„Foreign Policy“: Nekaltinkite Baltarusijos. Kaltinkite Briuselį

„Tai hibridinė ataka, o ne migracijos krizė“, - savo tviteryje lapkričio 10 dieną parašė Europos komisijos prezidentė Ursula fon der Lejen (Ursula von der Leyen) apie tūkstančius migrantų, kuriuos Baltarusijos režimas atvežė prie Lenkijos sienos.

Tai, be abejo, ir viena, ir kita. Tačiau Europos Sąjungos lyderių atsisakymas pripažinti šią realybę iš dalies paaiškina, kodėl ES užgriuvo šitas chaosas.

Praėjo šešeri metai nuo paskutinės migracijos krizės Europoje, tačiau suaugusieji ir vaikai iš karo veiksmų zonų ir neįvykusių valstybių vis dar užspausti tarp kariuomenės ir spygliuotos vielos, maldaudami, kad juos įleistų.

Jų atsiradimą prie rytinės ES sienos inicijavo ir visokeriopai rėmė Baltarusijos diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos saugumo tarnybos. Tačiau paniška ir karinga ES reakcija į visai valdomą migracijos problemą ir yra kaip tik tai, kuo naudojasi priešiški žaidėjai.

Tai, kad Baltarusijos režimas veikia susitaręs su plėšriais kontrabandininkais, įtikinėjančiais vilties netekusius irakiečius išparduoti savo turtą ir leistis į nelemtą kelionę į Rytų Europos miškus, yra tiesa.

Tačiau šių žmonių istorija retai kada minima.

Lukašenkos nejaudina nei jų likimas, nei tai, nuo ko jie bėga. Bet Europai reikia susimąstyti. Tačiau savo peršama humanitarinės problemos militarizacija ES išplauna pačią prieglobsčio sąvoką ir griauna tuos pamatus, kurie teoriškai turėtų skirti ją nuo „blogiečių“.

Šią vasarą aš kurį laiką praleidau prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos ir pabendravau su žmonėmis, kuriems nepatinka, kad vyriausybės ir žiniasklaidą juos vaizduoja kaip pėstininkus svetimame žaidime.

„Mes suprantame, kad Baltarusija ir Europa nesutaria, - pasakė man vienas jaunas somalietis. - O apie Lukašenką aš nežinau. Viskas, ką aš žinau, yra tai, kad Baltarusija atvėrė mums duris, bet atvažiuoti čia mūsų niekas nevertė.“

Vienas paauglys iš Eritrėjos, pabėgęs nuo šaukimo į karo tarnybą, man pasakė: „Aišku, kad mes nelegalūs. Kito kelio nėra.“

Reaguodamos į migrantų antplūdį prie savo sienų, Lietuva, Lenkija ir dešimt kitų ES šalių paragino Briuselį „pritaikyti esamą teisinę bazę naujai realybei“.

Tai ne kas kita, kaip raginimas ignoruoti Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių ir įteisinti negalinčių apsiginti žmonių, atsidūrusių pavojingoje situacijoje, išvaikymą.

Kai aš pasakiau Lietuvos užsienio reikalų ministrui, jog Baltarusija kankina savo pačios piliečius ir todėl vargu ar atrodo saugia šalimi, į kurią galima išsiųsti prieglobsčio prašytojus, jis atšovė: „Bet afganistaniečių jie gi nekankina“.

Belieka tik tikėtis, kad jis teisus, nors Baltarusija nedega noru humaniškai išspręsti problemą, ji neturi veikiančios stovyklų sistemos ir jai iš principo nusičiaudėti ant viltį praradusių žmonių, pastarąsias savaites šąlančių iki mirties prie jos sienos.
 
Lenkija jau anksčiau neįsileisdavo pabėgėlių iš despotiškos RF Čečėnijos respublikos, o taip pat iš Vidurio Azijos autokratijų, tokių, kaip Tadžikistanas, todėl palieka juos likimo valiai Baltarusijoje.

Tuo pačiu metu ji kartu su Lietuva išduoda humanitarines vizas ir organizuoja humanitarinius koridorius baltarusių disidentams. Tačiau tų, kurie gelbėjasi bėgdami nuo Afganistano talibų ir Somalio islamistų, laukia kitoks likimas. Kodėl?

Prieglobsčio suteikimo klausimas paprastai sprendžiamas šalyje, į kurią prieglobsčio prašytojas pirmiausia atvyko. Todėl žmonėms tenka ilgai būti šalyse, į kurias jie net nesiruošė atvykti.

Šią sistemą sukūrė turtingos Šiaurės šalys tam , kad deleguoti delikatų prieglobsčio suteikimo procesą silpnoms pasienio Viduržemio jūros ir Rytų Europos šalims.

Tokiu būdu šios šalys išsaugo liberalųjį fasadą, garsiai reikalaudamos užtikrinti žmogaus teises, o visas purvinas migracijos suvaldymo darbas tenka mažiau turtingoms periferijos vyriausybėms.

Šaltinis: foreignpolicy.com