Ekspresionistinė tapyba, kurios neišvengė visi besimokę Dailės institute (jį dailininkė baigė 1989 m.), J. Budriūnaitei liko tolimu prisiminimu. „Lūžio kartos“ ekspozicijoje dar buvo galima pamatyti 1990 m. tokio stiliaus tapybą, tačiau greitai dailininkė ėmė kurti objektus, instaliacijas. Budriūnaitei kur kas artimesnis fluxiškas požiūris į meną, nei tradicinis ekspresionistinis tapybos dramatizmas. Ji lengvai įsitraukė į Jurgio Mačiūno bendražygės Takako Saito projektą su Lietuvos menininkais „You+Me“ 2002 m. Paveikslų galerijoje. Žaismingai perteikti filosofines mintis Budriūnaitė siekė ir kituose projektuose: „Vanduo ir spalva. Autoportretas – aš menininkas“, „Misterium Magnum“ (2001). Dailininkė dažnai dalyvauja pleneruose, kuriuose derina dvimačią tapybos formą su objektais.
Šioje parodoje Budriūnaitė rodo paskutiniuosius darbus, skirtus Dariaus ir Girėno skrydžiui per Atlantą. Dailininkės siekiamybė įprasminti „Lituanicą“ kaip Lietuvos pasididžiavimo ženklą. Autorės gyvenimas „Lakūnų plente“, Kaune šią idėją taip pat skatina.
2000 m. Kauno paveikslų galerijoje buvo atidaryta „Lūžio kartos ir jos mokytojų “ ekspozicija, kurią sudarė XX a. 9-ojo dešimtmečio jaunosios menininkų kartos, po studijų Vilniuje grįžusios į Kauną, ir jų mokytojų, dirbusių Kaune ir vėliau kartu įsitraukusių į bendrą veiklą su mokiniais, darbai.
Dėl M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rekonstrukcijos 2006 m. „Lūžio kartos“ ekspozicija buvo uždaryta. „Lūžio kartos vardai“ nesiekia atkurti buvusios ekspozicijos. Parodų ciklo tikslas – pristatyti 9-ojo dešimtmečio buvusius jaunuosius dailininkus ir jų mokytojus dabartiniame kontekste.