai buvo naujausias startuolis, pasirinko IBM, kaip savo pagrindinį taikinį, atskiriant save nuo tokių korporacijų. Sukuriama vertė padėjo Apple ne tik išlikti, bet ir tapti viena didžiausių pasaulio kompanijų. Ir kartu… ta pačia korporacija, kurias sugriauti žadėjo įsikurdama. Šis eiliškumas turėtų šiek tiek nušviesti ir politinių startuolių ateitį – adaptuosies arba išnyksi. Nes pats politinio lauko pamatas tiesiog nepasiduoda laužymui.

Paskutinė pastaba

Didysis lūžis neprivalo įvykti. Ką turi sistemos laužytojai, tai – atnaujintas pažadas rinkėjams, kad politikai iš tikrųjų jų klausysis. Tai yra tai, ko reikėjo senųjų partijų politinei sistemai – supurtymo. Tačiau ko laužytojams trūksta – tai galimybės ištesėti savo pažadus, nes jie paprastai remiasi tik viena idėja, o ne struktūra, kaip senosios partijos. Todėl jei Macronas išties nori prisidėti prie Europos ateities, jis privalo tapti integralia jos dabarties dalimi. Ir palikti laužymą naujiems būsimiems startuoliams. Taip pat ir senosios partijos turi išgirsti rinkėjų žinutę, jog nebegalima daugiau vengti klausytis savo elektorato.

Gabrielius Landsbergis