Michailo Gorbačiovo anūkė Ksenija: „Daugelis vakariečių galvoja apie Rusiją klaidingai“

Interviu viduryje mes kalbame apie jį. Jis paskambina. Trumpas senelio ir anūkės pokalbis. Jis nori žinoti, kuomet ji aplankys jį ir ko ji norėtų vakarienei. „Seneli, aš nevalgau mėsos!“ – primena ji.

Jos senelis Michailas Gorbačiovas - vienas svarbiausių XX amžiaus politikų. Ji gyvena ne Maskvoje. Neseniai ji tapo mados žurnalo „L'Officiel Russia“ vyriausiąja redaktore. Ji zuja tarp Maskvos ir Berlyno.

Mes susitinkame šiltą vasaros dieną Maskvoje, netoli žurnalo redakcijos. Maskvoje ši vieta atrodo kaip bet kuriame Europos mieste: modernūs pastatai, daugybė kavinių, jauni žmonės. Tarytum prisiderindama prie oro, 33-erių metų Ksenija Gorbačiova, užsisako limonado su mėtomis.

Die Welt: Neseniai Rusijos žiniasklaidoje buvo daug informacijos apie jūsų senelio sveikatą. Kaip jam dabar sekasi?

Ksenija Gorbačiova: Jo amžiaus žmogus keičiasi kiekvieną dieną. Bet nieko reikšminga. Apskritai, jis jaučiasi gerai. Pranešama, kad jam yra blogai, bet tai nėra tiesa.

- Ar dažnai su juo susitinkate?

- Ko gero – ne. Gyvenu Berlyne, Maskvoje aš dirbu. Atvykstu savaitei, kartais dviem trims.

- Ar kalbatės su juo apie politiką?

- Ne. Mes kalbame tik šeimos klausimais.

- Jis kažkaip paveikė jūsų profesijos pasirinkimą? Arba norėjo, kad eitumėte į politiką?

- Aš niekada nenorėjau sieti savo gyvenimo su politika. Daug turėtų atsitikti, kad pradėčiau dalyvauti politikoje apskritai. Aš neįsivaizduoju savęs politike. Niekada manęs netraukė jokios partijos nei niekas, kas yra susiję su politika. Noriu išsilaikyti nuo politikos kiek įmanoma atokiau.

- Bet, žinoma, jūs turite apie ją savo nuomonę. Pavyzdžiui, kaip jums atrodo Rusijos vystymasis nuo 2000 metų?

- Aš negaliu teisingai apie tai spręsti. Tiesą sakant, nesidomiu naujienomis. Mano mama visada kritikuoja mane dėl to. Ji sako: „Tu neturi tikrų žinių apie tai, kas vyksta. Tu gyveni savo pasaulyje.“ Taip, aš bandau suspėti su naujausiomis tendencijomis. Tačiau dažnai nenoriu žinoti, kas vyksta pasaulyje. Turiu mažą vaiką. Aš nenoriu nerimauti dėl jo ateities. Gal ir negerai, bet aš stumiu tai nuo savęs.

- Bet negi viską? Pavyzdžiui, mada tradiciškai yra glaudžiai susijusi su gėjais. Dėl homoseksualų, kurių padėtis yra sudėtinga, diskriminacijos, Rusija buvo labai kritikuojama. Žmonės bijo...

- Jie ne tik bijo. Kai kurie buvo net nužudyti. Iš tiesų, valstybė turi užtikrinti, kad žmonės nebūtų žudomi dėl plaukų spalvos, jų rasės arba lytinės orientacijos. Mes elgiamės atvirkščiai.

- Ar tiesingas vaizdas apie Rusiją, kuris pateikiamas žiniasklaidoje?

- Daugelis vokiečių ir europiečių galvoja apie Rusiją klaidingai. Žiūri per rožinius akinius.

- Rožinius akinius?

- Jūs mane supratote teisingai. Geriau, nei iš tikrųjų yra.

- Yra daug blogiau, nei skelbiama Vokietijos žiniasklaidoje?

- Daugelis užsieniečių man pasakytų, kad Maskvoje nuostabu. Tiek daug puikių naktinių klubų ir restoranų. Galite įsigyti įvairių dalykų, net ir tuo atveju, kai jie yra dešimt kartų brangesni. Jie nemato problemų.

- Pavyzdžiui.

- Įsivaizduokite, kad praradote savo pasą ir kreipiatės į policiją. Ir jums nepadėtų. Tai būtų tik mažmožis.

- Dabar jūs tiesiog gyvenate Berlyne.

- Maždaug prieš metus aš persikėliau į Berlyną. Per penkis mėnesius reguliariai apsilankau Maskvoje dėl darbo.

- Kodėl persikėlėte?

- Nes aš myliu šį miestą. Turiu daug draugų ten. Apskritai, labai laisvai jaučiuosi Vokietijoje.

- Yra labai garsi nuotrauka iš jūsų vaikystės: po nepavykusio perversmo 1991 metais. Gorbačiovas lipa iš lėktuvo. Už jo – jo žmona ir mergaitė, suvyniota į languotą pledą. Tai jūs. Jūs kaip tik praleidote atostogas savo senelio vasarnamyje.

- Man buvo 11 metų. Mano sesei – 6. Mus stengėsi apsaugoti. Bet aš neprisimenu, ką mes kalbėjome apie tai. Mes nesupratome to, kas vyksta. Tai buvo tiesiog jausmas, kad kažkas baisaus gali atsitikti. Bet aš turiu gerą atmintį – ji automatiškai atrenka, ką turiu pamiršti. Aš trumpai prisimenu blogus dalykus. Tai taikau ir šiam laikui. Norėjau pamiršti, tai pamiršau.

- Ką reiškė augti Rusijoje 1990 metais?

- Katastrofą. Manau, kad paaugliai šiandien kitokie. Jie atrodo vyresni, bet yra vaikai. Mes norėjome ištirti visą „pogrindį“. Aš nekalbu apie narkotikus, bet apie rūkymą ir alkoholį, „plotus“ pas draugus. Tai buvo pirmųjų diskotekų dienos. Viešpatie! Šiandien galvoju: kaip gerai, kad man tuomet nieko neatsitiko!

- Bet tai buvo laisvės laikas.

- Buvo per daug laisvės.

- Vokietijoje pavardė Gorbačiovas turi ypatingą reikšmę. Jus klausia apie tai?

- Aš dažnai oficialiai neprisistatinėju. Kartais parduotuvėje pamatę mano kredito kortelę klausia, ar aš Gorbačiovo giminaitė. Tada atsakau: „Nieko bendra“.

- Daug kartų jūs keitėte savo pavardę. Iš pradžių jūsų pavardė buvo Virganskaja, kaip ir motinos. Vėliau jūs paėmėtė savo vyro pavardę, po skyrybų pagaliau  Gorbačiova. Kodėl?

- Tai buvo kvaila iš mano pusės. Galų gale aš tapau Gorbačiova. Senelis sakė: „Visi tuokiasi. Kas nutiks su mano pavarde?“ Jis niekada nereikalavo šito. Tai buvo tik užuomina.

- Ar padeda tokia pavardė?

- Taip. Ir aš bandau ją pateisinti.

- Rusijoje Gorbačiovą kritikuoja. Kaip šalyje reaguoja į jūsų pavardę?

- Aš asmeniškai niekada nebuvo patyrusi nieko neigiamo. Žinoma, žinau pranešimus. Bet šia pavarde vadinuos vienodai Rusijoje ir Vokietijoje. Išdidžiai, bet be pozos.

- Ar jus žeidžia Rusijos žiniasklaidos nuomonė apie jūsų senelį?

- Labai sunku šituo įžeisti mane.

- O jūsų senelį? Kaip jis tai vertina?

- Taip, kiekvienam žmogui visi tokie dalykai būtų nemalonūs. Bet jis politikas. Jis žinojo, ko imasi.

- Koks būtų jūsų gyvenimas, jei nebūtų perestroikos?

- Pavyzdžiui, aš negalėčiau gyventi Berlyne ir dirbti Maskvoje. Kiti žmonės negalėtų gyventi Maskvoje ir Paryžiuje arba dirbti Londone. Tai taip paprasta. Mes esame laisvi.

Parengta pagal Die Welt