 |
| A. Anušauskas (kairėje) ir John Legend. |
Anušauskinių KGB sąrašų skelbėjas, istorijos klastotojas, Žmonių partijos atstovas Arvydas Anušauskas pasidalino įžvalgomis savo naujausioje analitinėje analizėje pavadintoje „Orumo kodas. Ar partizanai klausytų Stingo ir Johno Legendo dainų?“.
„Norintieji iššifruoti lietuvio istorijos supratimą neturėtų nuolat baksnoti naujausiais istoriniais tyrinėjimais. Supratimas, kad istorijoje ne viskas buvo taip, kaip įsivaizdavai, arba kaip pasakojo tavo tėvai ar seneliai, ateina palaipsniui. Net ir okupacijos laikotarpio persekiojimus pergyvenusiose šeimose tas supratimas yra skirtingas. Ne viskas, kas buvo patirta, dėl ko buvo aukojamasi, buvo pasakojama ar perduodama vaikams ar anūkams. Šiems jau patiems tenka aiškintis… Mane vis pasiveja prisiminimai apie prieš du dešimtmečius atsitiktinai sutikto laisvės kovų dalyvio, paprasto ūkininko požiūrį. Paklaustas, ar turi laisvės kovų dalyvio pažymėjimą, jis pyktelėjo: „man iš valstybės nieko nereikia, man Lietuva viską jau davė“. Jis turėjo savo požiūrį į istorinius įvykius, santykį su valstybe. Jo orumas neleido to keisti.
Kai mus mėgina prievarta atvesti į tikėjimą (plačiąja šio žodžio prasme), laukia ilgas karas arba negatyvi atmetimo reakcija. Modernios tautos istorija visada apsivėlusi įvairia mitologija, kuri irgi yra mūsų istorijos supratimo dalis. Pavyzdžiui, jei kalbame apie partizaninį karą, pabrėžiame, jog kovojome vienui vieni. Tačiau pasipriešinimo kovotojai tikrai nenorėjo kovoti vieni. Buvo dideli (tegul ir nepagrįsti) lūkesčiai, kad laisvasis pasaulis mums padės. Ir padėjo, nors tą paramą pajutome ne iš karto, o gal net ir kurį laiką tiesiogiai nejutome. Gal nepradėjo naujo karo dėl Baltijos tautų, tačiau atsisakė pripažinti okupaciją ir aneksiją. Kiek tai svarbu – dauguma mūsų pajuto tik po pusės amžiaus okupacijos. Ir tai juntama iki šiol, kai Putino režimo apologetai vis bando kvestionuoti Baltijos valstybių teisėtumą. Atgimstanti Lietuvos valstybė prieš beveik tris dešimtmečius galėjo oriai priminti didžiosioms demokratijoms savo teises.
Kai mums teigia, kad dalis mūsų tautiečių buvo vieno ar kito okupanto kolaborantai arba, geriausiu atveju, prisitaikėliai, ir mėgina konstruoti tik tuo paremtą istorijos pasakojimą – tiesus kelias į negatyvią atmetimo reakciją. Kas jau kas, bet okupuota tauta sugebėjo išlikti pasinaudodama visomis galimybėmis ir jos požiūris į kolaboravimą ar prisitaikėliškumą turi visą atspalvių spektrą. Čia nėra vien tik juodai balti atspalviai. Čia galimybė kartais pamatyti tai, ką didesnės tautos gali sau leisti ignoruoti. Čia viskas, kas neprieštarauja Dekalogui, galėjo būti pateisinama. Svarbiausia nežudyk, negeisk svetimo turto, nekalbėk netiesos. Kiekvienas Lietuvos okupantas pirmiausia stengėsi, kad būtų peržengtos šios ribos. Lietuvių tauta turėjo orių žmonių, kurie jokiomis aplinkybėmis neleido sau peržengti šių ribų, net mirties akivaizdoje: slėpė pasmerktus žydus, gelbėjo pabėgusius tremtinius, slapstė laisvės kovotojus, gelbėjo artimuosius nelygioje kovoje su okupantu… Tai supratus, lengviau kalbėtis ir ieškoti supratimo visuomenėje, kuri atmes bet kokį vienpusišką, primetamą požiūrį, suprasdama spaudimą, kaip tautos orumo žeminimą. Čia jau galima prisiminti ne vieną pastarojo meto diskusiją apie istoriją ar istorinę asmenybę, kai diskusijos apie tai pasibaigdavo nesėkmingai ar net skandalingai. Sunkiai besiskinantis kelią ir meninis tautos patirtų išgyvenimų įprasminimas taip pat atspindi lėtai ir nelengvai besikeičiančią situaciją, kuri siejama su istorija ir savęs toje istorijoje suvokimu. Esu įsitikinęs, kad mūsų XX a. vidurio istorijos herojai, rezistencijos dalyviai, 20–23 metų jaunuoliai, atsidūrę dabartiniame pasaulyje, daug ko gal ir nesuprastų, tačiau tikrai išlaikytų savo orumą… Matyt su malonumu klausytųsi ketvirčio amžiaus senumo Stingo dainos „Shape Of My Heart“ ar naujausios John Legend dainos „Preach“… Žinoma, tai nėra istoriškas požiūris. Bet negi kai kam (ypač smerkiantiems tuos „netikėlius“ lietuvius, kurie tai „pavėluotai priešinosi“, tai nesuprato jog „pasipriešinimas beviltiškas“, nes naciams priešinosi be ginklo, o sovietams – su ginklu…) atrodo, jog dabarties požiūrius į visuomenės ir žmonių santykius, istorinius įvykius perkelti į praeitį ir pagal tai tą praeitį vertinti yra normalu? Bet viskas mūsų, o ne kieno nors kito rankose – lietuvių tautos orumo kodas vis dar šifruojamas“, - parašė A. Anušauskas.
P. S. Nenaujausias, bet ir neseniausias John'o Legend'o hitas „A Good Night“:
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
