Trampo ir Putino susitikimas dar kartą įrodė: kai sprendimai priimami už uždarų durų be skaidrumo, demokratija praranda balsą.
Visas pasaulis stebėjo, bet niekas nesuprato, apie ką jie iš tiesų kalbėjo. Jokio aiškaus pareiškimo, jokios ataskaitos, jokios atsakomybės. Tai ne diplomatinis dialogas – tai informacinė juodoji skylė.
Toks „neaiškumas“ nėra atsitiktinumas. Jis tarnauja tiems, kurie iš chaoso gauna naudą.
Kremliaus vadovui tai – tobula galimybė stiprinti savo įvaizdį pasaulyje, kai tuo tarpu JAV sąjungininkai blaškosi tarp nuojautų ir abejonės. Ar iš tiesų Vakarai dar kalba vienu balsu? Ar Trampo elgesys su Putinui – tyla, palanki agresoriui?
Kai viršvalstybiniai veiksniai dalyvauja kortų žaidime, kuriame nėra žiūrovų, pralošimo mechanika tampa kolektyvine nežinia. Tai – ne tiek susitikimo funkcionalumo klausimas, kiek pasitikėjimo horizontalaus nuosmukio atspindys. Tylos tąsa įgyja naują kokybę, kurios pasekmės dar nenuspėjamos, bet potencialiai triukšmingos.
Ukraina egzistuoja laikino stabilumo rėmuose, tačiau to pakanka tik tam, kad išryškėtų paramos vakuumas. Ar bus kritinė masė veikimui? Laiko vektorius kryptingas, bet trumpėjantis.
Kai Grenlandijos naratyvas iškyla JAV kontekste, reakcija linkusi į komišką dekonstrukciją. Tačiau įvykiai, kaip ir laikrodis, neturi stabdžių.
