„Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ (KAD) Miegėnuose – aptartas kiekvienas „kad“

Liepos 13-16 d. nekomercinis edukacinis projektas „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ (KAD) aplankė kaimą Kėdainių rajone – Miegėnus.

Miegėnuose keliais ir gatvėmis skraido saldus gyvenimas – bitės. Čia daug ir puikios „avilių architektūros“, medžio drožybos. Gausu šunų (kartais jie pavaduoja tvoras) ir nė vieno taip būdingo sostinei užrašo apie jų piktumą, silpnus nervus. Miegėnai – ambicingas ūkininkų kaimas upelio Nykio pakrantėje, artimiausias Paberžės (4 km) palydovas.

Vedama į orumą pakylėjančio požiūrio, kad „vaikai gimsta ore, ir galva nuo pat pradžių būna tokiame pat aukštyje kaip suaugusio žmogaus; o jau paskui mes augame žemės link“*, kelių savanorių, ne vien architektų, komanda atvyksta į vieną iš pasirinktų miestelių, kad su vaikais ir jaunuoliais ką nors sukurtų savo aplinkoje, pasidžiaugtų ne tik sėkmėmis, bet ir iššūkiais. Kad tai vyktų, dažniausiai įsitraukia vietos suaugusieji. Kuo jų daugiau, tuo dirbtuvių „kamuolys“ įgauna daugiau smarvės ir pagreičio, palikdamas abejingus užnugary. Su jaunaisiais dalyviais kartu atrandami, pagaminami daiktai, atpažįstami arba nutiesiami ryšiai. Tie saitai nejučia užkliudo, apkabina dalyvaujančius žmones ir taip tampa matoma konkrečios vietos ir architektūros paskirtis. Kad būtų dar įdomiau, rimta ir tikra, savanoriai su jaunuomene paprastai sulaužo kokią nors vietos tvarką. Nebūtina jos keisti, užtenka suvokti.

Iš pradžių tyrinėjama, piešiami žemėlapiai, griaunami vieni kitų stereotipai. Savanoriai klausosi šeimininkų, drauge apeinama teritorija. Atpažįstami savi norai ir intencijos. Vėliau šeimininkai klausosi (arba ne) svečių. Jaunimas mokomas mastelio ir erdvių žosmės: „Tai, kas mums atrodo kaip kibiras vandens, – jis parodė į vandens kibirą, – skruzdėlės požiūriu, yra bekraštis vandenynas, dramblio požiūriu – stiklinaitė gaivaus gėrimo, o žuvies požiūriu, suprantama, namai.“* Apsisukimas apie kulną savoje aplinkoje gali nustebinti, nustelbti net „Guliverio keliones“. Tik tapk stebėtoju, peržengiančiu savo vaikų žaidimų aikštelės ribas.

Suslėgtame laike, per mažiau nei tris dienas, atkakliai ieškoma, iš kokių medžiagų įgyvendinti idėjas, sugalvojama - projektuojama, aptariama - suderinama, gaminama - pastatoma. Spalvinama, šlifuojama, pjaunama, ravima, matuojama – kas duria po ranka, verčiama į liečiamąją „KAD architektūrą“. Nepamirština, kad dalyviai buvo skrupulingai šokdinami pasitikėjimo, nepasitikėjimo, klaidų ir žinojimo bangų.

Daug diskusijų sukėlė būsimo Miegėnų bendruomenės centro pagrindinio fasado siena, kuri su vaikais buvo perdažyta baltai. Tarsi baltas katinas perbėgo kelią – tarp dalyvių kilo diskusijų dėl šio prieangio estetikos. Palikti „tik baltą“ paprastumą? Ar gali tai, kas svarbu, likti minimalistiška? O gal būtina čia pavaizduoti tai, kas svarbiausia kaime? Galbūt ateity bus reikalingas netgi „piešinio sienai“ konkursas? Tai šįkart buvo palikta miegėniečiams spręsti ateityje.

Toje pačioje erdvėje įkūnytos ir kitos idėjos: naujas suolas-klomba prie bendruomenės centro, sūpynės. Savanorių komanda ir dalyviai liko dėkingi ūkininkui Eugenijui Bajarūnui – suolas buvo aprėmintas jo išlaikytu ąžuolu, ūkininkas padėjo ir kai buvo gaminama, paskolino savo įrankius. Šalimais tarp beržų „nematomai“, ant lyno, „ant oro“, pakabintos sūpuoklės – pagal mažųjų dalyvių mintį reikalingos tam, kad būtų ką veikti, kol mama apsiperka šalia esančioje parduotuvėje.

Kita svarbi projekto dalis buvo urbanistinė – organizatorių komanda pastebėjo, kad su primesta „kolūkio gyvenvietės“ struktūra „pjaunasi“ neoficialus, bet kasdien naudojamas takas pro daržus link tvenkinio. Ar takas bus įteisintas, ar liks tik „vaikų ir bambalių“ keliu, liko spręsti Miegėnų gyventojams. Šiuo taku buvo nueita rezultatui pristatyti skirtoje ekskursijoje nuo tvenkinio iki bendruomenės centro. Tarsi visą projektą jungiantis elementas buvo visų jaunuolių ir vaikų kartu pagamintos paprastos konstrukcijos kėdės – iš dviejų lentų be vinių sunerti X formos krėslai, tiek atsiradę prie tvenkinio, tiek pabirę kitose miestelio vietose.

Už visokeriopą pagalbą ir medžiagas dirbtuvėms Miegėnuose KAD komanda taip pat dėkoja bendruomenės pirmininkei Daliai Dzimavičienei, mokyklos darbuotojams, ūkininkui Vidmantui Staugai ir ŽŪB „Nemunas“ vadovui Edvardui Gabinaičiui.

* citatos iš rašytojo architekto Nortono Justerio knygos „Stebuklingoji būdelė“ (2010 m., Baltos lankos, iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis).

Miegėnai (Kėdainių r.)
2013 m. liepos 13-16 d.
REZULTATAS: prie tvenkinio – mažųjų tinklinio aikštelė; prie bendruomenės centro – naujas suoliukas, baltai nudažyta fasado siena, sūpynės, perdažytas dviračių stovas; visose erdvėse – iš lentų sunertos, impregnuotos kėdės-krėslai.
SAVANORIŲ KOMANDA: Rūta Makutėnaitė (kuratorė), Monika Dvarionaitė, Rasa Cėplaitė, Rūta Rakickaitė, Danguolė Ručinskaitė, Linas Kazlauskas, Audrius Žalneravičius.
VIETOS KOORDINATORĖ: Dalia Dzimavičienė.
DIRBTUVĖLIŲ DALYVIAI: Rolandas, Nomeda, Simas, Mykalojus, Dominykas, Nojus, Kajus, Viktorija, Džesika, Kamilė, Dovilė, Žydrūnas, Taironas, Džastina, Ugnė, Eimantas, Selina, Renatas, Saimonas, Nedas, Svajūnas, Samanta, Lukas, Tomas, Džiuginta, Paulius, Gina, Agnė, Tadas, Agnius, Tadas, Gytis.

KAD’13 – „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ – tai pirmas Architektūros [vaikų] fondo organizuojamas per vasaros atostogas vyksiantis didelio masto projektas, kuriuo norima atkreipti visuomenės, ypač vaikų, dėmesį į kasdienę žmogų supančią aplinką. Projektu siekiama parodyti, kad aplinka rūpintis, ją puoselėti ir keisti galima realiomis, daug materialių ir žmogiškųjų išteklių nereikalaujančiomis priemonėmis. Projekto metu bus aplankyta 16 Lietuvos miestelių.

Architektūros [vaikų] fondas – jau trečius metus gyvuojanti savanoryste paremta Architektūros fondo iniciatyva, kurianti ir įgyvendinanti architektūros edukacijos programas vaikams.